„Tai, ką girdžiu, man labai nepatinka“, – išgirstu verdiktą. Man irgi nepatinka tai, kas pastaruoju metu vyksta su mano galva. Tik ką daryti? „Pasitikrinkite vitaminų D ir B12 kiekį kraujyje“, – suskamba netikėtas atsakymas. Stebėtis, tiesą sakant, neturėčiau, juk kalbuosi su kineziterapeutu Valdu Tautkumi, o jis cituoja moderniosios ortopedijos tėvu tituluojamą Jamesą Cyriaxą: „Ne visada reikia gydyti ten, kur skauda.“
Lietuvoje J. Cyriaxo metodiką dažnai taiko vyriausiasis Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas ir reabilitacijos centro „Upa“ vyresnysis kineziterapeutas Valdas Tautkus. Pastarasis ugdo visą būrį jaunųjų kineziterapeutų, tad greitai nebeturėtų stigti specialistų, pasirengusių padėti mums įkopti į sveikatos olimpą.
Ropojame atgal
Paklaustas, kodėl tapo J. Cyriaxo metodo propaguotoju Lietuvoje, V. Tautkus pajuokauja: „Pagal Zodiaką esu Liūtas, o tai reiškia, kad iš esmės esu tinginys, nenoriu dirbti daug.“ Surimtėjęs tęsia: „Neturiu kantrybės ilgai laukti rezultatų, todėl ieškojau efektyvios metodikos. Ne mano charakteriui skirti pacientui dešimtis seansų ir trinti jam pilvą įtaigiai šnibždant: „Jums jau gerėja“, „Jaučiate – jau pagerėjo?“ Siekiu dirbti greitai ir veiksmingai. J. Cyriaxo metodika man patinka, nes leidžia tiksliai diagnozuoti ir yra susieta su gydymo technika.“
Kartą, paklaustas, ar yra religingas, V. Tautkaus pasirinkto metodo tėvas Jamesas Cyriaxas atsakė: „Taip. Aš tikiu ortopedine medicina.“ Lietuvis kineziterapeutas iš patirties teigia galintis patvirtinti J. Cyriaxo metodo veiksmingumą: „Kaulai, sąnariai, sausgyslės, kremzlės ir raumenys leidžia labai tiksliai nustatyti skausmo priežastį. Paskui galima atlikti magnetinio rezonanso tyrimą ir įsitikinti, kad kūnas sako tiesą.“ Metodas, kurį J. Cyriaxas sukūrė XX a. trečiajame dešimtmetyje, vėl tampa aktualus, nes pastaruoju metu vis daugiau gydytojų pradeda suprasti, kad svarbu vertinti žmogaus kūną kaip visumą.
Kaulai, sąnariai, sausgyslės, kremzlės ir raumenys leidžia labai tiksliai nustatyti skausmo priežastį.
Draugė, kai pasidaliju su ja įspūdžiais apie V. Tautkaus konsultaciją, atsidusdama sako: „Manau, kad šitaip turėtų dirbti bendrosios praktikos gydytojas.“ Kristinai gerklės problemoms spręsti gydytoja jau trečią kartą skiria antibiotikų. Pirmasis vaistų kursas buvo neveiksmingas, tad medikė skyrė kitos rūšies antibiotikų. Po antro kurso gerklės problemos beveik praėjo, bet prasidėjo pienligė – gana dažnas šalutinis reiškinys, pasireiškiantis antibiotikams sutrikdžius mikrofloros pusiausvyrą organizme. Po poros savaičių gerklę vėl nepakeliamai skaudėjo, tad draugė gavo dar vieną antibiotikų kursą ir graudžiai linguodama galvą susitaikė su mintimi, kad jos imunitetas – nepataisomai nusilpęs. „Reikia paropoti, ir imunitetas sustiprės“, – pataria V. Tautkus. Tai mane dar kartą nustebina. Ropojimas ir gyvūnų elgsenai būdingi dinaminiai pratimai, pasak kineziterapeuto, yra labai svarbūs, nes subalansuoja kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių veiklą, o tai padeda išspręsti ir imuninės sistemos keliamas problemas. Gavusi nuorodų, internete godžiai žiūriu vaizdo įrašus, kuriuose moterys ir vyrai atlieka mankštas, pagrįstas ropojimo technika. Šokinėdami grakščiai lyg pumos, jie užkrečia mane noru įsijausti į urvinės moters vaidmenį, nors ką tik aršiai įrodinėjau kineziterapeutui, jog žmonės jau pakankamai evoliucionavo, kad pamirštų mamutus ir uogų rinkimą.
