Savo švara itin besirūpinantiems žmonėms žodis „bakterija“ vis dar kelia neigiamas asociacijas. Jie kruopščiai muilinasi rankas, blizgina stalviršius antibakterinėmis šluostėmis tikėdamiesi išvengti šių nepageidaujamų svečių. Tai bakterijoms turėtų atrodyti kaip kova su vėjo malūnais – mat jos jau seniausiai įsikūrusios mūsų organizme ir užima ten gana daug vietos. Vien žarnyne šių mikroorganizmų gyvena apie 100 bilijonų, sveria apie 2 kg, o jei norėtume su kiekvienu jų pasisveikinti, reikėtų kokių trijų milijonų metų. Ką mūsų pilve veikia bakterijos ir kodėl neturėtume jų bijoti, suprantamai, įdomiai ir labai šmaikščiai knygoje „Žarnyno žavumynai“ pasakoja vokiečių mikrobiologė Giulia Enders (leidykla „Kitos knygos“).
Pirmosios – svarbiausios
Kas nutiktų, jei mūsų organizme bakterijų nebūtų visiškai? Pasirodo, sterilioje aplinkoje irgi galima gyventi. G. Enders teigia, kad Niujorko laboratorijoje buvo sukurti švariausi padarai Žemėje – pelės be mikroorganizmų. Jos buvo gana keistos – ėdė kur kas daugiau už įprastas, o virškino ilgiau. Negana to, buvo hiperaktyvios ir visiškai neatsargios. O blogiausia – visiškai priklausomos nuo to, kas atsitiktinai patekdavo į jų organizmą. Gavusios diabetikų bakterijų, susirgdavo cukralige, gavusios nutukusių pelių žarnynų gyventojų, – sparčiau tukti. Išėjus už laboratorijos sienų, sterilumas gali tapti net mirtinai pavojingas. G. Enders prisimena atvejį, kai keli Pietų Amerikos gyventojai vežė savo nėščias žmonas gimdyti į Šiaurės ašigalį, mat slapta tikėjosi vėliau teisėtai pelnytis iš ten esančių naftos rezervuarų, kai pirmieji ten gimusieji gaus leidimą juos eksploatuoti. Deja, planas neišdegė, nes būsimieji kolonistai neišgyveno. Jie, gimę šaltame ir bemikrobiame Šiaurės ašigalyje,patekę į šiltą, bakterijų pilną aplinką, užsikrėtė infekcijomis ir mirė.
Bemikrobį būvį esame patyrę visi, kai gyvenome motinos įsčiose, bet vos tik kyštelėjome iš gimdos savo nosis, mus iškart užpuolė pulkai bakterijų. Tiesa, tie pulkai – kruopščiai atrinkti. Atranką atlieka motinos makštyje esanti pieno rūgštis. Ją gaminančios laktobacilos atbaido pavojingiausias savo giminaites, tad mūsų pirmieji žingsniai į pasaulį gana saugūs. Išsliuogęs į paviršių naujagimis jau turi ant savo kūnelio jį ginančią bakterijų koloniją. Deja, tokio „krikšto“ negauna cezario pjūvio būdu gimę vaikai. Pasak mikrobiologės, trys ketvirtadaliai naujagimių, pasigaunančių ligoninėms būdingų bakterijų, būna „cezariukai“. Pirmosios minutės labai svarbios, nes būtent pirmasis patekęs į neapgyvendintą teritoriją nulems, kas joje įsiviešpataus. Dėl tos pačios priežasties svarbūs ir pirmieji motinos pieno lašai. Jie padeda vaiko žarnyne augti bifidobakterijoms, mat šios labai mėgsta motinos pieną. „Visuotinai pripažinta, kad patys pirmieji pilvo gyventojai padeda svarbius kertinius akmenis viso organizmo ateičiai, – knygoje „Žarnyno žavumynai“ rašo mikrobiologė Giulia Enders. – Jau trys savaitės po gimimo iš žarnyno bakterijų medžiagų apykaitos produktų galima numatyti, ar bus didesnė rizika turėti alergijų, sirgti astma ar neurodermitu.“ Parvežus naujagimį namo, taip pat nevertėtų maudyti jo virintame vandenyje ar kaskart kišti po karštu ant žemės nukritusio čiulptuko. Kūdikiui svarbu kuo anksčiau susipažinti su namų bakterijomis – juk tarp jų reikės ilgai gyventi. Aišku, jei čiulptukas nukrito ant žemės prekybos centre, atsargumas gal ir praverstų.
