Senovės Egipte, Graikijoje ar Romoje toks gydymo būdas jau taikytas. Lietuvoje, kol neturėta kurortų, visuomenė sveikatą stiprino pirtyse. Jų nauda gerai žinota pagoniškoje Lietuvoje, įprastu dalyku garinės pirtys išliko ir po krikšto. Jas mėgo visi Jogailaičiai.
Lietuvių švarinimosi tradicija
Lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas (Jan Długosz) apie Jogailos pomėgį maudytis užrašė net savotišką anekdotą. Kuomet XIV a. pab. didysis kunigaikštis sutiko vesti dar labai jaunutę Jadvygą, prieš lietuvį nusiteikusi Krokuvos dvaro dalis visaip gąsdino ją dėl Jogailos storžieviškumo, barbariškų papročių ir net labiau gyvuliško nei žmogiško kūno.
Pasak J. Dlugošo, vos Jogaila peržengė Lenkijos sieną, Jadvyga pas būsimą vyrą išsiuntė patikėtinį Zavišą iš Olešnicos, kuris turėjo, neišduodamas pasiuntinybės tikslų, gerai apžiūrėti lietuvį. Jogaila, galbūt apie tai sužinojęs, o gal suvokęs pats, maloniai priėmė Zavišą ir po puotos pakvietė jį pirtį, kad šis galėtų „geriau apžiūrėti ne tik grožį, bet ir atskiras [valdovo] kūno dalis“. Priemonė pasiteisino, Zaviša nuramino savo valdovę dėl deramo kunigaikščio kūno sudėjimo.
Maudytis kasdien ryte ir vakare mėgo ir paskutinysis Jogailaitis.
Net kelionėse Žygimantą Augustą lydėjo vežimas, kuriuo buvo gabenama vonia ir higienos reikmenys. Sunkiai sirgdama antroji Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė kasdien įsakydavo paruošti jai vonią, nors tokios maudynės ligonę sekino.
Pirčių malonumais mėgavosi diduomenė. Didesniuose dvaruose XVI–XVII a. būdavo garinės pirtys. Šaltiniuose jos vadinamos pirtimis, rečiau, kai jose būdavo ir sveikatinama, pvz., mineraliniu vandeniu – „karštomis pirtimis“ (lenk. cieplice).
XVII amžiaus pr. kunigaikščių Radvilų Dubingių dvare buvo kelios pirtys. 1623 metais revizoriai užrašė dvaro pirtyje buvusį pirties kubilą su vamzdžiu, įmūrytą į krosnį, bei dvi medines pirtines vonias.
Dar viena pirtis su trimis langais ir žalių koklių krosnimi buvo ūkinėje dvaro dalyje. Pirtį Radvilos įsirengė ir XVII a. pr. statomuose Vilniaus rūmuose.
Riečiantis nosį, bet taisantis sveikatą vanduo
LDK nuo seno būta vietovių, kuriose tryško mineralinis vanduo. Jį jau XVI a. gydymo tikslais naudojo vietos gyventojai.
Vienas rimtesnių kompleksų, savotiškas kurorto prototipas LDK buvo įkurtas apie 1587 m. Radvilų Biržų valdoje. Garinės pirtys kartu su gydykla, kurioje Radvilų dvaro medikai naudojo mineralinį vandenį, buvo įrengtos prie Smordonės mineralinių šaltinių Likėnų apylinkėse. Vietiniai nuo seno žinojo šių šaltinių gydomąjį poveikį. Naudotas mažai mineralizuotas vanduo, turėjęs nemalonų sieros vandenilio kvapą, panašų į supuvusio kiaušinio. Nuo čia ir kilo Smordonės pavadinimas.
1611 metais Biržų kunigaikštystės seniūnas rūpinosi pirties su stikliniais langais statyba. Prie jos dirbo amatininkai iš Vyžuonų ir Alantos, greta Smordonės buvo įsigyta tuščios žemės, kurioje pastatytas specialus namelis atvykstantiems gydytis. Jau 1612 m. gydykla-garinė pirtis veikė ir joje sveikatą taisė Ona Kiškaitė Radvilienė. Didikė čia gydėsi ir 1628 metais. Matyt, dar ne sykį lankėsi anksčiau ir vėliau. Pirtys geros būklės buvo beveik visą XVII a., jose 1667 m. sveikatą taisė ir LDK arklidininkas Boguslavas Radvila.
Vėlesnių Lietuvos kurortų (Stakliškių, Birštono) gyventojai XVII–XVIII a. pr. mineralinį vandenį irgi vartojo gydymui. Tai užfiksuota XIX a. pr. šių apylinkių gyventojų pasakojimuose. Tačiau čia dar nebuvo įrengta specialių garinių pirčių kaip Biržuose. Aukštesnio lygio gydyklų LDK trūko, todėl nuo XVI a. vid. didikai vyko į užsienio kurortus. Tuo laiku pasirodė pirmieji Vaitiekaus Očkos, Erzamo Siksto ir kt. autorių veikalai apie gydymo mineraliniu vandeniu naudą. Manyta, kad jis padeda nuo podagros, nervinių negalavimų, širdies ir kitų ligų.
Sveikatos turizmas
Tarp pirmųjų LDK sveikatos turistų matome 1554 m. į prie Krokuvos buvusias „karštąsias pirtis“ vykstantį LDK pataurininkį Stanislovą Kęsgailą. Italijos (1614 m. Padujos) ir Čekijos (1598 m. Silezijoje) šaltinius gerai žinojo LDK didysis maršalka Kristupas Manvydas Dorohostaiskis.
