Kiaulpienės Lietuvoje nepasižymi itin gera reputacija – nors liaudyje jos vadinamos pienėmis, tačiau sprendžiant iš oficialaus pavadinimo tinka tik kiaulėms ėsti. Šios piktžolės yra vienas didžiausių galvos skausmų visiems sodininkams. Jas itin sunku išnaikinti, o ir išnaikinęs ilgai nepasidžiaugsi – iš nenušienautų pakelių jos kaipmat pasidaugina baltais pūkeliais kelių šimtų metrų spinduliu.
Tai, ko turime daug, paprastai nevertiname. Sunku patikėti, kad visus laukus ir pakeles nusėjusios geltonos galvutės galėtų turėti ką nors vertingo. Tačiau sveikuoliai tikina, kad kone visos šių augalų dalys gali būti vartojamos tiek maistui, tiek gydymui, ir jei jų nebūtų tiek daug, savo verte ir kaina galėtų prilygti ženšeniui.
Ko gero, lietuviams šiuo požiūriu itin „nuskilo“. Iš Prancūzijos atvykę medikai stebisi, kaip mums pavyko jų tiek daug užveisti. Mat šioje šalyje, taip pat ir Austrijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Indijoje, Japonijoje, JAV kiaulpienės auginamos specialiose plantacijose.
Kol jos dar nėra peraugusios, galime jų lapų ar žiedų dėti į salotas, virti pienių medų, gaminti vyną. Patartina kasdien suvalgyti po 10 kiaulpienių lapų, joms pražydus, vietoj lapų vertėtų valgyti žiedus, maždaug po 5 kasdien. Tiesa, reikia pripažinti, kad lapai yra kartoki. Ir nors žolininkai tvirtina, kad jauni lapeliai nėra kartūs bei ragina kartumo nebijoti, neva tai labai sveika, tačiau iš patirties galim pasakyti, kad ir jauniems lapeliams to kartumo tikrai užtenka, tad kramsnoti juos kaip įprastas salotas pavyks ne visiems. Manytume, kad bendrame salotų dubenyje jie turėtų sudaryti labai nedidelę dalį. Be to, lengviau valgysis, jei jų kartumą atsversite rūgštesniais žalumynais – rūgštynėmis, špinatais, svogūnų laiškais ir pan.
Dar vienas būdas sumažinti kartumą – pamerkti kelioms valandoms lapus į šaltą vandenį. Tačiau taip išmirkę lapai kartu su kartumu praras ir dalį naudingų savybių.
Kas kita pienių žiedai – jų žiedlapiai net tik gražiai (nors mūsų akiai kiek neįprastai) žiūrisi salotų lėštėje, bet ir yra visai malonaus skonio.
Ir jau tikrai visiems turėtų patikti ir įtikti toks pienių produktas kaip iš žiedų verdamas medus. Jis gana lengvai paruošiamas ir yra tikrai skanus.
Medicinoje labai vertinamos ir kiaulpienių šaknys, tačiau šias rinkti gegužės mėnesį arba jau per vėlu, arba dar per anksti – mat tinkamiausias laikas šaknims, kai nėra lapų, taigi ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį. Rudenį jos yra vertingiausios.
Skatina skysčių išsiskyrimą
Jau nuo senų laikų kiaulpienės buvo vartojamos virškinimui gerinti, kepenims ir inkstams valyti bei šlapimo ir prakaito išsiskyrimui skatinti. Šiuo metu yra atlikta nemažai mokslinių tyrimų, patvirtinančių kiaulpienių poveikį sveikatai, jų dedama į įvairias gydomąsias arbatas. Lyginant su sintetiniais šlapimo išsiskyrimą skatinančiais vaistais, kiaulpienė geresnė ne tik tuo, kad yra natūrali, bet ir tuo, kad joje yra daug kalio – būtent jo su skysčiais daug netenkama.