Išvengti bakterijų neįmanoma – vos vienas patalpoje esantis žmogus kas valandą orą papildo 37 milijonais jų.
Žmogaus mikrobioma (bakterijų genų visuma) aktyviausiai formuojasi pirmus trejus metus, tad svarbus ne tik gimimo būdas, bet ir aplinka, mitybos įpročiai. Skirtumai matyti nuo kūdikystės. Išsyk po nujunkymo europiečiai kūdikiai lengviausiai virškina greitųjų angliavandenių turintį maistą, tarkim, ryžius ar bulvių košelę, o štai nuo itin skaidulingo maisto, pavyzdžiui, žirnelių, jiems dažniausiai pučia pilvą. Tačiau toks maistas kuo puikiausiai tinka afrikiečių kūdikiams. O štai japonų žarnyno bakterijos skolinasi geną iš jūros bakterijų – kad galėtų skaidyti dumblius. Skirtumai išlieka ir žmogui suaugus. Su sojomis atlikti tyrimai parodė, kad jų gaminiai naudingi 50 proc. azijiečių – saugo juos nuo prostatos vėžio ir kraujagyslių ligų, tačiau vakariečių naudos iš šio produkto gauna vos 25–30 proc.
Išvengti bakterijų neįmanoma – vos vienas patalpoje esantis žmogus kas valandą orą papildo 37 milijonais jų. Beje, gerosios sudaro net 95 proc., bet nereikia bijoti ir kitokių – mat mums naudinga gauti šiek tiek blogųjų bakterijų. Nedidelis jų kiekis veikia kaip treniruoklis, – taip imuninės ląstelės mokosi atpažinti ligų sukėlėjus ir juos įveikti. Neturėdamos tokios patirties, jos ne tik neišmoksta kovoti, bet ir ima krėsti nesąmones – pernelyg įnirtingai puola kiekvieną net nepavojingą žiedadulkę ir sukelia alerginę reakciją, dar blogiau – ima naikinti sveikas ląsteles. Tada susergama sunkiai pagydomomis autoimuninėmis ligomis, tarp jų – cukriniu diabetu ar išsėtine skleroze.
Nors esame linkę dalyti bakterijas į gerąsias ir blogąsias, jos dažniausiai nėra vieno plano aktoriai – ta pati gali ir kenkti, ir padėti. Štai itin išplitusios helikobakterijos yra skrandžio ligų priežastis, o vienam iš šimto jų nešiotojų netgi gali sukelti skrandžio vėžį. Kita vertus, jų turintys žmonės rečiau serga astma, alergija, diabetu ir dermatitu. Pasak G. Enders, taip yra todėl, kad šios bakterijos geba pagaminti daug T limfocitų. „Kol įsiūčio pagauta imuninė sistema vis dar rėkauja: „Nešdinkis tu, sumauta žiedadulke, iš mano plaučių, subine tu!“ ir užtinusiomis raudonomis akimis bei tekančia nosimi aiškiai demonstruoja, kad tuoj prasidės grumtynės, T limfocitas uždeda ranką jai ant peties ir ramiai sako: „Nesivelk, aš sutvarkysiu.“ Kuo daugiau tokių korektiškų ląstelių, tuo šalčiau reaguoja ir imuninė sistema“, – rašo mikrobiologė.
Nedidelis blogųjų baterijų kiekis veikia kaip treniruoklis, – taip imuninės ląstelės mokosi atpažinti ligų sukėlėjus ir juos įveikti.
