Prisipažinsiu, pilvo šokis man niekada nebuvo prie širdies. Gal atrodė svetimas Vakarų ir lietuvių kultūrai ar kaip pigoka turistų viliojimo priemonė? O gal tiesiog todėl, kad neturiu pilvo? Kaskart pabandžiusi imituoti šį šokį patirdavau visišką fiasko.
Vis dėlto griauti stereotipus smagiau, nei juos kurti, tad įsiprašau į pilvo šokių pamoką pas moteriškumo mokyklos „Shakti“ vadovę Jurgitą Mazurkevičiūtę. Į susitikimą vienoje iš savo šokių studijų ji kiek pavėluoja. „Buvau pamiršusi, kas yra spūstys“, – pasako su šypsena ir, ignoruodama pasisveikinti ištiestą ranką, šiltai apkabina. Vilki nuostabiai jai tinkančią liemenį išryškinančią, į apačią platėjančią raudoną suknelę ir atrodo tarsi nužengusi iš renesanso paveikslo.
Jurgita neskubėdama uždega žvakes, padeda ant stalo servetėles, užkaičia arbatos, stiklines lauko duris pridengia širma, įjungia atpalaiduojamąją muziką, ir šaltoka mūsų būsimo pokalbio erdvė tampa visai jauki. O iš Jurgitos lūpų nuolat skambantis žodis „moteriškumas“, žvelgiant į ją, įgyja konkretų pavidalą.
Odė vaisingumui
Manoma, kad pilvo šokius moterys pradėjo šokti matriarchato laikais, mažiausiai 4 tūkst. metų iki mūsų eros. „Šie archajiniai ritualiniai šokiai buvo atliekami ant kalvų. Jos – moters pilvo simbolis. Be to, nuo jų arčiau dangus, ne veltui visos šventovės ir bažnyčios statomos ant kalvų, – pasakoja J. Mazurkevičiūtė. – Manoma, kad pilvo šokis kilęs iš Šiaurės Afrikos, Vidurio Rytų, Azijos. Kiekviename krašte šokamas kitaip. Įvairi yra ir paskirtis. Ritualiniai, sakraliniai šokiai padeda susijungti su Dievu. Moterų bendruomenėse jie buvo šokami svarbių gyvenimo įvykių – pirmųjų menstruacijų, vedybų, gimdymo – proga.“ Net šiais laikais kai kuriuose Irano kaimuose moterys gimdydamos šoka. Tai padeda sumažinti skausmus ir kūdikiui lengviau ateiti į pasaulį. Šiuo šokiu garbinamas moteriškumas. Tai, kad šokama basomis, padeda atkurti ryšį su žeme, o iš jos mes gauname daugiausia moteriškos energijos. Gimda laikoma pagrindiniu moters gyvybinės energijos šaltiniu, taigi dėl to šokant judinami klubai, pilvas. „Pilvas yra gyvybės šaltinis, šokis – gyvenimas. Šokant pažadinama gyvybė gyventi, – sako J. Mazurkevičiūtė. – Šie šokiai arabų kalba vadinami „raks šarki“. Žodis „raqs“ reiškia širdies virpesius ir supurtymą. Atliekant judesį „šimi“ (jis yra ypač svarbus), virpa visas kūnas – taip atsipalaiduojama, dingsta įtampa. Kūną ilgai virpinant, galima pasiekti net transo būseną.“
Moteriškumo mokyklos „Shakti“ vadovė šokti moko ketverius metus. „Vieni mokytojai daugiau dėmesio skiria technikai, nori, kad būtų gražu žiūrovams, –pasakoja Jurgita. – Kiti labiau gilinasi į sveikatą, judesius atlieka kaip mankštos pratimus. Aš šį šokį atradau ieškodama, kas padėtų atskleisti moteriškumą, atgauti lengvumą, harmoniją, ramybę.“ Pradmenų „Shakti“ vadovė mokėsi Lietuvoje, vėliau tobulinosi įvairiuose seminaruose užsienyje. Pašnekovė sako atradusi aukso viduriuką – šokti taip, kad būtų ir naudinga, ir gražu. Jurgita jungia ir folklorinių, ir modernių šokių judesius, kuria žaismingas choreografines kompozicijas pagal Bolivudo stilių. „Indų šokiai ypatingi vaidybos elementais, jais kalbama, dėl to yra labai gražūs, – sako pašnekovė. – Subalansuoti vidinę energiją labiau padeda arabiški, afrikietiški šokiai.“
Šiuo metu pilvo šokio vien „Shakti“ mokykloje mokosi apie 50 moterų. Kai kurios tik pradeda, bet yra ir tokų, kurios šoka jau 4-erius metus. „Pastebiu įdomią tendenciją – anksčiau moterys tam tikrus dalykus perprasdavo per pusmetį, o dabar atėjusios – per kelis mėnesius, – sako J. Mazurkevičiūtė. – Priežastis ta, kad jos yra pasirengusios psichologiškai, žino, kas yra šis šokis ir ko tikėtis.“ Jokių amžiaus, fizinio pasirengimo ar svorio apribojimų šokėjoms nėra. Vyriausiai lankytojai – per 50 metų. Ar verta stiprinti moteriškumą artėjant menopauzei? „Moteris visą gyvenimą yra moteris. Ji gyvena pagal Mėnulio ritmą, fiziologiniai pokyčiai įtakos tam neturi“, – atsako Jurgita. O fizinis pasirengimas? Šokio mokytojos teigimu, sportiškesnėms, lankstesnėms paprastai iš pradžių sekasi geriau, bet paskui jos tarsi įstringa, nustoja tobulėti. Tos, kurioms iš pradžių sekasi sunkiau, pirmąsias pasiveja ar netgi pralenkia.
