Nacionalinio vėžio instituto LOR, galvos ir kaklo chirurgijos ir onkologijos skyriaus gydytojas Linas Senkus teigia, jog šiuolaikiniai metodai leidžia stabdyti burnos ertmės vėžio vystymąsi, o ankstyvosios stadijos naviką ir išgydyti.
Pasak šio skyriaus gydytojos odontologės ortopedės Auristidos Gerliakienės, burnos vėžiu sergantiesiems galime pasiūlyti ir ortopedinio gydymo metodikų, leidžiančių atkurti prarastas funkcijas – žmonės toliau gali kramtyti, ryti maistą, kalbėti ir kvėpuoti.
Kas yra burnos vėžys?
Burnos vėžys – tai burnos gleivinės epitelio ląstelių vėžys, kuris gali atsirasti ir vystytis bet kurioje burnos vietoje.
Žmogaus burną sudaro daugybė audinių, tiek kietųjų, tiek minkštųjų. Minkštieji yra dantenos, liežuvis, žando gleivinė, minkštasis gomurys ir lūpos. Kietieji yra abu žandikauliai, kietasis gomurys ir dantys. Taip pat čia yra audinio, kuris sujungia visas šias struktūras, taip pat jungia nervus ir kraujagysles. Harmoningas funkcionavimas ir santykis tarp šių struktūrų užtikrina tinkamą burnos ertmės funkciją: kramtymą, rijimą, kalbėjimą, emocijų reiškimą.
Lietuvoje kasmet maždaug trims su puse šimto žmonių nustatomas burnos ertmės ir ryklės vėžys. Žymiai dažniau šis piktybinis navikas išsivysto vyrams – jiems diagnozuojama apie 80 proc. naujų burnos vėžio atvejų.
„Deja, daugiausia nustatoma vėlyvųjų stadijų burnos vėžio, – sako Nacionalinio vėžio instituto LOR, galvos ir kaklo chirurgijos ir onkologijos skyriaus gydytojas veido ir žandikaulių chirurgas Linas Senkus. – Mūsų skyriuje pusei 2016 m. gydytų burnos vėžiu sergančių pacientų buvo nustatyta išplitęs IV stadijos vėžys.“
Burnos vėžys gerokai dažniau nustatomas vyresnio amžiaus – 50–70 metų žmonėms. Pastebima, kad pastaraisiais metais daugėja ir jaunesnių žmonių, kurie suserga šia liga.
Burnos vėžio gydymo metodai
„Burnos ertmės vėžį, kaip ir kitus piktybinius navikus, gydo daugiadisciplinė specialistų komanda taikydama įvairius šiuolaikinius gydymo metodus – chirurginį gydymą, spindulinę terapiją ir chemoterapiją ar biologinę terapiją, – sako veido ir žandikaulių chirurgas L. Senkus. – Šie metodai leidžia stabdyti, o diagnozavus ankstyvosios stadijos naviką ir išgydyti burnos ertmės vėžį“.
Pasak gydytojo L. Senkaus, labai dažnai taikomo chirurginio gydymo apimtis priklauso nuo nustatyto vėžio stadijos.
„Tik pradinių stadijų burnos vėžys išgydomas be jokių išliekančių organų sutrikimų, – pasakoja gydytojas. – Paprastai po vėžio pašalinimo operacijos chirurgas turi atkurti dalį pašalintos burnos ertmės ir jos organus: liežuvį, burnos dugno gleivinę, gomurį. Pašalintą audinių dalį galima atkurti ne tik žmogaus audiniais, bet ir naudojant įvairias šiuolaikines dirbtines medžiagas, metalą, plastikus, atliekamas protezavimas. Jei buvo pašalintas vėžio pažeistas žandikaulis, dažnai reikia atkurti ir kaulą.“
Pašalinus burnos ertmės vėžį defektas gali būti atkuriamas rekonstrukcinės chirurgijos būdu, kai naudojami audiniai iš kitos, kartais tolimos kūno vietos, vadinamieji įvairūs lopai.
„Jei defektas atkuriamas iš šalia esančių audinių: žando raumens, smilkinio raumens, veido arterijos, odos, raumenų lopo, tai vadinama rekonstrukcija vietiniais pasukiniais lopais, – sako gydytojas L. Senkus. – Tokiais atvejais perkelti audiniai iš karto pirmos operacijos metu neatjungiami nuo pirminės kraujotakos. Išlikusi kraujotaka užtikrina, kad šie audiniai prigis naujojoje vietoje. Vėliau, jei reikia, kai lopas jau prigijęs, galima pirminę kraujotaką ir atjungti. Taip pagerinama gyvenimo kokybė bei organų funkcija.“
Jei perkeliamas lopas iš tolimos kūno vietos: kojos, rankos, nugaros, kartais ir su atkūrimui naudojamu kaulu lopas visiškai atjungiamas nuo kraujotakos ir perkėlus į naują vietą kraujagyslės sujungiamos iš naujo. „Tokių operacijų metu naudojamas mikroskopas, mikrochirurginė technika, – sako gydytojas L. Senkus. – Tokia rekonstrukcija vadinama rekonstrukcija laisvais vaskuliarizuotais lopais. Paprastai naudojant šią techniką galima atkurti didesnius burnos dugno defektus ar visą liežuvį, taip pat pašalintą kaulą.“
Pasak gydytojo onkologo, šiems pacientams būtina tinkama priežiūra po operacijos ir stebėjimas, ar perkelti audiniai prigyja. Labai svarbus ir tinkamas paciento elgesys: būtina laikytis burnos higienos, niekada nerūkyti (kritiškai svarbu pirmomis savaitėmis), vėliau mankštintis ir laikytis gydytojo nurodymų.