Užsispyrėlė gamta
„Evoliucija įvyko mūsų galvose, bet ne kūne. Mūsų kūnas vis dar yra oloje“, – teigia kineziterapeutas. Mano oponentas turi daugybę pavyzdžių, įrodančių, kad yra kitaip. Štai kad ir labai seniai susiformavę refleksai, kuriais grįsta visa žmogaus nervų sistemos veikla. „Tai labai primityvu – bėk arba kovok. Skambutis į duris. Atidarote, o ten – meška. Kaip reaguojate? Bėgate. Kitas atvejis: skambutis į duris, ten – meška, o jūs ant rankų laikote kūdikį. Ką darote? Duriate pirštais meškai į akis, nes automatiškai suveikia refleksas apsaugoti palikuonį“, – vaizdingai paaiškina V. Tautkus.
Ropojimas – dar vienas labai svarbus priešistorinis refleksas. „Kai mama džiaugiasi, kad jos aštuonių mėnesių kūdikis, užuot ropojęs, jau vaikšto, sakau: „O, tai būsimasis mano pacientas!“ Po 20 metų tas neropojęs vaikas ateis pas mane skųsdamasis, kad skauda nugarą. Tada aš jį pakviesiu grįžti į vaikystę, į olą, o gal ir į dar ankstesnius laikus iš naujo mokytis ropoti, atkurti reikiamus refleksus. Kūdikiai turi ropoti, keltis, griūti, kad susitvarkytų jų smegenų pusrutuliai“, – aiškina V. Tautkus.
Nors gyvename kur kas ilgiau nei mūsų protėviai, gamta yra kategoriška. „Kaip jos dalis, mes pradedame mirti nuo 35-erių metų: reprodukcinė funkcija atlikta, esame nebereikalingi, – sako pašnekovas. – Nuo penkiasdešimties metų įvairias kūno vietas turėtų pradėti skaudėti, nes jis jau padėvėtas. Tai normalu. Jeigu niekur neskaudėtų, irgi būtų negerai. Tai reikštų, kad kažkas nutiko centrinei nervų sistemai, nes slopinamas signalas.“ Visgi dažno penkiasdešimtmečio nuostata, kad nieko nebegali padaryti, juk sulaukus tokio amžiaus jau ir turėtų skaudėti, kineziterapeutui labai nepatinka. Žmogui, kuris susitaikė su neigiama nuostata, padėti sunku.
