Paliesiaus fizinio krūvio terapijos klinika – tai pirmoji ir vienintelė licencijuota fizinio krūvio terapijos klinika ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Nedaug tokių įstaigų ir užsienyje. Keletą J. Ptašekas yra matęs Italijoje ir Šveicarijoje. Šie pavyzdžiai įkvėpė steigti sveikatos oazę Paliesiuje. Įdomiausia dvaro savininkui buvo įgyvendinti Lietuvoje dar nematytą modelį – individualizuotos medicinos įstaigą. Tokių nedaug, dauguma mažos, kiekvienam pacientui skiriama pakankamai dėmesio. „Medicinos įstaigos dažniausiai plečiasi ir standartizuojasi. Visgi, jei norime išspręsti individualią sveikatos problemą, gydymą turime personifikuoti, pritaikyti pagal individualius žmogaus poreikius“, – aiškino pašnekovas.
„Gydymo taikant sveikatinamąjį fizinį krūvį procesas prasideda nuo išsamaus paciento klinikinės ir fiziologinės būklės tyrimo ir tolerancijos fiziniam krūviui įvertinimo. Kadangi fizinis krūvis yra medicininė priemonė, tai jo, kaip ir bet kokio kito vaisto, negalima skirti aklai. Klysta manantieji, kad bet kokia fizinė veikla teikia gydomąjį efektą. Kiekvienam būtina tiksliai nustatyti optimalaus fizinio krūvio ribas, ir tik individualiai paskirtas fizinis krūvis teiks terapinį efektą“, – pasakoja J. Ptašekas.
Paliesiaus fizinio krūvio terapijos klinika gali priimti iki 8 pacientų. Plėstis, pasak J. Ptašeko, neketinama. „Žinote, kas yra vip klinika? Išskirtinumą lemia ne prabangos ir aukso kiekis interjere, o tai, kad aplink mažai žmonių ir galima išlaikyti konfidencialumą. Nenorime būti didelė klinika. Čia įgyvendinama klinikinė idėja ir siekiama kokybės. Profesorius Pranas Šerpytis yra pasakęs, kad Paliesiaus klinika – tai medicinos gurmė, nes čia pacientu rūpinamasi iš esmės ir iki galo. Atvažiavote prastesnės būsenos, turite išvažiuoti geresnės. Siekiame, kad žmogus čia ne tik sustiprėtų, bet ir išmoktų suprasti sveikatos bei geresnės kokybės gyvenimo vertę, o namie pats galėtų tęsti tai, ką pradėjo klinikoje, ir kuo ilgiau pas mus negrįžtų“, – kalbėjo J. Ptašekas.
Apie fizinio krūvio mediciną J. Ptašekas sužinojo viešėdamas JAV. Šios labai subtilios medicinos srities esmė – gydyti žmones fiziniu krūviu. Jei reikia, fizinis aktyvumas derinamas su dieta. Per savaitę turi būti pasiekti realūs klinikiniai rezultatai – sureguliuotas kraujospūdis, gliukozės kiekis kraujyje, stabilizuotas ritmo sutrikimas, sumažėjęs antsvoris.
Klinikos pacientai – nutukę žmonės, taip pat sergantys hipertenzija, kitomis širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, cukriniu diabetu, kuriems diagnozuota prediabetinė būklė, metabolinis sindromas. Fizinio krūvio terapija padeda ir besiskundžiantiesiems nugaros, raumenų ar sąnarių skausmais, patyrusiesiems traumų ar atramos ir judėjimo sistemos organų operacijų, išgyvenantiesiems nuolatinį stresą ir jaučiantiesiems chronišką nuovargį. Ilgalaikiais moksliniais tyrimais nustatyta, kad fizinis aktyvumas apsaugo žmogaus organizmą nuo bemaž 100 įvairių ligų.
Paliesiaus klinika įkurta pagal senus brėžinius atstatytame mediniame name. Antrame jo aukšte gyvena gydytojai – kad pacientai visą parą būtų prižiūrimi. Klinikinį saugumą garantuoja ir laboratorija bei pacientų širdies veiklos stebėjimas nuotoliniu būdu (angl. real-time monitoring), kai jie vaikšto miške įrengtomis trasomis. Dešimties kilometrų trasomis galima važinėti ir dviračiais, o žiemą daromos geros slidžių vėžės.
