Dviratis – sena, gera ir laiko patikrinta priemonė pakeliauti ir pasportuoti. Labai populiarėja žygiai jais po Lietuvą ir netgi po pasaulį. Štai į septintąją dešimtį įkopusi Nijolė Marcinkėnienė dviračiu numynė daugiau kaip 37 tūkstančius kilometrų, nors sėdo ant jo būdama 48-erių.
Nuo ko pradėti? Renkantis dviratį, pirmiausia reikia apsispręsti, ką su juo darysite – važinėsite laisvalaikiu miško takeliais ar minsite į darbą asfaltuotais keliais. Tik, net ir apsisprendę, dviračio pirkti neskubėkite, mat žmonių norai ir mintyse susidaryti vaizdai ne visada sutampa su galimybėmis. Neretai žmogus, nutaręs į darbą važinėti dviračiu, jau po vienos tokios kelionės pastato naująją transporto priemonę į kampą ir daugiau į tą pusę nė nepažvelgia. Panašiai gali nutikti ir pasikračius miško takeliais. Todėl ekspertai siūlo pirmiausia pamėginti pasiskolintu dviračiu.
Bene universaliausias variantas – hibridinis, arba kroso, dviratis. Tokiu tinka važinėti tiek mieste, tiek miške, tiek leistis į žygį.
Šios transporto priemonės rūšių yra begalė, bet pradedantiesiems užtenka žinoti kelias pagrindines. Kalnų dviratis skirtas važinėti miškais, prastais keliais ir ten, kur kelių visai nėra. Važiuojant dviračių taku ar asfaltuotu keliu, toks, deja, tampa lėtas ir nerangus. Jį vargu ar verta rinktis naujokams, nes šie mieliau važinėja dviračių takais. Plentinis tinka mėgstantiesiems greitį ir ilgus atstumus, bet didelio malonumo važiuodami tokiu nepatirsite, mat juos kuriant daugiau dėmesio skirta greičiui išvystyti, o ne patogumui. Gana populiarus pasirinkimas – miesto dviratis. Ant jo patogu sėdėti, lengva minti, be to, jis – vienas pigiausių. Tiesa, keliauti į žygį netiks. Bene universaliausias variantas – hibridinis, arba kroso, dviratis. Tokiu tinka važinėti tiek mieste, tiek miške, tiek leistis į žygį.
Kiek kainuoja? Tai priklauso nuo to, kur ir kokio gamintojo pirksite, iš ko padarytas, kiek įdiegta naujausių technologijų. Naudotą galima įsigyti ir už 100 eurų, bet save gerbiantys dviratininkai tokio neperka dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia jį remontuoti neretai atsieina brangiau, nei pirkti naują. Antra – apie 90 proc. tokių dviračių yra vogti. Geriausia šią transporto priemonę pirkti specializuotoje parduotuvėje – tai padės ne tik užsitikrinti geresnę kokybę, bet ir gauti kvalifikuoto specialisto patarimų, o tai aktualu kiekvienam naujokui. Prekybos centruose parduodamus dviračius profesionalai pašaipiai vadina „dviračių maketais“ ir teigia, kad ilgiau kaip dvejus metus jie neatlaiko. Neblogą miesto ar kalnų dviratį galima įsigyti nuo 500 eurų, hibridinį – nuo 600 eurų, plentinio kaina prasideda nuo 1000 eurų, bet gali siekti ir 13 000 eurų. Turėkite omenyje, kad reikės įsigyti ir įrangos – specialią aprangą, šalmą, spyną... Brangiausiai kainuoja šalmai ir kelnės – nuo 50 eurų.
Privalumai. Važinėjant dviračiu, stiprėja kojų, sėdmenų, pilvo raumenys, lavinama kvėpavimo sistema, širdies veikla, greitėja medžiagų apykaita. Tai – vienas veiksmingiausių būdų suformuoti dailų užpakaliuką ir sustangrinti šlaunis. Per valandą galima sudeginti 600–900 kcal.