Centrinės nervų sistemos įtaka mūsų savijautai itin reikšminga. Taikant J. Cyriexo metodą, problema tiriama keliais lygmenimis. „Jeigu pirštas ką tik sutrenktas ir ištinęs, akivaizdu, kad tai vietinio lygmens problema, bet jei atėjote po 21 dienos ir sakote, kad jums vis dar skauda, piršto nebežiūrėsiu – eisiu tiesiai prie nugaros, tai yra stuburo segmentų ir iš ten išeinančių nervų. Mat per tiek laiko kūnas su vietinio lygio problema turėjo susitvarkyti, todėl vis dar jaučiamas skausmas yra aiškus signalas, kad problema pasiekė aukštesnį lygmenį. Tarkim, esu stalius. Nuo obliavimo ėmė skaudėti riešą. Daktaras išrašė biuletenį, pailsėjau, grįžau į darbą, bet obliuoti negaliu, nes vis tiek skauda. Tada einu pas kitus daktarus. Šie skiria procedūrų, leidžia vaistus, bet tik grįžtu į darbą, ir vėl skauda. Kodėl? Atsakymas paprastas – skauda, nes pradėjau bijoti netekti darbo, juk vaikai maži, žmona nedirba, kaip juos išlaikysiu? Taigi problema labiau – galva, o ne ranka. Sakote, kai lyginate drabužius, skauda nugarą? Taip yra galbūt dėl to, kad vaikystėje jus vertė lyginti, tada tai sukėlė daug neigiamų emocijų, o dabar skausmas tai primena, nors jokios fiziologinės problemos nėra.“
Kai kineziterapeutas mato, kad problema – ne raumens, sąnario, sausgyslės, raiščių ir netgi ne iš stuburo išeinančių nervų ar jų šaknelių pažeidimas, lieka vienintelis įtariamasis – centrinė nervų sistema. „Kodėl, kai jums ką nors skauda, esate siunčiamas pas neurologą? Ogi kad jis išrašytų raminamųjų. Šie vaistai slopina centrinę nervų sistemą. Kartais tai tikrai padeda – žmogus nurimsta, ir problema išsisprendžia. Kai matau, kad 70 procentų problemos kyla iš centrinės nervų sistemos, tenka ilgai kalbėti, vynioti žodžius į vatą, bet protingas žmogus supranta. Kartą vienas susivokęs perklausė: „Tai man galvą reikia gydyti? Ko iš karto nesakėte?“ Raminamieji, tyli muzika, žvakė, graži geiša – visa tai nuramins, ir problema išsispręs. Žinoma, apibendrinti negalima. Jeigu skausmas tęsiasi keletą mėnesių, nenuslopsta nei dieną, nei naktį, tai gali reikšti, kad nervų sistema nebepajėgi kovoti, pasidavė, tad jums reikia pas mikrochirurgą.“
Tinginiai ir evoliucija
Trečiasis su įvairiais kūno skausmais susijęs lygmuo pagal J. Cyriexą yra psichoemocinis, susijęs su žmogaus energija. „Visada skeptiškai vertinau burtininkus ir ekstrasensus, nors turėjau labai gražių pavyzdžių, – man buvo įrodyta ir parodyta, kad yra ir energinis žmogaus kūnas. Taip pat esu patyręs, kad, akupunktūra paveikus tam tikrus homeostatinius taškus, sutvarkomos energinio lygmens problemos, todėl pagerėja žmogaus imunitetas. Iki XX a. niekas nesugebėjo įrodyti, kad žmogaus kūne yra meridianų, bet niekas nesugebėjo ir paneigti to, tad nurašyti negalime“, – kalbėjo V. Tautkus.
„Visgi jei ateisite pas mane, negalėsiu pasakyti, kad sutrikusi jūsų energija, nes dar pamanysite, kad prasideda šarlatanizmas“, – pajuokavo kineziterapeutas. Verčiau jau jis paklaus, ar esate tingus. „Kartais žmogui užtenka tik žinoti, dėl ko skauda, nes žinojimas – jėga, vis dėlto kur kas dažniau, norint padėti savo kūnui, reikia kai ką dėl jo padaryti. Kartą nuotaka paprašė ją prieš vestuves patiesinti, kad galėtų vilkėti suknelę atvira nugara. „Ar galima?“ – paklausė. „Viską galima, bet skaudės“, – atsakiau. „Ar greitai vestuvės?“ – „Po metų.“ – „Ką gi, spėsime, galime imtis darbo, tik perspėju: jeigu mesi pratimus, viskas grįš į senas vietas, skoliozė – taip pat, ir tada tau skaudės.“ Vestuves atšoko, nuotaka buvo graži, o po pusės metų – į ligoninę su sirena ir švyturėliais.“
Pasak V. Tautkaus, susidoroti su tinginyste visai nesunku. „Jeigu tu – vyras, sėdėjai visą dieną darbe, tai parėjęs namo pakilnok į viršų vaiką, štai ir sustiprės nugara, persikrausi ir emociškai. Žinau vieną profesorių iš Pietų Afrikos, kuriam jau daugiau nei 70 metų, o jis atrodo kaip jaunas sportiškas vyras. Tas žmogus kasdien daro tik vieną pratimą – savo gatvele, kurioje gyvena, stumia savo landroverį, o paskui jį parsitempia. Visada žaviuosi žmonėmis, kurie kasdien po dvi valandas sportuoja, bet aš neturiu laiko. Nesuprantu, kam daryti pratimą, kuris stimuliuoja tik keturis raumenis, jei galiu padaryti pritūpimą su svarmeniu – treniruosiu iškart kelias dešimtis raumenų, nieko neskaudės, sąnariai dirbs tinkamai? Renkuosi 15–20 minučių efektyvią mankštą, kuri niekada netampa rutina“, – sakė pašnekovas.