Norintiesiems pakeisti gyvenimo būdą ir pradėti gyventi sveikiau labai tinka trumpos streso valdymo ir svorio mažinimo programos „Stress Fight Camp“ ir „Fat Fight Camp“.
Nykstančio grožio magija
Nors ir įkūrė Paliesiaus dvare kliniką, medikas J. Ptašekas čia atsidūrė vedinas visai ne medicinos. Gyvenimą netikėta linkme pakreipė diskusija su nekilnojamojo turto brokeriu apie tai, kad Lietuvoje yra daug didžiulę istorinę vertę turinčių vietų, bet šios nėra vertinamos. Seni, vertingi pastatai griūva, parkai nyksta, tačiau žmonės perka sklypus tose vietose, kurios tradiciškai laikomos prestižinėmis. Tada brokeris pasiūlė pašnekovui apžiūrėti Ignalinos rajone, netoli Mielagėnų miestelio merdintį Paliesiaus dvarą. „Brokeris paklausė, ar domintų šie griuvėsiai? Iškart pasakiau „taip“, nes ši vieta mane tiesiog užbūrė. Čia tvyro tokia ramybės aura, kad stresas išnyksta iškart. Aplinka – absoliučiai švari. Tokių dvarų Lietuvoje labai mažai, iki kitų kol nuvažiuoji pro sudarkytas urbanistines teritorijas, nublanksta visas dvaro žavesys ir aura. Užvaldė kvaila mintis išgelbėti šį nykstantį grožį“, – pasakojo pašnekovas.
Senieji Paliesiaus dvaro rūmai buvo išlikę, bet labai apgriuvę. Iš 1736 m. dokumentų žinoma, kad jį valdė dvarininkai Justina ir Kazimieras Petras Kublickiai. Šeimininkai XIX a. pradžioje pasistatė didelį akmeninį gyvenamąjį namą, jame gyveno ir dvaro prižiūrėtojas. Kiti ponai taip nedarydavo, bet Paliesiaus šeimininkai neturėjo didybės manijos, svarbiau už viską jiems buvo ekonomika. Dvarą jie išlaikė iš žemės ūkio veiklos, malūno. Įdomios architektūros pastate (iš vienos pusės namas yra vieno aukšto, iš kitos – keturių) buvo ne tik įrengti gyvenamieji kambariai, bet ir laikomos karietos, žirgai, o štai reprezentacinės salės nebuvo. Apie tokias reikmes imta galvoti gerokai vėliau – po 1830-ųjų, kai Kublickiai persikėlė į naujuosius dvaro rūmus. Ten stovėjo fortepijonas, vykdavo koncertai. 1940-aisiais dvaras nacionalizuotas, per penkerius metus kolūkiečiai naujuosius rūmus išardė ir išnešiojo po plytą, išliko tik senieji akmeniniai rūmai. Nuo visiško sunykimo juos išgelbėjo Jusių šeima. Ši šešiasdešimt metų gyveno užėmusi vieną pastato galą, o kitas po truputį nyko. Namo apačioje laikyti kolūkio gyvuliai naujajam dvaro šeimininkui paliko 2,5 m aukščio mėšlo krūvą.
Atkurti dvaro ansamblį buvo labai sunki užduotis, nes nėra išlikusių šių pastatų atvaizdų, nežinomas ir architektas. „Krokuvoje radome nuo 1921-ųjų buvusio dvaro šeimininko Romualdo Brzezinskio palikuonį (pernai jam sukako 86-eri). Apie pastatų ansamblį vyriškis prisiminė nedaug, mat buvo vos dešimties, kai dvarą sovietų valdžia nacionalizavo, o visą šeimą ištrėmė į Sibirą. Užtat turėjo vertingą pastato piešinį, šis architektams labai pasitarnavo“, – pasakojo J. Ptašekas.
Paliesiaus dvaro restauracijos ėmėsi architektė Daina Ferguson ir Jamesas Normanas Fergusonas. „Pradžia buvo sunki dėl labai prastos pastatų fizinės būklės. Baiminomės, kad nenugriūtų. Vanduo – didžiausia senų pastatų bėda, tad daug rūpesčių kėlė jo drenažas. Visgi rekonstrukcijai buvo gerai pasirengta, surinkta daug medžiagos, dirbo geri konstruktoriai, todėl šis sudėtingas projektas pavyko puikiai“, – sakė D. Ferguson.
