Lietuvos olimpiečių gydytojas D. Barkauskas pastaruoju metu praplėtė savo veiklą – vis daugiau laiko skiria ne vien profesionalių sportininkų edukacijai. Manualinę mediciną ir adatų terapiją studijavusio sporto mediko požiūrį pakeitė suvokimas, kad mūsų kūnas veikia kaip visuma. Pasak D. Barkausko, dėl kepenų problemos gali skaudėti dešinę kaklo pusę, o tokius dalykus reikia žinoti visiems, ne tik sportininkams. „Sveikatą apibrėžiu labai paprastai: tai – vidaus organų optimalus susiklausymas, arba optimali veikla“, – teigia pašnekovas.
Dabar gydytojas veda seminarų ciklus visiems, kurie nori žinoti, kaip mūsų kūne viskas susiję, ką ir kaip turime daryti, kad būtume sveiki. Tad visai neatsitiktinai D. Barkauską sutikau bendrovės „Femina Bona“ organizuotame didžiausiame Baltijos šalyse estetikos profesionalų forume „Next Quality Anti-Age Forum'16“, – čia kosmetologams, dermatologams ir estetinės medicinos žinovams jis aiškino apie kasdienio judėjimo reikšmę.
Kuo skiriasi profesionalių sportininkų ir mūsų sveikatos problemos?
Profesionalių sportininkų sveikatos problemos ryškesnės ir aiškesnės. Taip yra todėl, kad kūnas – jų instrumentas. Kai ėmiau gilintis į sportininkų sveikatos problemas, apskritai pasikeitė mano požiūris į sveikatą. Tam įtakos turėjo ir Dievulio malonė – sutikau labai gerus mokytojus. Tiesą sakant, mokausi visą gyvenimą, nes ribų tobulėti nėra. Manualinės terapijos mokiausi Čekijoje pas tada pasaulyje lyderiaujančius profesorius Karelą Lewitą ir Vladimą Jandą. Ypač susižavėjau K. Lewitu. Jis buvo ryški asmenybė, kalbėjo septyniomis kalbomis, turėjo labai įdomų požiūrį į gyvenimą. Vėliau iš Amerikoje gyvenančio kino Yun tao Ma mokiausi adatų terapijos. Šio metodo nevadinu akupunktūra, nes adatų terapija yra racionalesnis būdas, be akupunktūrą gaubiančio mistinio rūko. Adatų terapijos specialistas nekalba apie meridianus, kalba apie kraujotaką, imuninę sistemą, pirmiausia – nervų, nes iš jos sklindantys impulsai veikia kūno fiziologiją. Adata – tai įrankis, padedantis įjungti mūsų kūno savireguliacijos sistemą.
Ką mums svarbiausia žinoti apie savo kūną?
Dažniausiai mūsų žinios apie sveikatą – tarsi spalvoti stikliukai. Žarstome juos, tačiau mozaikos sudėti negalime, todėl dažnai ir nematome bendro savo sveikatos paveikslo. Vakarų medicina yra labiau krizinių sveikatos situacijų medicina, ir, žvelgiant šiuo aspektu, nerasime nieko geriau, bet ji kone visiškai bejėgė padėti, kai liga susijusi su gyvenimo būdu, lėtinė, kai kankina sąnarių ir stuburo skausmai. Esmė ta, kad mūsų kūnas – tarsi holograma, kurios kiekviena dalis turi informaciją apie visumą. Štai kodėl per paskaitas ir seminarus stengiuosi sukurti bendrą paveikslą to, kas vyksta mūsų organizme, kad žmonės patys sau imtų kelti klausimus, ar viską daro taip, kaip turėtų daryti. Paskui jau galima kalbėti apie konkrečius veiksmus, kurie iš esmės keičia savijautą. Kai ko net gydyti nereikia, nes, pakeitus esminius dalykus, kūnas labai greitai susireguliuoja pats. Galbūt tai ir mano, kaip tinginio, mąstymas – kam gydyti žmogų, jei galiu duoti jam namų darbų, o jis grįžęs sako: „Man geriau.“ Štai ir visi patenkinti (juokiasi).
Žiūrint į Jūsų tvirtą kūną neatrodo, kad būtumėte didelis tinginys.
