Ir aš sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą be tikslų kėlimo. Susirašiusi mėnesio tikslus, iš karto matau, ką turiu nuveikti per savaitę, o prieš akis turėdama savaitės tikslus, galiu planuoti ką noriu dėl jų nuveikti kiekvieną mielą dieną.
Tačiau kaip yra su lieknėjimo tikslais?
Daugelis specialistų teigia, kad labai svarbu aiškiai suformuluoti, kiek ir kada kilogramų nori sverti ir tuomet atkakliai to tikslo siekti. Negaliu paaiškinti kodėl, bet mane tokie griežti rėmai veikdavo priešingai. Jei tik griežtai nuspręsdavau kiek ir iki kada noriu sverti, nejučia pradėdavau panikuoti, kad to tikslo nepasieksiu. Nerimas išaugdavo dar labiau, jei kelyje pasitaikydavo planuotos ir neplanuotos progos: gimtadieniai ar vakarėliai. Tuomet panikos mygtukas degdavo ypač ryškiai. Matydama, kad vakarėlio metu nesugebėsiu maitintis taip, kad lieknėčiau, aš dažniausiai persivalgydavau, taip save įvarydama tik į dar didesnę neviltį: „dabar jau savo tikslo nepasieksiu tikrai“. Net nepajusdavau, kaip persivalgymas užsitęsdavo ne vieną dieną ar savaitę. Ir, vietoj to, kad būčiau sulieknėjusi, aš dar daugiau priaugdavau svorio.
Viskas pasikeitė tada, kai nusprendžiau baigti su tuo griežtu tikslų kėlimusi. Velniop visas specialistų rekomendacijas, pamaniau. Turėjau pripažinti: man tai paprasčiausiai neveikia! Šaunu jei tai veikia kažkam, tačiau akivaizdu, kad ne man. Šį įrašą rašau todėl, kad ne viena mano asmeninių konsultacijų klientė susidūrė su tokia kaip mano patirtimi, todėl tikiu, kad ir tarp jūsų yra tokių, kurioms tai būdinga.
Tad ką gi daryti?
1. Koncentruotis ne į tikslą, o į procesą. Jeigu mano tikslas – sulieknėti, yra tam tikri dalykai, kuriuos turiu padaryti, kad jį pasiekčiau. Mano atveju tai buvo valgymas klausant kūno alkio ir sotumo, sugebėjimas laiku sustoti, reguliari fizinė veikla. Suvokiau vieną: jei didžiąją laiko dalį laikysiuosi šių sau duotų įsipareigojimų, neišvengiamai sulieknėsiu. Todėl ir didžiausią dėmesį skyriau ne galvojimau apie kilogramus, o tam, kad daryčiau visus reikiamus dalykus, kurie anksčiau ar vėliau mane iki to tikslo nuves.
2. Nebijoti lieknėti lėčiau. Jei dalyvaudavau kokiame draugų susibūrime ar vakarėlyje su daug maisto, giliai įkvėpdavau ir primindavau sau, kad man nebūtina maitintis taip, kad lieknėčiau. Aš galiu saikingai pasimėgauti įvairiu ten patiektu maistu, svarbu neprisikimšti iki negalėjimo. Nuramindavau save, kad jei man taip pavyks, rytoj vėl grįšiu į įprastas vėžes ir toliau pamažu lieknėsiu. Įvairias progas ir atostogas vadindavau svorio stabilizavimo laiku. Vos sau leidau jų metu nespausti savęs lieknėti, pasidarė daug lengviau. Taip, tai reiškė, kad lieknėsiu kiek lėčiau, tačiau, kaip jau minėjau, savęs spaudimas mane veikė visiškai priešingai. Geriau jau lieknėsiu lėčiau bet lieknėsiu.
3. Mėgautis gyvenimu čia ir dabar. Viena iš dažniausių priežasčių, kodėl desperatiškai norisi kuo greičiau sulieknėti - didžiulis nepasitenkinimas savimi ir įsivaizdavimas, kad sulieknėjusi gyvensi geriau. Vietoj to, kad megautis šia diena ir tuo, ką ji dovanoja, visas dėmesys sutelkiamas į begalinį norą sulieknėti. Aukščiau jau rašiau kur veda toks savęs spaudimas. Verčiau jau dabar pradėkite daryti atidėliojamus dalykus. Nelaukite kol turėsite tobulą kūną. Jau dabar galite užsirašyti į tas šokių pamokas, vykti į tą kelionę, išmokti tą kalbą. Darykite tai dabar! O tuo pačiu, koncentruokitės ne į tikslą, o į procesą ir nebijokite lieknėti lėčiau. Man pačiai labai patikdavo sau priminti: geriau lėčiau, bet į vieną pusę.
SVARBI PASTABA! Aš tikrai nemanau, kad kelti konkrečius, laiku apibrėžtus lieknėjimo tikslus yra klaidinga. Tačiau tai tiesiog netiko man. Jei esi kaip aš, tikiuosi, kad Tau šie patarimai buvo naudingi. Juk svarbiausia tiek gyvenime, tiek lieknėjant, atsirinkti tai, kas tau geriausia ir vadovautis savo galva.