Modernumo ir senovės sintezė
Ypatingas Paliesiaus dvaro ansamblio akcentas – Pasaga. Tai – vienintelis Lietuvoje pasagos formos ratinių arklidžių statinys. Šis taip pat buvo gerokai apgriuvęs, bet architektai pasiūlė labai gerą sprendimą – ne atstatyti, o sutvirtinus apgaubti modernia stiklo ir metalo konstrukcija. Tai buvo labai sudėtingas sprendimas, bet įgyvendintas itin sėkmingai.
Bernardinų bažnyčios restauracijai vadovavęs Petras Kanevičius ėmėsi darbo ir Paliesiaus dvare. Čia jis žino kiekvieną akmenį, o kadangi yra ir puikus istorijos žinovas, mielai užsiima ir edukacija, jeigu tik dvaro lankytojams maga sužinoti šiek tiek daugiau apie praeitį. „Turėjome atkurti kiekvieno akmens aurą. Jei kvarcas pradeda blizgėti, vadinasi, restauruota gerai. Senas samanas kai kuriose vietose palikome – negalima visko iškastruoti. Ten, kur sienas reikėjo atstatyti, specialiai stengėmės tai išryškinti, tad smulkesnių akmenų fragmentai – mūsų pagarba dabartinių meistrų darbui“, – pasakojo P. Kanevičius.
Aurą atgavę akmenys Pasagoje kuria tokią ypatingą atmosferą, kad net nesinori išeiti. Čia puiki, koncertams tinkama akustika, o tam, kad niekas netrukdytų mėgautis muzika, pastate įrengti ne kondicionieriai, o natūralūs konvektoriai. Paliesiaus dvare vykstantys koncertai J. Ptašeko iniciatyva dažnai būna nemokami.
Idėjų realizavimo vieta
„Tikrai žinojau, kad Paliesiaus dvare neturėtų būti kaimo turizmo, vestuvių ir laidotuvių“, – sakė šeimininkas. Įkūręs fizinio aktyvumo kliniką, jis nubrėžė aiškią dvaro plėtojimo kryptį, bet nejučia prie medicinos prisišliejo ir muzika bei dailė, mat tarp J. Ptašeko giminės narių yra ir kompozitorių, ir dailininkų. Dvaro viešbučio kambariuose kabantys spalvingi šeimininko sūnėno Viktoro Paukštelio tapyti kūriniai pagyvina kietą mūrą. Čia vyksta ir dailės plenerai.
Dvaro interjerą kuria pats šeimininkas. Kiekvienas viešbučio kambarys – vis kitoks, bet siekta, kad visuose stovėtų bent po vieną dvaro klestėjimo laikų baldą. Antikvarinių interjero puošmenų J. Ptašekas parsiveža iš Švedijos (ten keliauja darbo reikalais) ir patiki restauratoriui.
„Kategoriškai nesutinku būti vadinamas dvarininku. Čia ne vieta pompastikai. Net jei ir atkursime dvarus, niekada nebūsime dvarininkai, nes dvaras nebebus dvaras, tie laikai praėjo, liko tik istorija. Dvaras buvo ekonominis vienetas, o dabar – socialinis-kultūrinis. Tai vieta, kur galime realizuoti tam tikras savo idėjas. Viena iš J. Ptašeko idėjų – įdarbinti dvare kuo daugiau vietos gyventojų. Iš šių – ir maisto produktai restoranui.
„Mano pareiga, jei galiu, duoti žmogui uždirbti. Mielagėnų bare galite pamatyti aštuoniolikmečių alkoholio deformuotais veidais, bet čia gyvena tikrai labai daug šviesaus jaunimo, jie dažnai ateina mums padėti, – kalbėjo pašnekovas. – Kalbant apie dvarų išlikimą, labai trūksta valstybiškumo. Nesuvokiama, kad atstatyti dvarą yra vienas paprastesnių uždavinių, sunkiausia – jį išlaikyti. Žmonės, įsigiję dvarų iš idėjos, filosofijos ar išprotėjimo, daro agoniškai bet ką, kad tik sumokėtų už šildymą ir palaikytų dvaro gyvenimą. Didžiojoje Britanijoje, kur dvarų labai daug, valstybė dengia bazines išlaikymo išlaidas – už šildymą, elektrą, einamąjį remontą, nes suvokia, kad dvarai atlieka edukacinę funkciją. To reikėtų ir Lietuvoje.“