Pagal tai, kokios bakterijos žarnyne dominuoja, žmones galima suskirstyti į tris tipus. „Bakteroidai – pats žinomiausias žarnyno bakterijų tipas, – aiškina G. Enders. – Jie tikri angliavandenių skaidymo meistrai ir turi didžiulį genetinių eskizų rinkinį. Šie prireikus leidžia pasigaminti bet kokį skaidymui reikalingą enzimą. Ar valgytume kepsnį, ar salotas, ar įkaušę kramtytume pintą padėklą – bakteroidai kaipmat susiorientuoja, kokių enzimų reikės.“ Bakteroidai labai mėgsta mėsą ir gamina itin daug biotino (dar vadinamo vitaminu B7 arba vitaminu H), šis dalyvauja įvairiuose medžiagų apykaitos procesuose, padeda skaidyti baltymus, užtikrina, kad galėtume džiaugtis tvirtais nagais, gražia oda ir žvilgančiais plaukais, o jo trūkumas gali sukelti prislėgtumą, mieguistumą, nervų sutrikimą, galime tapti mažiau atsparūs infekcijoms, o kraujyje padaugėja blogojo cholesterolio. Šios universalios bakterijos iš dalies kaltos ir dėl žmonių polinkio tukti, mat suvirškina viską, ką sutinka pakeliui, ir priverčia organizmą įsisavinti beveik kiekvieną kaloriją. Kai šių bakterijų yra mažiau, dalis nesuvirškinto maisto tiesiog išeina lauk.
Kito tipo bakterijų prevotelų dažniau pasitaiko vegetarų organizmuose. Dirbant prevoteloms, susidaro sieros junginiai, juos galime atpažinti iš ne itin malonaus sugedusio kiaušinio kvapo. Sieros yra tiamine (vitamine B1). Šis vitaminas saugo ir maitina nervų ląsteles, o jo trūkumas gali tapti raumenų virpėjimo, užmaršumo, padidėjusio dirglumo, galvos skausmų ir netgi širdies negalavimų priežastimi. Trečioji bakterijų rūšis – ruminokokai. Jie svarbūs tuo, kad aktyviai dalyvauja gaminant kraują. G. Enders spėja, kad būtent ruminokokų stigo grafui Drakulai, dėl to jo šlapimas buvo raudonos spalvos. Šis faktas žmonėms ir sukėlė įtarimų, kad Drakula yra kraują geriantis vampyras.
Probiotikai ar prebiotikai?
Kuo žmogaus organizme didesnė bakterijų įvairovė, tuo jis sveikesnis ir lieknesnis, bet ką daryti, jei jų trūksta? Gal vartoti probiotikus – gerąsias bakterijas ir jų papildus? Papilduose paprastai būna dviejų rūšių gerųjų bakterijų – laktobacilų ir bifidobakterijų. Gana nepigiai jų kapsules parduodantys farmacininkai tikina, kad šie legionieriai sėkmingai papildys žarnyne bakterijų armiją ir išspręs daugybę mus kamuojančių problemų. Kad iš probiotikų gali būti naudos, dar XX a. pradžioje pastebėjo mikrobiologas Ilja Mečnikovas. Medikai niekaip negalėjo suprasti, kodėl pieno mišiniais maitinami kūdikiai taip dažnai viduriuoja. Galiausiai nutarta, kad jiems trūksta motinos piene esančių laktobacilų. Be to, jame gausu galatozės (žmonių piene šis sacharidas sudaro net 90 proc., o karvės piene – vos 10 proc.), o šią itin mėgsta valgyti bifidobakterijos. Pradėjus kūdikiams papildomai duoti bifidobakterijų ir laktobacilų, reikalai pasitaisė.
Probiotinių bakterijų mūsų maiste netrūksta – jų turi visi rauginti produktai: pienas, jogurtas, kopūstai, miso sriuba, fermentuotos daržovės. Probiotikai atlieka daug įvairių funkcijų. Jų gaminamos riebalų rūgštys puoselėja žarnyno gaurelius. Šie tampa didesni ir stabilesni, dėl to įsisaviname daugiau naudingų medžiagų ir vitaminų. Raugintų produktų rūgštis stabdo puvimo procesus, bet svarbiausia yra tai, kad įsitvirtinusios gerosios bakterijos užima blogųjų vietą, atima iš jų maistą ir taip neleidžia daugintis.