Ortopediniai gydymo metodai
Gydant burnos vėžiu sergančius pacientus greta chirurginio gydymo pasitelkiamos ir ortopedinio gydymo metodikos, leidžiančios grąžinti prarastas funkcijas – žmonės toliau gali kramtyti, ryti maistą, kalbėti ir kvėpuoti. Visa tai padeda grei- čiau atkurti pacientų darbingumą, socialinius ryšius.
„Kai navikas yra didelis, neretai pasitaiko, kad vienokie ar kitokie defektai lieka po chirurginio gydymo, atsiveria anatominės struktūros, kurios paprastai slypi po audinių sluoksniais, – sako Nacionalinio vėžio instituto LOR, galvos ir kaklo skyriaus gydytoja odontologė ortopedė Auristida Gerliakienė. – Be to, šalinant auglius, dažnai kartu su kaulu bei gleivine pašalinami dantys, kartais net keletas jų.
Dėl panašių pooperacinių pokyčių ligoniai praranda įprastas galimybes sukramtyti, sulaikyti maisto kąsnį, nuryti maistą. Tokių ligonių kalba tampa nesuprantama, nes nesusidaro tariamų garsų rezonansas. Ne paslaptis, kad po operacijų dėl randų, sutrikusios inervacijos gali pakisti ir veido bruožai.“
Pasak gydytojos odontologės ortopedės A. Gerliakienės, be visų išvardytų nepatogumų, tokie ligoniai patiria skaudžią socialinę atskirtį. O tai, be abejo, neigiamai paveikia jų emocijas ir galimybę sveikti.
Dažniausiai tokiems ligoniams įprasti protezavimo būdai nebetinka. Po operacijų netekus dalies kietųjų audinių prarandama ir protezo fiksacijos galimybė, likę raumenys judėdami numeta plokšteles, o susidariusio didelio dantų lanko defekto paprastu tiltu neatstatysi.
„Prarastas funkcijas galima atkurti specialiai tam pritaikytais išimamais arba kombinuotais dantų protezais, – sako gydytoja odontologė ortopedė. – Jų sudėtingumą nulemia defekto pobūdis – yra ar nėra ir kokios apimties likęs žandikaulio fragmentas. Tokius protezus galima užkabinti ant likusių dantų, pagaminant vainikus su įvairiais fiksacijos elementais.
Jei ligonis dantų nebeturi, į pagalbą galima pasitelkti ir modernų gydymą implantais. Jie puikiai padeda išspręsti net kebliausią protezo stabilumo problemą. Įvairios sijos, lokatoriai, rutulinės fiksacijos elementai, derinami su implantais, užtikrina tvirtą protezo laikymąsi burnoje.“
Paprastai šių konstrukcinių elementų išorėje nesimato, pagaminti protezai patenkina ir ligonių estetinius lūkesčius. Tokiu būdu pavyksta atkurti prarastas kramtymo, rijimo ir kalbos funkcijas. Labai svarbu pažymėti, kad dėvėdamas tokį protezą ligonis gali jaustis saugiai ir užtikrintai, laisvai bendrauti, grįžti prie įprasto gyvenimo ir darbo.
„Norėčiau išskirti išorinių veido protezų grupę. Jais labai tikroviškai atkuriamos prarastos galvos ar veido dalys, – sako gydytoja odontologė ortopedė Auristida Gerliakienė. – Meistriškai pagamintas iš specialiai tam pritaikytų medžiagų protezas uždengia po operacijos prarastą veido dalį, juo atkuriama nosis ar ausis. Egzoprotezai yra pasyvios fiksacijos – laikosi įsprausti į susidariusį defektą arba gali būti tvirtinami implantais.“
Tačiau reikia nepamiršti, kad visos procedūros yra sudėtingos, jas atlieka aukštos kvaifikacijos specialistai, o pats gydymas trunka ilgai ir yra brangus. Taip pat ligoniui jis ne visuomet bus malonus.