Trūkumai. Dviračiai visada susiję su didesne traumų rizika. Dažniausiai lūžta raktikauliai. Labai svarbu taisyklingai sėdėti, antraip neišvengsite sprando ir nugaros skausmų. Pirkdami dviratį, nesivadovaukite universaliomis lentelėmis. Būtinai juo pavažiuokite, pažiūrėkite, ar yra tinkamo dydžio. Dviračio sėdynė neretai nutrina ar nuspaudžia užpakalį, to išvengti padeda dviratininko kelnės su specialia paminkštinta detale. Pasiryžusieji važinėti mieste turėtų įvertinti ir tai, kad dviračių takų pas mus nėra pakankamai, neretai tenka dardėti nelygiais šaligatviais ar važiuojamąja dalimi, kuria zuja automobiliai. Papildomų rūpesčių kelia ir šios priemonės gabenimas, vagys.
Riedučius, vos pasirodė Lietuvoje, pirmiausia pamėgo vaikai, bet pastaraisiais metais šiuos ratuotus batus aunasi vis daugiau suaugusiųjų, ypač moterų. Jas galima suprasti – turbūt niekas taip gerai nesustangrina šlaunų ir užpakaliuko kaip ši paprasta priemonė. Negana to, riedučiai priskirti prie geriausių kalorijų degintojų. Ką jau kalbėti apie tą nuostabų greičio jausmą, leidžiantį bent trumpam grįžti į vaikystę.
Nuo ko pradėti? Jei vaikystėje išmokote čiuožti pačiūžomis, veikiausiai mokėsite ir riedėti riedučiais. Jei su pačiūžomis neturėjote nieko bendra, nepulkite iš karto į parduotuvę. Riedučius geriausia pasiskolinti ar išsinuomoti (jie ir apsauginės priemonės kainuoja vos 5 eurus už valandą). Iš pradžių, apsiavus riedučius, reikėtų pasimokyti laikyti pusiausvyrą – prisilaikant atramos, o vėliau, ją paleidus, padaryti kelis pusinius pritūpimus, pasilankstyti į visas puses ir atrasti stabiliausią stovėseną. Mokytis geriau pradėti ant žolės, o ne ant asfalto. Jei nelabai sekasi, neskubėkite nusivilti – kad kūnas įprastų prie šio judėjimo būdo, jam reikia maždaug 2 dienų, geriausia – iš eilės. Kuo didesnis krūvis teks kojoms, tuo greičiau pagausite judesių esmę. Beje, ne mažiau svarbu išmokti taisyklingai kristi. Reikia stengtis, kad pirmiausia žemę paliestų apsaugų dengiami keliai ir rankų riešai. Kristi atgal geriausia ant užpakalio, o artėjant į didesnę kliūtį smūgį stengtis pasitikti visu kūnu ir kuo labiau atpalaiduotu. Beje, važinėjant riedučiais būtina dėvėti apsaugines priemones!
Riedučiai yra bene veiksmingiausi kalorijų degintojai. Tinka ir turintiesiems antsvorio, nes neapkraunami sąnariai.
Kaip išsirinkti? Riedučiai skirstomi pagal ratukų dydį, jų kietumą, guolius ir kojų suveržimo būdą. Pažiūrėti atrodo gana panašūs, bet verta pasikonsultuoti su pardavėju, mat vieni riedučiai skirti triukams atlikti, kiti – ilgoms distancijoms įveikti, vieni stabilesni, kiti greitesni, vieni skirti važinėti aikštelėse, kiti – dviračių takais, yra ir tinkamų riedėti nelygia danga. Renkantis labai svarbu atsižvelgti į patogumą – batai neturi spausti. Kita vertus, netinka ir pernelyg laisvi, nes tada pėdoms tenka per didelis krūvis. Geri riedučiai vidutiniškai kainuoja 100 eurų, beveik antra tiek gali tekti pakloti už apsaugines priemones. Pradėti važinėti be šių aksesuarų griežtai nerekomenduojama.