Kūnas gydosi pats
V. Tautkus vadovaujasi nuostata, kad kūnas pats save gydo, nes jo priedermė – regeneruotis: „Sustatei kūną, kaip turi būti, parodei pratimus, išspyrei, ir nuvažiavo tarsi bėgiais.“ Gana keblu pasakyti, ir kada dera įsikišti kineziterapeutui. Galbūt jums tikrai skauda nugarą, kai lyginate drabužius, nes yra dubens perkrypimas ar nusilpusi viena pėda, bet jeigu, pasidėjus ant žemės tris knygas ir užkėlus ant tos krūvelės vieną pėdą, skausmas dingsta, gydyti nugarą vargu ar verta, nes taip jau yra, kad tam tikras defektas susiformuoja, kad kompensuotų didesnius nukrypimus. „Kūnui nusispjauti į estetiką, jam svarbiausia – funkcija. Jis kompensavo savo trūkumus taip, kad gyventų ramiai. Pradėsi lįsti, išderinsi sistemą.“
Visgi ateina žmonių, kuriems nieko neskauda, bet kažkada skaudėjo ir kuriems tada kineziterapeutas padėjo. „Turiu tokių sportininkų, rimtų keliautojų. Sako: „Atėjau technikinę praeiti“, – juokiasi kineziterapeutas. – Būna, nieko neskauda, bet kryžminiai raiščiai per laisvi – nutrūko, kai slidinėjo nuvažiavęs į kalnus. Būtų žinojęs, būtų nevažiavęs, kurį laiką daręs tam tikrus pratimus ir šimtą metų nesusidūręs su tokia problema. Moterys man kartais sako, kad joms viskas gerai, tik va eina apsiavusi batais su kulniukais, ir staiga koja pakrypsta per čiurną. Ne, ne viskas gerai, reikia profilaktikos, išsiaiškinti priežastį – ar galva nesuvokia, ką veikia kojos, ar raumenis, ar raiščius reikia stiprinti.“
Aukštakulnių gerbėjoms V. Tautkus pataria daryti pratimus, kurie stiprina pėdą, keltį, nes tai gerina amortizaciją.
Dėl aukštakulnių V. Tautkus moterims nepriekaištauja. Jis pataria daryti pratimus, kurie stiprina pėdą, keltį, nes tai gerina amortizaciją. Taip pat – stiprinti vadinamuosius nekaltybės, tai yra šlaunų vidinės dalies ir dubens raumenis, kad pagerėtų mažojo dubens kraujotaka. Tam skirti pratimai su dideliu kamuoliu ir pilvo preso pratimai nekeliant ir nefiksuojant kojų. „Tai, kad jums kažkas kažkur dreba, – ne problema, žudytis nereikia. Pasidarykite limfodrenažo, kūno įvyniojimo procedūrų, gerkite daugiau vandens“, – pamokė kineziterapeutas.
Apie vyrus, moteris ir bites
Anot pašnekovo, ir mūsų mankšta turėtų būti pagrįsta gamtos dėsnių suvokimu.
Vyrų kūnas sukonstruotas pabėgti nuo plėšrūno, užmušti mamutą ir partempti jį į olą. Taigi vyrui reikia pratimų, stiprinančių šiems veiksmams atlikti būtinus raumenis.