Tinginystė yra progreso variklis, bet ji gali nuvesti ir į priešingą pusę. Jei turėsiu antsvorio ir pats negalėsiu pritūpti, tai kaip kitam paaiškinsiu, kaip tai padaryti taisyklingai? Tai priverčia neapkerpėti, neapsamanoti. Visgi tinginystė man padeda. Svarstau – kam bėgioti dvi valandas, jei galiu pasitreniruoti daug efektyviau ir sugaišti kur kas mažiau laiko? Praeiviams turbūt atrodau keistai, bet nusibrėžiu lauke 15 m distanciją ir tris kartus pirmyn atgal bėgu keturiomis. Dirba visi mano kūno raumenys, įtrauktos net plaštakos, o treniruotei sugaištu vos keliolika minučių.
Mūsų žinios apie sveikatą yra tarsi spalvoti stikliukai. Žarstome juos, bet sudėti vientisos savo sveikatos mozaikos negalime.
Pastaruoju metu tapo labai madinga bėgti maratoną. Ką apie tai manote?
Bėgti maratoną – tai sportas, o ne sveikata. Jei renkatės sportą, save ribojate. Kad juo užsiimtų, žmogus turi būti maksimaliai sveikas ir žinoti tam tikrus dalykus. Paprastas rytinis bėgiojimas po du tris kilometrus nėra blogai, bet žmogui atrodo, kad, norint nubėgti maratoną, tereikia pradėti bėgioti ir išsiugdyti ištvermę. Visgi, jei norite bėgdamas maratoną žalos savo kūnui padaryti minimaliai, prieš tai turite daug ką nuveikti: pasidomėti bėgimo technika, įsigyti tinkamus bėgimo batelius, sureguliuoti mitybą, daryti kūno stabilizacijos ir jėgos pratimus. Dar labai svarbus yra dienos režimas, – jei noriu daug treniruotis, turiu daug miegoti. Fizinis krūvis – irgi stresas, todėl kūnui reikia sudaryti sąlygas su juo susitvarkyti, o, būtent mums miegant, kūnas aktyviai regeneruojasi. Treniruotės efektas atsiranda, kai ilsimės, o ne kai treniruojamės. Jei nemiegi, negali bėgti maratono. Jei kūnas neturės sąlygų pailsėti, nepageidaujamų padarinių neišvengsite.
Kažin kodėl po maratono, net jei skauda ir maudžia visą kūną, noras bėgioti neišnyksta?
Ištvermės sporto šakų problema yra ta, kad jos užveda priklausomybės ratą. Pakylėta būsena kirtus maratono finišą tiesiogiai susijusi su kūno patirta kančia, o ne su pergale. Kai kenčiame, organizme išsiskiria ypač daug laimės hormonų (enkefalinų, endorfinų). Sukurdamas šią pakylėtą būseną, kūnas padeda mums ištverti fizinę kančią, bet patirtas pasitenkinimo jausmas toks stiprus, kad jį, nepaisant kančios, norisi pajusti ir vėl. Enkefalinai ir endorfinai yra opioidų klasės endogeniniai (vidiniai) narkotikai, taigi ir pomėgis bėgti maratoną tampa savotiška narkomanija, tik teigiama.
Kiek turėtų užtrukti pasirengimas maratonui?
Jei sėdėjote penkiolika metų, tai treniruotis reikės trejus ketverius metus. Judėti turime nuolatos. Kasdienis judėjimo režimas – nueiti nuo 8 iki 15 kilometrų, įskaitant ir įvairių sunkesnių buities darbų įveikimą. Jeigu laikotės šios normos, problemos pradėti bėgioti nebus. O jei esu kontoros darbuotojas ir nuolatos sėdžiu? Tada vienu pirštų spragtelėjimu gyvenimo būdo pakeisti nepavyks, mat nuo ilgo sėdėjimo keičiasi mūsų pagrindinės kūno „armatūros“ – kolageno būklė, medžiagų apykaita, todėl turiu aiškiai žinoti, kad, norėdamas pasiekti su sportu susijusį tikslą, iš esmės turėsiu pakeisti savo gyvenimo būdą ir kai ką paaukoti.
Klausantis Jūsų, ima atrodyti, kad geriau apskritai nebėgioti.
Jeigu jūsų svoris 50–60 kg, tai su kiekvienu žingsniu kūnas patiria 200 kg apkrovą, tai didelis krūvis sąnariams. Be to, jei jau bėgate, tai bėkite lauke, o ne sporto salėje ant bėgimo takelio, nes mūsų kūnui nenatūralu bėgti visiškai lygiu paviršiumi vienodu tempu. Turiu ir blogą žinią moterims – jūsų kūnas nesutvertas bėgti. Jei turite berniukiškus klubus ir plokščią krūtinę, galite bėgti, bet moteriškų formų savininkės bėgiodamos užsidirbs krūvą kelių ir nugaros problemų.