O pilvas? Ar jį būtina turėti norint gražiai atlikti šį šokį? „Pilvukas tam tikrus judesius padeda atlikti išraiškingiau, bet tos, kurios jo neturi, labiau judina klubus, – nuramina J. Mazurkevičiūtė. – Šokis yra individuali kūno kalba. Su ta pačia suknele viena moteris atrodys vienaip, kita – kitaip. Taip ir šokis – tie patys judesiai kiekvieną atskleidžia skirtingai.“
Kūnas – sielos atspindys
Kad ir ką kalbėtų šokių mokytojai, reikia pripažinti – atsidūrusi tarp klubus vylingai judinančių pietų europiečių arba visu kūnu vilnijančių rytiečių, net pati plastiškiausia lietuvaitė neretai pasijunta lyg neseniai iš medžio išdrožtas buratinas. Gal mūsų tvirtai sukaltiems šiaurietiškiems kūnams rytietiški šokiai netinka? J. Mazurkevičiūtė su tuo nesutinka. Mums išjudinti kūną sunkiau sekasi ne dėl fiziologinių, o dėl psichologinių priežasčių. „Kūnas yra saugykla. Joje saugoma viskas, ką išgyvename, jaučiame, galvojame, galbūt net mūsų buvusių gyvenimų patirtys, – sako pašnekovė. – Kiekviena sustingusi kūno vieta praneša apie tam tikras problemas. Jas galima spręsti psichoterapeuto kabinete, bet galima ir įvairiomis kūno praktikomis – kvėpavimu, masažu, šokiu.“
Jei sunku judinti klubus, pilvą, galbūt negalite priimti ir savęs, kaip asmenybės, ir savo kūno. Sustingęs pilvas taip pat rodo seksualinius tabu, moteriškojo prado neigimą. Įtempti pečiai – kad žmogus linkęs prisiimti pernelyg daug atsakomybės. Ne veltui sakoma: „Užsikrovė naštą ant pečių“, „problemos slegia pečius“ ir pan. Kojos atspindi ryšį su žeme, tvirtumą. Kaklas – tai, kaip gebame įgyvendinti idėjas. Įtrauktas, pakumpęs gali reikšti, kad žmogui sunku realizuoti tai, ką sugalvoja, apie ką svajoja. Šokant rytietiškus šokius, itin svarbūs yra rankų judesiai. „Rankos – tai bendravimas, – sako J. Mazurkevičiūtė. – Jas žmonės labai mėgsta slėpti, pavyzdžiui, kišti į kišenes. Tai rodo, kad nesame linkę dalytis savo emocijomis. Moteris yra lyg upė. Kaip vingiuoja kliūtis apibėgdama upė, taip turi banguoti ir mūsų rankos. Rytietės apskritai linkusios savo patirtį, emocijas išsakyti ne žodžiais, o kūnu.“
Pilvo šokių pasimokiusios moterys pražysta – tampa švelnesnės, linksmesnės, labiau atsipalaidavusios, o jų eisena – grakšti, plaukianti.
Išjudindamos sustingusias kūno zonas kartu atsikratome ir psichologinių problemų, kompleksų. „Šokis padeda susitaikyti su savimi. Kai nereikalauji tobulumo iš savęs, atleidi netobulumą ir kitiems“, – tvirtina Jurgita. Gal todėl sunkiausiai šokti pilvo šokius sekasi perfekcionistėms. „Jie ugdo kantrybę, – sako šokių mokytoja. – Tas, kurios yra įpratusios rezultatą pasiekti greitai ir viską kontroliuoti, neretai ištinka šokas, kai supranta, kad ir vienas judesys nesiseka, ir kitas. Jei savo kūno negali kontroliuoti, tai ką kalbėti apie gyvenimą, kitus žmones?! Tokioms moterims suvokti savo netobulumą ir susitaikyti su tuo yra labai naudinga.“ Jurgita neslepia – kai kurios nesusitaiko. Jos nori arba greitų rezultatų, arba didesnio tempo, arba ryškesnių raumenų. Tokios renkasi kitokį judėjimo būdą. Vis dėlto kur kas daugiau yra moterų, kurios, pasak J. Mazurkevičiūtės, palankiusios šias pamokas pražysta – tampa švelnesnės, linksmesnės, labiau atsipalaidavusios. Pasikeičia jų laikysena, eisena – tampa grakšti, plaukianti. Jurgita tvirtina, kad pagerėja ir šį šokį šokančiųjų santykiai su antrąja puse – juk šalia tikros moters ir vyras siekia tapti vyriškesnis.