Nuolatinis užsienio kurortų, ypač Karlsbado (dab. Karlovy Vary), klientas buvo Vilniaus kaštelionas Jonušas Radvila. Nuo XVI a. pab. tokios diduomenės kelionės tapo tiek dažnomis, kad kartais vykstančiam bičiuliai net patardavo į jas nebevykti. 1593 metais LDK kancleris Leonas Sapiega vienam iš Radvilų patarė atsisakyti kelionės į Silezijos šaltinius. Jis manė, kad maudynės karštose versmėse tik padidins skrandžio skausmus.
Nuo XVI a. pab. – XVII a. pr. į užsienio kurortus gydytis vyko ir didikės moterys. 1605 metais karštieji šaltiniai prie Jelenia Guros (Palenkė) kuriam laikui grąžino sveikatą kunigaikštienei Zofijai Radvilaitei Dorohostaiskai. Net Biržų Radvilos, turėdami mineralinio vandens šaltinius Biržuose, ne sykį keliavo į užsienio kurortus. 1633 metais Kristupas II Radvila ruošėsi išleisti žmoną į Slovakijos kurortus.
XVII a. diduomenės išvykų į užsienio kurortus kryptys liko tos pačios – Čekija (Silezija), Vokietija (Badenas), Italija. Populiarėjo Egerio kurortas (Vengrija). Radvilos rinkosi Silezijos kurortus, Pacų šeimos atstovai (LDK kancleris Kristupas Zigmantas, Vilniaus vyskupas Mikalojus Steponas ir Vilniaus vaivada Petras Mykolas) – Karlsbadą.
Badene XVII a. pr. gydėsi Steponas Pacas, kuris didžiai nustebo, kad moterys ir vyrai maudėsi viename baseine. Didikui atrodė, kad damos buvo gana mažai apsirengusios...
Egeryje kelis kartus XVII a. pr. gydėsi Sapiegos. Skirtumas nuo XVI a. buvo tas, kad išvykų skaičius išaugo bent dvigubai. Nestigo ir karūnuotų ATR asmenų. Žinoma apie Vladislovo Vazos ir Jono Sobieskio žmonos, didelės mineralinio vandens procedūrų mėgėjos Marijos Kazimieros kurortines išvykas.
Paprastesni žmonės tenkinosi poilsiu LDK. Tuo metu tarp Vilniaus miesto elito narių buvo populiarios išvykos į Trakus. Šiuo tikslu (lenk. „na rekreacją“) 1672 m. vyko Vilniaus suolininkas Mikalojus Kazimieras Stročinskis, 1699 m. Trakuose ilsėjosi tarėjas Juozapas Žagevičius su žmona. Tokios išvykos buvo poilsinės, o ne gydomosios.
Kurortai – lėbautojų ir mokslininkų akiratyje
XVIII amžiui tenka kurortų šimtmečio vardas. Europoje plėtėsi senosios, atsirado naujų gydyklų, pvz., LDK atstovai atrado poilsio Anglijoje (Bathe) privalumus. Kito ir vykstančių į užsienio kurortus tikslai. Jei anksčiau vykta gydytis, tai XVIII a. turtingieji mėgavosi gyvenimu, siekė visapusiškos rekreacijos.
XVIII amžiuje atsirado posakis „kurortinis romanas“. 1773 metais Belgijos kurorte Izabelė Čartoriska pasirodė ne tik su vyru, bet ir dviem gerbėjais, o pačioje gydykloje užmezgė kelis skandalingus romanus.
Karlsbadą mėgo daugybę meilužių turėjęs valdovas Augustas II Vetinas. 1705 metais jis nustebino vietinius beveik 600 asmenų dvaro puošnumu. 1712 metais čia jis susitiko su Rusijos caru Petru I.
Pamatai kurortų infrastruktūrai Lietuvoje buvo padėti XVIII a. II pusėje. Prasidėjo lietuviškų mineralinių vandenų Biržuose, Birštone, Stakliškėse ir Druskininkuose moksliniai tyrimai. XVIII amžiaus II p. buvo aprašyti Smordonės mineralinių vandenų šaltiniai.
Apie 1780–1790 m. Stakliškių druskingais šaltiniais susidomėjo LDK pakancleris Joachimas Chreptavičius. Jo paskatinti Vilniaus universiteto profesoriai fizikas Juozapas Mickevičius ir chemikas Jozefas Sartorijus ištyrė ir rado 1: 200 druskos santykį šaltinių vandenyje. Ši medžiaga sudomino ir būsimą profesorių Bonifacą Stanislovą Jundzilą. 1791 metais jis aplankė ne tik Stakliškes, bet ir kitas druskingais šaltiniais garsėjusias vietoves. 1792 metais medžiagą paskelbė knygelėje „Apie Stakliškių druskos šaltinius ir druską“. Jau ruoštasi eksploatuoti mineralinius šaltinius, tačiau sutrukdė politiniai įvykiai. XIX amžiaus pr., remiantis B. Jundzilo tyrimais, buvo atidarytos gydyklos.
Panašų postūmį Druskininkuose davė ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Apie 1790 m. jis įsakė ištirti Druskininkų mineralinį vandenį, o 1794 m. dekretu valdovas vietovę paskelbė gydomąja. XVIII amžiaus pab. prasidėjo tikroji Lietuvos kurortų istorija.
/R. Ragauskienė, Karališkojo Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a., Vilnius, 2004./