Tiesa, dėl papildomai vartojamų bakterijų kyla nemažai problemų. Viena – į storąją žarną (būtent čia dauguma jų ir darbuojasi) jos turi patekti gyvos. Jei virškinimo procesas pernelyg užsitęsia, gyvų bakterijų lieka nepakankamai. Kita problema – patekusios su maistu į žarnyną, jos veikia tik tol, kol jas vartojame. Vos tik nustojame tai daryti, viršų paima vietinė mikroflora, mat bakterijos mėgsta savus, dažniausiai dirba bendruomenėmis. Į žarnyną iš kapsulių patenka išgrynintos ir vienišos, tad naujoje kompanijoje neprigyja. Vaizdžiai kalbant, šie samdyti kariai dažniausia taip ir lieka vieni mūšio lauke. Bandydami išspręsti šią problemą, kai kurie drąsūs medikai ėmėsi transplantacijos – jie perkelia ištisas bakterijų komandas iš sveiko žmogaus organizmo. Skamba sudėtingai, bet iš esmės tai yra ne kas kita, kaip vieno žmogaus išmatų perkėlimas kitam žmogui. Tiesa, tokie gydymo metodai taikomi tik išskirtiniais, tarkim, nesustabdomo viduriavimo atvejais, mat negalima įvertinti, ar kartu nebus pernešti ir ligų sukėlėjai.
Nors esame linkę dalyti bakterijas į gerąsias ir blogąsias, jos dažniausiai nėra vieno plano aktoriai – ta pati gali ir kenkti, ir padėti.
Kur kas saugesnis būdas paskatinti gerųjų bakterijų koloniją augti – suteikti joms jų mėgstamo maisto. Tas maistas vadinamas prebiotikais. Nuostabiausia, kad blogosios bakterijos šiuo maistu misti nemoka. Prebiotikai yra ne kas kita kaip nesuvirškinto maisto likučiai, arba skaidulos. Kai jie atkeliauja į storąją žarną, čia prasideda tikra puota. Lietuvius itin nudžiuginti turėtų tai, kad gerosios bakterijos, kaip ir mes, labai mėgsta bulves. Tiesa, jos turi būti išvirtos ir atšaldytos – tokiose susidaro virškinti atsparesnis krakmolas. Taigi galim drąsiai mėgautis baltąja mišraine, o jei dar majonezą pakeisime natūraliu jogurtu, gausime kuo puikiausią maistą žarnynui.
Nespjauna mūsų žarnyno gyventojos ir į saldėsius. Tarkim, pastebėta, kad jos labai mėgsta ne tik jau minėtą galaktozę, bet ir salsvą inuliną, jo daugiausia yra cikorijose (net 60 proc.), taip pat svogūnuose, šakniavaisiuose. Šie prebiotikai naudingi dar ir tuo, kad galaktozė prisišlieja prie žarnyno sienelės, ten, kur paprastai mėgsta kabintis ligų sukėlėjai, ir tampa savotišku skydu, o inulinas iki 20 proc. pagerina kalcio įsisavinimą.
Ženklas, kad bakterijos turi maisto, yra lengvas pilvo pūtimas. G. Enders siūlo nesigėdyti natūralių procesų. „Žemė toleruoja gamtines dujas, tad ir mes turėtume džiugiai atiduoti mikrobų pagamintąsias. Žmogus, kurio niekada neprispiria pirstelėti, marina savo žarnyno bakterijas badu ir nėra geras mikrobų šeimininkas“, – rašo ji.
Kai švaros yra per daug
Kad ir kaip vertintume bakterijas, nereikėtų pulti į kraštutinumus. Reikia pripažinti, kad nuo jų sukeltų ligų – tuberkuliozės, šiltinės, plaučių uždegimo, salmoneliozės ir kitų – kasmet pasaulyje miršta milijonai žmonių. Dauguma jų gyvena skurdžiose šalyse, kur itin prasta higiena. Pastarąjį šimtmetį mirtingumą nuo infekcijų gerokai sumažino išrasti antibiotikai. Deja, lazda turi du galus – antibiotikai nužudo ne tik blogąsias, bet ir gerąsias bakterijas, todėl sutrinka normali organizmo veikla ir prasideda kitos ligos. Dar blogiau, kad, pernelyg piktnaudžiaujant šiais vaistais, išsivystė daugybė jiems atsparių mikroorganizmų.
Jei šluostė ar kempinėlė kelias valandas gulėjo drėgna, bakterijų joje yra daugiau nei ant paviršiaus, kurį ketinate valyti.