„Todėl visus kviestume rūpintis savo sveika burna nuolat, – sako gydytoja odontologė ortopedė Auristida Gerliakienė. – Patarčiau kas pusę metų apsilankyti pas gydytoją odontologą ar higienistą, namuose laikytis elementarių burnos ertmės higienos taisyklių. Taip nesunkiai galima išvengti uždegiminių procesų burnos ertmėje, o prasidėjusias navikines ligas specialistai pastebės laiku ir susirgusįjį nusiųs pas reikiamą specialistą gydytis.“
Labiausiai rizikuoja rūkaliai ir piktnaudžiaujantys alkoholiu
„Jau seniai įrodyta, kad tabako ir alkoholio vartojimas – patys svarbiausi burnos vėžio rizikos veiksniai“, – rašoma NVI leidinyje pacientams „Apie burnos vėžį“. Bet kokių formų tabako vartojimas – cigarečių, cigarų, suktinių, pypkių rūkymas, tabako kramtymas susijęs su burnos ir burnaryklės vėžio rizika. Rizika tuo didesnė, kuo daugiau, pvz., cigarečių surūkoma ar tabako kramtoma per dieną ir kuo daugiau metų tai trunka.
Dėl tabako poveikio rūkantiesiems burnos vėžys gali išsivystyti bet kurioje burnos ar burnaryklės vietoje, taip pat ir gerklose, plaučiuose, stemplėje, inkstuose bei kituose organuose. Rūkantiems pypkę dėl pypkės kandiklio sąlyčio su lūpa ypač padidėja lūpos vėžio rizika.
Labai svarbu mesti rūkyti ne tik burnos vėžio gydymo metu, bet ir visam laikui, net jei vėžys jau išgydytas – tolesnis rūkymas labai padidina burnos vėžio išsivystymo antrąkart riziką, tai pat ir gerklų, plaučių vėžio riziką.
Bedūmio tabako produktų (kramtomasis, čiulpiamasis tabakas) vartojimas susijęs su skruostų, dantenų, lūpos vidinės gleivinės vėžio rizika. Daug metų trunkantis tabako poveikis jį kramtant ar čiulpiant sukelia labai didelę šių burnos sričių vėžio riziką. Be to, šis tabako poveikis yra kitų dantenų ligų, kaulo lizdų, kuriuose įsitvirtinę dantys, destrukcijos ir dėl to ne laiku iškrintančių dantų priežastis.
Alkoholio vartojimas didina burnos ir burnaryklės vėžio riziką. Maždaug 7 iš 10 pacientų, sergančių šiuo vėžiu, yra ilgą laiką alkoholiu piktnaudžiaujantys žmonės.
Užkietėjusių rūkalių ir alkoholio vartotojų rizika susirgti burnos ir burnaryklės vėžiu padidėja 100 kartų, palyginti su šių žalingų įpročių neturinčių žmonių rizika.
Tyrimai parodė, kad besaikis tabako vartojimas ir girtavimas yra infekcijos burnoje, dantenų bei burnos gleivinės nuolatinio uždegimo palaikymo, dantų iškritimo ir su tuo susijusio nuolatinio gleivinės traumavimo veiksnys. Kuo daugiau dantų iškrenta, tuo burnos vėžio rizika didesnė – iškritus 6 dantims rizika padidėja mažiausiai 60%. Vėžio rizika 2,6 karto padidėja esant chroniškam dantenų uždegimui.
Kalta žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija
Sergamumas burnos ir burnaryklės vėžiu, susijusiu su ŽPV infekcija burnoje, pastarųjų dešimtmečių laikotarpiu ryškiai didėja. ŽPV infekcija burnoje aptinkama 2 iš 3 sergančiųjų burnaryklės vėžiu, rečiau sergantiesiems burnos ertmės vėžiu.
Manoma, kad tai gali būti susiję su pokyčiais žmonių seksualinėje praktikoje pastaraisiais dešimtmečiais, ypač su praktikuojančiųjų oralinį seksą padaugėjimu. Žmonės, kurių burnaryklės ar burnos vėžys išprovokuotas ŽPV infekcijos, paprastai yra jaunesnio amžiaus, nei šiai ligai įprasta, jie nėra užkietėję girtuokliai ir rūkaliai.
Žmogaus papilomos virusų yra daug rūšių. Kai kurių rūšių ŽPV yra nepiktybinių odos, gleivinių išaugų, vadinamų papilomų ar karpų, priežastis, kai kurių kitų rūšių ŽPV gali sukelti tam tikrų organų vėžį – varpos, išorinių moters lyties organų, gimdos kaklelio, išeinamosios angos srities, burnos. Burnos vėžio rizikos veiksnys yra ŽPV 16 tipo infekcija burnoje.
ŽPV gali būti perduodamas nuo vieno asmens kitam per odos kontaktą. Vienas šios infekcijos perdavimo kelių yra lytiniai santykiai, įskaitant vagininius, analinius ir oralinius. ŽPV infekcijos buvimas burnoje nesukelia jokių simptomų. Ši infekcija dažnesnė tarp vyrų.
ŽPV infekcija burnoje dažniausiai susijusi su tam tikro pobūdžio seksualiniu elgesiu, tokiu kaip bučiavimusi atvira burna, oralinio sekso praktikavimu. Praktikuojant tokį seksualinį elgesį burnos vėžio rizika didėja daugėjant lytinių partnerių skaičiui. Beje, tabako rūkymas palaiko ŽPV infekciją burnoje.