Šiuolaikinio vyro pajėgumas, pasak V. Tautkaus, turėtų būti toks: jis turėtų pajėgti užbėgti į penktą aukštą, išnešti žmogų iš degančio kambario ir patraukti nuo kelio nelabai storą medį. Taigi jam reikia bėgioti, daryti pritūpimus, kilnoti svarmenį virš galvos ir tempti lyną. Šiuos pratimus kūnas priima kaip savaime suprantamus ir naudingus judesius, todėl juos atliekant nebūna nei raumenų skausmo, nei psichologinio nepasitenkinimo, atvirkščiai – pasisemiama gerų emocijų, nes kūnas gavo tai, ko reikalavo milijonus metų, bet pastaruoju metu nebegavo, nes daugiausia laiko praleidžiame sėdėdami ant biuro kėdės ar namie ant sofos. „Matau vyrus, per alkūnę lankstančius ranką su svarmeniu. Kam reikalingas toks nenatūralus judesys? Negi imsiu kibirą vandens, iškelsiu jį ir nešiu sulenkęs ranką per alkūnę? Absurdas. O jeigu reikia to išsipūtusio raumens, eikite pas psichologą – tegu paaiškina, kas nutiko jums vaikystėje, kad vis dar jaučiate stiprų poreikį tarsi lipti ant scenos ir visiems rodyti savo pripumpuotą raumenį“, – sakė V. Tautkus.
Moters kūnas irgi sukonstruotas taip, kad prireikus galėtų pabėgti nuo plėšrūno, sugebėtų išnešti savo vaiką iš olos, dar reikia gebėti pasistiebti ar pašokti į viršų nusiskinti vaisių, pritūpti pasirinkti uogų, išsirauti šaknų. Kineziterapeutas teigia, kad jeigu raumenys, atsakingi už šiuos judesius, bus nestiprūs, prasidės blauzdų, kelių, venų ir nugaros problemos. „Kai apsiaunate aukštakulnius, kūnas galvoja: „Aha, einame skinti obuolių, tuoj ji pašoks ir nuskins.“ Visą dieną kūnas kantriai laukia neurologiškai sujungęs visus reikiamus raumenis, o šeimininkė taip ir nepašoka į viršų, todėl vakare jai labai skauda blauzdas“, – sako kūno dėsnių žinovas. Bandau paprieštarauti. Įtariu, kad mano kūnas kartais galvoja: „Aha, apsiavėme aukštakulnius. Ji tuoj suvilios vyrą, sukonstruotą partempti jai mamutą.“ V. Tautkus gudriai šypsosi į ūsą: „Ką gi, vadinasi, kai grįšite namo, pašokite aplink stulpą. Jeigu, pagal jūsų prielaidą, kūnas visą dieną ruošėsi dinamiškam judesiui klubais, tai banguojantys judesiai turėtų padėti numalšinti blauzdų maudulį. Visgi garantuoju, kad taip neatsitiks. Užtat jei nusispyrusi aukštakulnius dešimt minučių pašokinėsite ant batuto, skausmas dings. Tai – įrodymas, kad kūnui reikėjo būtent šio kompensacinio judesio.“
Gamta abiem lytims turi parengusi paprastą atsakymą ir į skausmingą klausimą, kodėl mums taip norisi saldumynų. „Tai – pigios kalorijos. Kūnas žino – suvalgysi torto, ir nebereikės vargti medžiojant mamutą, – aiškino pašnekovas. – Visgi esminis skirtumas tas, kad anksčiau, norint gauti pigių kalorijų, reikėjo lipti į medį pasikopinėti medaus, pabėgti nuo meškos ir nuo bičių, todėl niekas nerizikavo sustorėti. Dabar pigių kalorijų galime gauti be jokių pastangų, nes kūnas sako: „Paimk, ir tau nebereikės eiti į medžioklę.“ Tad reikia pasirūpinti, kaip tas dykai gautas kalorijas atidirbti.“