Grožiui ir sveikatai
Įdomu, ar kūnui pilvo šokis daro tokį pat poveikį kaip sielai? Ar gali pakeisti sportą? „Šokis atrodo labiau gražus nei intensyvus, bet iš tikrųjų jis reikalauja labai gero fizinio pasirengimo, – tvirtina pašnekovė. – Beveik visi judesiai atliekami įtraukiant ir atpalaiduojant raumenis. Net ir fiziškai aktyvios, sportuojančios moterys po pirmųjų užsiėmimų pajunta turinčios tokių raumenų, kokių nė neįtarė esant. Judesiu „šimi“ ne tik panaikinama įtampa, bet ir suaktyvinama medžiagų apykaitą. Po jų jautiesi kaip po gilaus vibracinio kūno masažo.“
Pasak Jurgitos, klaidingai manoma, kad šokant šį šokį juda tik pilvas. Iš tikrųjų juda visas kūnas, net plaukai. Nemažas krūvis tenka nugarai, rankoms, pečiams. Dažnai pirmaisiais mėnesiais nugaros skausmas netgi paūmėja, nes išlenda užslėptos problemos. Jaudintis dėl to nereikia – užsiėmimus atsargiai tęsiant, problemos dingsta. Naudingi ir sukamieji judesiai: ratai, spiralės, aštuoniukės. Jie gerina sąnarių lankstumą.
Ypač svarbu tai, kad šokant pilvo šokį mankštinamas dubuo. Jame esantys gyvybiškai svarbūs organai yra masažuojami, išjudinami, suaktyvinama kraujotaka. Kartu treniruojami gilieji raumenys, o šie padeda organams išlaikyti taisyklingą padėtį. Vokietijoje pastoti negalinčioms moterims net gydytojai rekomenduoja šokti pilvo šokius. Joms užsiėmimus finansuoja valstybė. Pilvo šokiai ypač padeda sustiprinti silpnus dubens dugno raumenis. Silpnus raumenis galite paveldėti, jie gali susilpnėti ir po gimdymo, menopauzės metu. Dėl to gali nusileisti gimda, atsirasti problemų dėl šlapimo nelaikymo. Po gimdymo rytietiški šokiai padeda greičiau atkurti makšties elastingumą, pilvo sienelės tamprumą, atsikratyti nugaros skausmų.
Moksliškai galima paaiškinti ir tai, kodėl šiuos užsiėmimus lankančios moterys pagražėja. Pagrindiniai moteriškieji hormonai estrogenai gaminasi dubens srityje esančiose kiaušidėse. Jos, judinant dubenį, tarsi pažadinamos, be to, geriau aprūpinamos krauju, tad pagerėja ir jų funkcijos. O su šiais hormonais susijęs ne tik mūsų vaisingumas, bet ir grožis, nes būtent estrogenai lemia odos, plaukų būklę.
Pilvo šokiai gerina koordinaciją, stiprina ryšį tarp abiejų smegenų pusrutulių. „Atliekant kombinuotus judesius – kai skirtingos kūno dalys dirba savo ritmu, jau tenka padirbėti galva. Taigi ne tik laviname smegenis, bet ir savotiškai medituojame, mat visas dėmesys sutelkiamas į kūną, – sako Jurgita. – Negali galvoti apie neatliktus darbus ar rytdienos planus. Mes pernelyg daug laiko esame panirę į mintis. Pilvo šokiai leidžia panirti į kūną. Tai subalansuoja energiją, padeda paskirstyti ją po visą kūną, nesutelkti vien galvoje.“
Paklausta, ar šokiai padeda numesti svorio, mokytoja atsako, kad tai nėra svarbiausias tikslas. „Jie gali būti atliekami labai intensyviai. Kartais po pamokos būname tokios pavargusios, kad tempimo pratimų gulame daryti ant kilimėlių, – pripažįsta pašnekovė. – Akivaizdu, kad šie užsiėmimai pastangrina kūną. O svoris? Tai turbūt prieštarautų svarbiausiam mūsų principui – tikėti, kad bet kokio sudėjimo moteris gali būti graži.“
Pabandom!