Kadangi kiaulpienės skatina druskų ir vandens išsiskyrimą per inkstus, gali būti vartojamos ir kraujospūdžiui bei tinimams mažinti. Dėl akmenligės gydymo skirtingi šaltiniai laikosi prieštaringų nuomonių – vieni kiaulpienių nuovirą labai rekomenduoja, kiti jį draudžia. Iš tiesų, kartus maistas plečia ir valo latakus, skatina skirtis tulžį, todėl ir akmenys iš inkstų ar tulžies pūslės bus linkę pasišalinti. Tačiau, kita vertus, tai gana pavojinga, nes didesni dariniai gali įstrigti latakėliuose ir sukelti tokius didžiulius skausmus bei uždegimus, kad be chirurgo įsikišimo neišsiversite.
Tokios pat prieštaringos nuomonės ir dėl to, ar derėtų šių augalų duoti vaikams. Viena vertus, kiaulpienės gerina virškinimą ir apetitą, kita vertus, gali sukelti pykinimą ir vėmimą, todėl reikėtų tai daryti atsargiai atsižvelgiant į kiekvieno vaiko reakciją.
Lotyniškas kiaulpienės pavadinimas (taraxacum) yra kilęs iš graikų kalbos žodžių „taraxis“ – nerimas, pilvo skausmas ir „aksomai“ – gydau. Tai rodo, kad jau senovėje pienės buvo vartojamos gydant pilvo skausmus ir nerimą. Kiaulpienės greitina medžiagų apykaitą, laisvina vidurius, tad nuoviru gydomas vidurių užkietėjimas, hemorojus. Tinka ir rėmeniui malšinti.
Stiprina ir valo organizmą
Kiaulpienės turi ne tik daug kalio, bet ir kitų elementų: natrio, mangano, aliuminio, vario, kalcio, vitaminų A, B, E ir C. Ypač jos vertinamos dėl geležies, tad rekomenduojamos esant mažakraujystei.
Jų nuoviru gali būti gydomi odos pūliniai, nudegimai. Netgi siūloma naikinti strazdanas ar pigmentines dėmes.
Kiaulpienės turi labai daug flavonoidų, todėl detoksikuoja organizmą, valo kraują. Jose esantis lecitinas skatina acetilcholino susidarymą smegenyse, kuris palaiko smegenų funkciją. Tokiu būdu kiaulpienė sulėtina Alzhaimerio ligos vystymąsi.
Garsusis medikų patriarchas Avicena jau prieš tūkstantį metų kiaulpienių pieniškomis sultimis gydydavo ne tik kepenų, bet ir ir širdies ligas, rekomenduodavo kraujagyslių profilaktikai.
Pagal ajurvedą kartūs produktai vėsina, ramina, tad gali būti rekomenduoji kamuojant nemigai. Tačiau jų perdozavimas rizikingas – sekina, silpnina, gali net sukelti haliucinacijas.
Pienių medus
Nors bitininkai tikina, jog šį produktą vadinti medumi yra per skambu ir ne visai teisinga, galime pasiguosti tuo, kad nuo tikrojo medaus jis nedaug tesiskiria sudėtimi. Šį gaminį sudaro cukrus (tikrajame meduje jo yra apie ¾) ir žiedadulkės.
Pasigaminti pienių medaus reikia suskubti, kol pienės žydi. Geriausias skinti jų galvutes vidurdienį, kai yra sausa – po lietaus skintos nėra tokios vertingos. Nuskabius galvutes ir parsinešus namo, rekomeduojama atskirti ir išmesti visas žalias augalo dalis, palikti tik žiedlapius, kitaip medus bus kartokas.
Norint pasigaminti 1 litrą medaus reikės:
200 pienių žiedų,
vienos citrinos,
1 l vandens.
1 kg cukraus.
Gerai išplaukite pienių žiedus, supilkite į vandenį ir pavirkite 15-20 min. Nuovirą parai palikite kambario temperatūroje. Tuomet perkoškite, žiedlapius išmeskite, į vandenį sudėkite cukrų, supjaustytas citrinas (arba galima išspausti citrinos sultis, o žievelę smulkiai sutarkuoti) ir virkite apie 1 val. ant silpnos ugnies. Priklausomai nuo to, kokio tirštumo medaus norite, galite virti ilgiau ar trumpiau. Pienių medus išsiskiria vaiskia geltona spalva ir maloniu kvapu.