Išvengti daugumos infekcinių ligų gali padėti paprasčiausia švara. Kalbame ne apie verminofobiją – panišką mikrobų ir bakterijų baimę. Ją patiriantys žmonės per parą rankas plauna daugybę kartų, o namus šveičia kasdien. Beje, pastebėta, kad šią baimę dažniau jaučia aukštą intelektą turintys žmonės. Iš tiesų nieko bloga, jei ant mūsų odos ar nosiaryklėje kurį laiką pagyvens ir itin pikti gyventojai – auksiniai stafilokokai, salmonelės ir kt. Pavojingos šios bakterijos tampa, kai, nusilpus imuninei sistemai, ima sparčiai daugintis ir dominuoti. „Pora tūkstančių salmonelių virtuvės kriauklėje imuninei sistemai tėra tiesiog pasižmonėjimas, lengva treniruotė. Švarinantis svarbiausias dalykas turėtų būti, kad bakterijų liktų mažiau, o ne kad jų visai neliktų“, – rašo G. Enders. Paprastai organizmas su į vidų patekusiomis ligų sukėlėjomis bando kovoti pats. Kai prarytos salmonelės ar kitos blogosios bakterijos skverbiasi į žmogaus ląsteles, į žarnyną paleidžiama daug skysčio – kad šios kenkėjos būtų išplautos lauk. Taigi prasideda natūralus valymosi procesas – vėmimas ir viduriavimas. Jei žmogus nėra pernelyg nusilpęs, organizmas pats susidoroja su šia problema, antibiotikai šiuo atveju duotų daugiau žalos. Jei procesas pernelyg užsitęsia, tenka gerti vaistus.
Namams tvarkyti dažniausiai taip pat užtenka paprasto vandens. Labiausiai bakterijos mėgsta uždaras patalpas, drėgną šilumą ir skaniai pavalgyti, tad ir kovoti su jomis reikėtų atsižvelgiant į tai. Sumažinti bakterijų kiekį galima kambarius vėdinant, stalus valant drėgnomis šluostėmis, kurios prieš tai buvo sausos ir švarios. Jei šluostė ar kempinėlė kelias valandas gulėjo drėgna, bakterijų joje yra daugiau nei ant paviršiaus, kurį ketinate valyti. „Virtuvės kempinės – maloniai šiltos, drėgnos ir pilnos maisto – tobula vieta visiems užsukusiems mikrobams. Perbraukti tokia kempinėle lentutę – tas pats, kas ją palaižyti“, – sako G. Enders. Jei ant stalviršio nuolat paliekate drėgnų maisto likučių, jis tampa labiau užteršta vieta nei medinės grindys.
Dauguma bakterijų bijo pernelyg žemos arba pernelyg aukštos temperatūros. Tarkim, salmonelės žemesnėje nei 10 laipsnių temperatūroje nesidaugina, tad jei nusipirktą vištą ar kiaušinius laikysime šaldytuve, tikimybė susirgti salmonelioze bus mažesnė. Šios bakterijos taip pat žūsta ir aukštesnėje nei 75 laipsniai temperatūroje, todėl vertėtų ne tik termiškai apdoroti mėsą ir kiaušinius, bet ir nuplikyti karštu vandeniu įrankius bei talpas, su kuriomis produktai lietėsi.
Principas užimti priešų vietą ir suvalgyti jų maistą galioja ne tik žarnyne. Tokie pat procesai vyksta ant mūsų odos. Pernelyg uoliai prausdamosi pašaliname nuo jos hidrolipidinę plėvelę kartu su visa joje draugiškai gyvenančia mikroflora ir atveriame kelią įsibrovėlėms. Tas pat nutinka ir pernelyg uoliai laikantis intymių vietų higienos. Sunaikinę makštyje gyvenančias laktobacilas, padarome vietos piktosioms bakterijoms gardnerella vaginalis, o šios sukelia bakterinę vaginozę. Ši liga gydoma įterpiant į makštį bakterijų ir taip atkuriant pusiausvyrą. Įdomu tai, kad panašus metodas jau taikomas ir valant patalpas, ypač viešojo naudojimo. Užuot dezinfekavus jas agresyviais valikliais, pasėjama gerųjų bakterijų. Sako, kad rezultatai – visai geri ir ilgalaikiai.
Gerosios bakterijos tai mėgsta
Artišokai, smidrai, bananai, česnakai, svogūnai, pastarnokai, porai, virtos šaltos bulvės, sėlenos, cikorijos.