Privalumai. Riedučiai yra bene veiksmingiausi kalorijų degintojai. Tinka ir turintiesiems antsvorio, nes neapkraunami sąnariai. Tolygiai treniruojami kojų, pilvo, sėdmenų, klubų ir nugaros raumenys. Sakoma, kad riedučiai – viena geriausių priemonių nuo celiulito. Be to, nuolat laikant pusiausvyrą, dirba gilieji raumenys, dėl to akivaizdžiai pagerėja koordinacija, pagražėja laikysena.
Trūkumai. Amerikiečių atlikti tyrimai rodo, kad važinėjant riedučiais patiriama itin daug traumų. Jų neišvengia ir patyrę riedutininkai, jei laiku nepastebi kelio dangos nelygumų ar netikėtai atsiradusios kliūties. Dažniausios traumos – riešo kaulo skilimas arba lūžis. Važiuojant be apsauginių priemonių, rizika susižaloti riešą padidėja net 10 kartų. Riedučiais nerekomenduojama važinėti turintiesiems vestibiuliarinio aparato sutrikimų, neseniai patyrusiesiems galvos traumų.
Riedslidės
Slidinėjimo entuziastams riedslidės gali padėti išgyventi tą kankinamai ilgą šiltąjį sezoną, kai sportuoti su tikromis slidėmis nėra jokių galimybių. Šios trumpos slidės su ratukais tinka ir nemėgstantiesiems žiemos, bet geidžiantiesiems slysti per pasaulį ilgais, greitais žingsniais, lavinti visas raumenų grupes.
Nuo ko pradėti? Išmokti važiuoti riedslidėmis lengviau, nei išmokti čiuožti slidėmis. Pirmiausia todėl, kad yra trumpesnės, tad jas lengviau valdyti. Be to, jomis judama greičiau, ypač jei lyginsime su čiuožimu slidėmis šlapiu sniegu, taigi riedslidėmis galima įveikti ilgesnį atstumą. Norintiesiems išbandyti šią pramogą nebūtina iškart pirkti priemonę – galima išsinuomoti. Riedslidės su lazdomis kainuoja 5 eurus už pirmąją valandą, už kitas – po 3 eurus. Vienintelė problema – batus reikia turėti savo. Laimė, tinka slidinėjimo, taip pat slidžių apkaustai ir lazdos, tik reikia pakeisti šių antgalius. Riedslidžių, kaip ir slidžių, yra dviejų tipų: klasikinės (tinkamos važiuoti tiesiai, tarsi vėžėmis) ir laisvo stiliaus (tinkamos važiuoti „eglute“).
Važiuojant riedslidėmis, kaip ir slidinėjant, palyginti su kitomis sporto šakomis, treniruojama bene daugiausia raumenų grupių.
Kiek kainuoja? Kokybiškos riedslidės kainuoja nuo 200 eurų, jų užtenka maždaug 10 metų. Antra tiek teks pakloti už lazdas ir slidinėjimo batus (jei neturite).
Privalumai. Važiuojant riedslidėmis, kaip ir slidinėjant, palyginti su kitomis sporto šakomis, treniruojama bene daugiausia raumenų grupių. Kadangi naudojamos lazdos, aktyviai juda tiek viršutinės, tiek apatinės kūno dalies raumenys. Be to, riedant tenka laikyti pusiausvyrą, taip treniruojami gilieji raumenys, gerinama koordinacija. Šis sportas gana intensyvus, sudeginama nemažai kalorijų, o sąnariai neapkraunami, dėl to jis tinka antsvorį turintiems žmonėms. Kaip ir kitos ciklinės sporto šakos, labai teigiamai veikia kraujotakos, kvėpavimo sistemas, stiprina širdį.