Skamba šiek tiek seksistiškai...
Nieko panašaus. Šiuo atveju tai – biomechaniniai aspektai, nes moterų dubuo tiesiog platesnis nei vyrų, todėl mankštinantis į tai reikia atsižvelgti. Lygiai kaip aunantis aukštakulnius vertėtų savęs paklausti, ar jis ir jie to verti? Nes aukštakulniai deformuoja pėdą, o tai yra auka. Apskritai noriu pabrėžti, kad moteris dažnai vadiname silpnąja lytimi, bet turėtų būti atvirkščiai. Tai vyrai yra primityvai, su jais viskas paprasta, o moteris yra gyvybės tęsėja, vadinasi, – kompleksinė būtybė. Tačiau ta, kuri vengia mankštintis motyvuodama tuo, kad yra moteris ir kad jai tai netinka, nuvertina save ir parodo, jog apie judėjimą neturi supratimo. Moters fizinė jėga yra tik 10 proc. mažesnė nei vyro, todėl merginos, moterys turi padaryti mažiausiai 5 prisitraukimus.
O jei kalbėtume ne apie bėgimą, bet apie mankštą apskritai. Ar yra dar kokių nors apribojimų?
Reikia atsižvelgti į amžių ir judėjimo įpročius. Jeigu jums jau šešiasdešimt ir niekada nejudėjote, turėsite pradėti nuosaikiau. Prieš pradėdami sportuoti turite žinoti, kokie jūsų tikslai. Jei – sustiprinti sveikatą, tai ne tas pats, kas numesti penkis kilogramus, todėl ir priemonių reikės skirtingų. Visi žinome, kad trumpiausias kelias iš A į B yra tiesiai. Klausimas, ką žinome apie išeitinį tašką, tai yra savo dabartinę padėtį, ir tašką, kuriame atsidursime pasiekę tikslą. Daugeliui neaišku, nei kur jie yra, nei kur norėtų nukeliauti.
Manau, daugelis žino, kad nori būti gražūs, sveiki ir ilgai nesenti.
Jeigu yra taip, vadinasi, norite ilgalaikių rezultatų, todėl turite išsikelti ir ilgalaikius tikslus. Mūsų kūno ląstelės keičiasi kas septynerius metus, todėl jūsų sveikatos programa minimaliai turėtų trukti 7-erius metus, o ne 40 dienų ar šešias savaites, kaip kartais nurodoma reklamuojant greitų pokyčių programas. Mes visi skubame ir todėl mėgstame greitus rezultatus, bet kūnas taip nefunkcionuoja. Todėl jei nuspręsite pradėti sportuoti, staiga mesti negalėsite, nes kūnas išgyvens fiziologinį stresą ir reaguos ne itin palankiai. Tad kartais net ir geriau toliau gulėti ant sofos, jei visą gyvenimą tuo užsiimate, nei staiga pulti sportuoti, o paskui taip pat staiga viską mesti.
Gulėti ant sofos ar ne, galime rinktis, bet štai sėdėjimas kontoroje priešais kompiuterį tapo neišvengiama kasdienybe.
Sėdėjimas mus žudo, nes kūnas nesukurtas kėdei. Sėdėdami žmonės susmunka, todėl verkia jų stuburo slanksteliai, taip pat sutrikdomas kvėpavimas, nes suspaudžiama diafragma. Be to, mūsų kūnas sukurtas nuolat stebėti aplinką, tad kai smunkame, ir galva turėtų leistis žemyn, bet mes ją pakeliame užlauždami kaklą ir taip pakenkiame pailgosioms smegenims.
Moterims prieš aunantis aukštakulnius vertėtų savęs paklausti, ar jis ir jie to verti?
Kuo mums tokios svarbios pailgosios smegenys?
Pailgosios smegenys – mūsų kvėpavimo ir kraujagyslių valdymo centras. Jeigu atsisėdame ir užspaudžiame pakaušinę sritį, sutrikdome kraujotaką, trukdome ir deguonimi aprūpinti audinius. Esame labai adaptyvūs – trejus metus, jei taip sėdėsime, nieko neatsitiks, tačiau ketvirtais gali pradėti skaudėti galvą.
Visada pabrėžiate, kad mūsų kūnas nesukurtas moderniam gyvenimo būdui. Kodėl? Nejau mūsų neveikia prie pakitusių gyvenimo sąlygų prisitaikyti leidžianti evoliucija?