„Teorija, brolau, – sausa šaka“, – taikliai yra pasakęs Faustas. Tad traukiu iš krepšio tampres ir sportinius marškinėlius – ketinu išbandyti šį šokį savo pilvu. Rengdamasi susipažįstu su kitomis šokėjomis. Apie kardinalius gyvenimo pokyčius jos nekalba. Gal kuklinasi? Kelios prisipažįsta, kad tapo labiau atsipalaidavusios, kad pastangrėjo kūnas. Užtat beveik visos pabrėžia, kad šokdamos patiria malonumą.
Net įspūdingoji pilvu kylanti ir besileidžianti banga nėra vadinamasis aukštasis pilotažas, kaip kad įsivaizdavau. Bingo! Pirmąsyk gyvenime man tai pavyko.
Pradedame nuo tempimo ir apšilimo pratimų. Jie man neatrodo labai sudėtingi. Paeiliui išjudiname visas kūno dalis – kojas, rankas, nugarą, pečius, kaklą, galvą. Ypač džiaugiuosi pratimais pečių zonai, – akivaizdu, kad esu iš tų, kurios mėgsta užsikrauti atsakomybės daugiau, nei reikia. Patinka tai, kad Jurgita sugeba itin tiksliai ir konkrečiai paaiškinti, kaip taisyklingai atlikti vieną ar kitą judesį. Pasirodo, net įspūdingoji pilvu kylanti ir besileidžianti banga nėra vadinamasis aukštasis pilotažas, kaip kad įsivaizdavau, – tereikia paeiliui įtraukti ir atleisti viršutinės ir apatinės pilvo dalių raumenis. Bingo! Pirmąsyk gyvenime man tai pavyko. Aišku, netobulai, bet kai žinai – kaip, gali tobulinti iki begalybės. O štai visą kūną virpinantis „šimi“, pasirodo, išgaunamas greitai mušant ritmą kulnais. Štai kodėl man taip nesisekė virpinti užpakaliuką per zumbą. Problema – ne sustingę mano sėdmenys, o prie žemės lyg prikaltos pėdos. „Kaip sekasi?“ – šypsodamasi paklausia Jurgita. Atsakau, kad gerai, nors akivaizdu – kitoms sekasi kur kas geriau. Aišku, joms padeda ir klubus juosiančios skaros su skimbčiojančiais dzinguliukais. Tiesą sakant, darydama „šimi“ taip atsipalaiduoju, kad net pajuntu artėjant kažką panašaus į transą. Panirti į jį man sutrukdo mokytojos kvietimas judinti rankas. Vienu metu daryti ir viena, ir kita man kol kas atrodo neįkandama.
Kita pamokos dalis – šokis. Nuoširdžiai gėriuosi sinchroniškais ir plastiškais šokėjų judesiais. Moterų veidai švyti, kūnai banguoja. Jos visos tikrai atrodo nuostabiai gražios. Vis dėlto pati kol kas nutariu likti ištikima zumbai – ši man padeda ištaškyti per dieną susikaupusią įtampą. Reikia pripažinti ir tai, kad vis dar priklausau prie tų kitus ir save kontroliuojančių, greitų rezultatų siekiančių moterų fronto. Tiesa, grįžusi įlendu į spintą ir rytdienai išsitraukiu sijoną. Sako, visi dideli pokyčiai prasideda nuo mažų detalių...
Patarimai
Scena. „Rengiame ir pasirodymus – savo mokykloje, dalyvaujame miesto šventėse, šokių festivaliuose. Išeiti ant scenos ir pranešti apie save, savo veiklą reikia drąsos. Kai kurios moterys iš pradžių tikina nieku gyvu to nedarysiančios, bet išeina į sceną kartą kitą ir paskui jau ima ilgėtis to jausmo. Smagu, kai tave įvertinta, pastebi, gera jausti tą energijos ryšį, kai duodi ir gauni. Įgyji ir daugiau pasitikėjimo savimi.“
Požiūris. „Vis dar susiduriu su požiūriu, kad pilvo šokį šokančios moterys – tarsi pigios linksmintojos. Tokių užsakymų tenka atsisakyti. Galbūt tokie vertinimai atklydę iš poilsinių kelionių po Egiptą, Turkiją ar kitas šalis, kur pilvo šokiai –pramoginių vakaro programų dalis. Beje, retai kada juos atlieka vietos moterys, dažniau – atvykėlės iš kitų kraštų. Anksčiau Rytuose viešai pilvo šokį šokanti moteris vertinta kaip pasileidėlė. Laimei, mūsų kultūroje yra kiek kitaip. Ir žmonių, suvokiančių, kas tai yra iš tikrųjų, vis daugėja.“