Trūkumai. Riedslidėmis bet kur nepavažinėsi, tinka tik labai lygiai asfaltuotas kelias ar takas. Jei danga grublėta, kūnas vibruoja, o tai pavojinga sąnariams. Vienintelė speciali riedslidžių trasa Lietuvoje įrengta Ignalinoje. Vilniuje tam tinkamos trys vietos – Vingio parkas, Žirmūnų dviračių tako dalis nuo Valakampių iki Šilo tiltų ir Valakampiai. Tinkamų važinėti riedslidėmis vietų (dažniausiai tai – dviračių ar asfaltuoti miesto parkų takai) yra Klaipėdoje, Jonavoje, Panevėžyje, kituose miestuose.
Riedlentė, kaip transporto priemonė, iš visų riedančių yra bene nepatogiausia, nes į kiekvieną įkalnę ją tenka neštis po pažastimi. Užtat kaip adrenalino šaltinis – vienas geriausių pasirinkimų, tad ekstremalėms turėtų patikti.
Nuo ko pradėti? Riedlenčių yra įvairių. Trumpesnės, siauresnės, su mažesniais ratukais skirtos triukams atlikti, tad vargu ar norėsite pradėti nuo jų. Ilgesnės, platesnės, žemesnės yra stabilesnės. Dideli ratai padeda išvystyti didesnį greitį, bet lenta su tokiais ne itin stabili. Jei ketinate važinėti mieste, geriau rinktis trumpesnę – tokia ne tik manevringesnė, bet ir patogesnė nešti. Vis dėlto jokios riedlentės neverta pirkti, kol nepabandėte ant jos stovėti, tad ir šiuo atveju geriausia pradėti nuo nuomos. Beje, riedlenčių nuoma yra viena pigiausių – siekia vos 3 eurus už valandą. Svarbiausia, atsistojus ant šios sporto priemonės, išmokti laikyti pusiausvyrą, – beje, tai padaryti kur kas sunkiau, nei avint riedučius. Tada – judėti ir sustoti. Dar lieka įvaldyti vadinamąjį pašokimo triuką („oley“). Jis gana sudėtingas, bet neišmokę vargu ar galėsite važinėti riedlente, mat tada teks sustoti ties kiekviena duobele ar kita nelygia vieta.
Riedlentės, kaip adrenalino šaltinis, – vienas geriausių pasirinkimų, tad ekstremalėms turėtų patikti.
Kaip išsirinkti? Pradedantiesiems patariama rinktis jau sukomplektuotas riedlentes. Lenta parenkama pagal pėdos dydį ir ūgį. Kuo žmogus aukštesnis, tuo lenta turi būti ilgesnė, o pėdos neturi kyšoti. Standartinis lentos ilgis – 80 centimetrų. Normali riedlentė kainuoja nuo 90 eurų.
Privalumai. Riedlentė patogi tuo, kad neužima daug vietos. Be to, nereikia nei specialios avalynės, nei ieškoti vietos, kur ją pastatyti (priešingai, nei pasirinkus, tarkim, dviratį). Pasitaikius kliūčiai, nuo lentos pakanka nušokti, to nepadarysi važiuodamas nė su viena kita ratukine priemone. Įgudę riedlentininkai pasiekia nemažą greitį, o jei sumanysite mokytis triukų, kasdien patirsite atradimo džiaugsmą ir, žinoma, gausite dozę adrenalino. Važiuojant riedlente, gerinama koordinacija ir reakcija. Kadangi lekiant ja, reikia nuolat laikyti pusiausvyrą, treniruojami gilieji raumenys.
Trūkumai. Galimybės važinėti riedlente ne specializuotose vietose – gana ribotos. Riedlentininkai priskiriami prie pėsčiųjų, tad jei sumanysite lėkti važiuojamąja dalimi, pažeisite eismo taisykles, o jei pasirinksite šaligatvį, teks nuo lentos lipti ties kiekvienu jo kraštu. Palyginti su kitomis riedančiomis priemonėmis, važiuojant riedlente, neatliekami cikliniai judesiai, taigi rankų ar kojų raumenys treniruojami mažiau ir ne taip tolygiai, mažiau sudeginama ir kalorijų.