Žinoma, kad keičiamės, bet tai vyksta labai lėtai. Jei visą žmonijos istoriją prilyginsime 24 valandoms, tai modernūs laikai yra vos viena sekundė. Taigi kol kas visi mūsų kūno procesai kaip pirmykščių žmonių, o jų išlikimą lemdavo refleksas „bėk arba kovok“. Sąnarių ir raumenų skausmai, kraujotakos, medžiagų apykaitos problemos atsiranda todėl, kad esame kaip tigrai, uždaryti kvadratinio metro narve. Negalime nei pabėgti, nei kovoti. Ir patys save uždarome. Tarkime, žaidžiu kompiuterinį žaidimą, kuriame mane kažkas puola, bet aš, užuot bėgęs ar kovojęs, lieku prie ekrano, o smegenys vis tiek duoda komandą antinksčiams išmesti adrenaliną, – nepanaudotas šis turi šalutinį poveikį.
Modernaus žmogaus kasdienybę mėgstate vadinti sėdėjimo kultūra. Kaip mums ją ištverti?
Sėdėjimo kultūrą labai nesudėtinga pakeisti. Paprasčiausiai turime gerbti fiziologinius dėsnius, susiformavusius, kad išgyventume šiame pasaulyje. Jeigu sėdite visą darbo dieną, 4 ar 5 kartus per valandą pakeiskite kūno padėtį – atsistokite, nueikite pasiimti stiklinės vandens. Laikykitės darbo vietos higienos – sėdėkite taip, kad neigiamas sėdėjimo poveikis kūnui būtų kuo mažesnis. Jeigu jau prasidėjo senėjimo procesas, galima imtis aktyvaus ir pasyvaus metodų padėčiai pagerinti. Pasyvus – tai kartą per pusmetį nuvažiuoti į SPA, susirasti gerą masažuotoją. Aktyvus – savęs paklausti, kur yra mano silpnosios grandys, kad tas problemas galėčiau išspręsti pats.
O gal geriau visgi paklausti specialisto, kaip tinkamai judėti?
Geriau, tik gaila, kad jų yra nedaug. Jei pasakysite, jog skauda kaklą, pasižiūrės į kaklą, bet nepasidomės pėda. Kai kurie dalykai verslo požiūriu geri, tik nenaudingi. Kad ir sporto klubas. Dauguma treniruoklių – saugus, bet neveiksmingas dalykas. Galiu sporto klube pagerinti savo estetines formas, bet mano kūno funkcijos gali net dar labiau nukentėti. O štai tampydamas kaime bulvių maišus galiu pagerinti ir kūno funkcijas. Apskritai judėti reikia nedaug – užtenka kasdien po 15–20 minučių, bet svarbu daryti tai tinkamai.
Pratimai mums nereikalingi, reikalingas judesys. Turime treniruoti ne raumenis, o judesio šablonus. Kūnas mąsto remdamasis judesio atlikimo logika.
Viena didžiausių modernios kasdienybės rykščių – ne tik judėjimo stoka, bet ir stresas. Kaip jį suvaldyti?
Paprasčiausias būdas suvaldyti stresą yra žaisti judrius žaidimus, tarkime, slėpynes, bet ne žaidimus, kuriais siekiama rezultato, pavyzdžiui, krepšinį ar futbolą. Turime tiesiog žaisti. Jeigu žaistume su savo vaikais, tai psichiatrai ir psichologai darbo turėtų kur kas mažiau, bet nedarome to, esame labai rimti, todėl ir patenkame į įtampos pinkles.
Mūsų smegenys sukonstruotos nuolat skenuoti aplinką. Jei sutelkiate dėmesį į kompiuterį, smegenys nesijaučia saugios, nes nemato aplinkos, todėl streso lygmuo auga. Tai natūrali kūno reakcija. Turite prieiti prie lango ir pamatyti, kad nieko pavojinga nevyksta, tada įtampa atslūgs.
Kaip patartumėte sveikai praleisti dieną?
Jeigu jūsų diena intensyvi, vidury dienos turite rasti 15–20 minučių miegui arba 8 minutes meditacijai. Nereikėtų užmiršti ir maldos. Tai ritualas. Malda prieš valgį reikalinga tam, kad kūnas nurimtų ir pasiruoštų priimti maistą. Visi kažkur skubame, lekiame, bet kelio gale mūsų laukia tik rami muzika ir žvakelių šviesa. Skubėti ten nereikia.
