Niekada nepavydėjau tiems, kuriems tėvai įdiegė puikias manieras, išmokė visų pasaulio sostinių pavadinimus, virtuoziškai skambinti muzikos instrumentais ar kalbėti keliomis užsienio kalbomis. Pavydėjau tiems, kuriems sportas yra išmokta natūrali kūno higiena, kaip ir dantų valymas. Tokie žmonės, kadangi procesai kūne susiję su tuo, kas vyksta galvoje, pajutę, kad darosi liūdna, suka ne šaldytuvo, o sporto salės link, blogą nuotaiką tirpina bėgdami kelis kilometrus, o ne gerdami vyną.
Manau, kad daugelis (bent jau aš tai tikrai) esame išmokę netikusių būdų atsipalaiduoti ir juos toliau perduodame savo atžaloms. Jei du kartus per savaitę nuvedame vaiką į sporto būrelį, o visą kitą laiką jis sėdi susirietęs prie kompiuterio, sportas netaps natūralia apsauga nuo depresijos. Sportas, fiziniai pratimai veikia smegenis ne blogiau nei antidepresantai, tačiau depresija jau sergančiam žmogui pradėti sportuoti pernelyg sunku. Sportas pradeda veikti tada, kai tampa įpročiu, o vasara yra būtent tas laikas, kai visa šeima gali pradėti ugdyti naujus įpročius ir naujas tradicijas.
Kaip sportą įtraukti į kasdienę veiklą ir padaryti neatskiriama šeimos kasdienybės dalimi? Pirmiausia reikia nuspręsti, kad to reikia. Nauji įpročiai neatsiranda savaime. Juos reikia pasodinti ir prižiūrėti lyg kokį augalą ant palangės. Prieš kelerius metus susižavėjau savo draugės šeimos tradicija. Jie kasdien susirinkdavo vakarieniauti prie mamos gražiai serviruoto didelio stalo, kalbėdavosi apie tai, kas nutiko dieną, o paskui vaikai nurinkdavo ir suplaudavo indus. Ir aš užsigeidžiau tokios tradicijos! Lengvoji dalis buvo nusipirkti didelį stalą. Pirmi šeimos pietūs praėjo puikiai, tačiau stalo paviršius pamažu ėmė trauktis – ant jo atsirado gėlių, sodinukų, paskui – mano kompiuteris, krūvos knygų, ir vietos serviruoti nebeliko. Visi vėl valgė užsidarę savo kambariuose. Tada viską nukrausčiau ir pradėjau gaivinti tradiciją iš naujo. Nors mūsų namuose gražiai serviruota vakarienė tebėra retas svečias, tačiau įpratome valgyti kartu ir kalbėtis pasidėję lėkštes tarp vazonų. Taip ir su sportu. Tradicija prilimpa prie šeimos ar žmogaus tada, kai prisiderina prie jos silpnybių ir savitumo. Tobulumo nesiekite, ir viskas pasiseks.
Žinoma, kiekviena šeima turi atrasti savo būdą, tačiau papasakosiu, kaip elgtis su skirtingo amžiaus vaikais.
Vaikščiojantis kūdikis. Kai mažylis ima vaikščioti, jis natūraliai nori tai daryti, o tėvai būna įpratę keliauti su vežimėliu. Prisimenu, mano sūnus prirakintas vežime tapdavo irzlus kaip naktinis bendrabučio sargas. Tada leidau jam eiti pačiam. Kasdien eidavo vis ilgiau. Leisdavau jam pavargti, tyrinėti aplinką, pasakodavau pasakas. Maždaug nuo 11 mėnesių buvimas lauke tapo aktyvia veikla.
Ikimokyklinio amžiaus vaikas. Pasivaikščiojimas gali virsti net žygiu dviračiais. Pats laikas mokytis plaukti, o eiti kartu į baseiną gali tapti šeimos tradicija. Aš savo sūnų leidau į karatė, bet dabar suprantu, kad per anksti. Neužtenka nupirkti dviratį ar kamuolį ir išleisti atžalą į kiemą ar būrelį. Labai svarbu sportuoti kartu. Tokio amžiaus vaikas natūraliai perima įpročius. Ir jam labai svarbu matyti, ką daro tėvai. Pamėginkite kasdien priešpiet padaryti mankštelę, susigalvokite keletą paprastų pratimų, o jei fantazija tyli, puikiai pasufleruos internetas. Pavyzdžiui, puikiai tiks penki Tibeto pratimai.
Pradinukas. Stebėkite atžalos temperamentą ir kalbėkitės, – dabar pats laikas pradėti ieškoti savo sporto. Nenusivilkite, jei vaikas atrodo nesportiškas, nejudrus, bijo kamuolio, vengia grupinių žaidimų. Tai dar nieko nereiškia. Sporto rūšių yra daug, ir kuri nors jūsų brangiausiajam tikrai tiks ir patiks. Neverskite sportuoti prievarta, elkitės gudriai. Sportas turi sietis su malonumu.
Paauglys. Ne, situacija tikrai nėra beviltiška, net jei jūsų paauglys yra lyg priaugęs prie sofos. Pradėti puikiai tiks tie patys metodai, kokie taikomi ir kūdikiui. Taip, eikite kartu pasivaikščioti ir stenkitės maloniai leisti laiką. Bendravimas – vienas didžiausių malonumų, todėl kalbėkitės.
Paaugliai sunkiai atsispiria tam, kas madinga, todėl galite paskatinti juos pasirinkti populiarią sporto rūšį. Pavyzdžiui, nesunku išmokti plaukti dabar itin madinga irklente. Paaugliams vyrukams patinka eiti į sporto klubus, o mergaitėms – kartu su mamomis į mažytes studijas, kur jaukioje aplinkoje vedamos šiek tiek į jogą panašios pratybos, skirtos ne tik kūnui stiprinti, bet ir atsipalaiduoti, išmokti pajusti malonumą sportuojant.
Pasikartosiu, bet tai yra svarbiausia: perfekcionizmas – būtent ta charakterio savybė, kuri trukdo pradėti sportuoti, nes to neįmanoma daryti iškart tobulai. Tai pasakykit ir sau, ir savo vaikui, draugei, vyrui.
