Juk ilgainiui grožio kulto standartai tik griežtėja, o kuo šie griežtesni, tuo daugiau spaudimo krenta mums, moterims, norinčioms tuos standartus atitikti. Jų vaikantis imamasi įvairiausių, net ir pačių drąstiškiausių priemonių. Niekas į tai neatkreiptų dėmesio, jei tokios priemonės būtų tik nekaltos, lengvabūdiškos dietos – vieną kartą pabandei ir pamiršai. Deja, kai kurios merginos ir moterys, besivaikančios nepasiekiamų grožio standartų, imasi ekstremalių kraštutinumų ir patenka į pavojingų ligų spąstus.
Apie tai kalbame su dietologe Kristina Jasmontienė.
Šiais laikais daug merginų ir moterų turi valgymo sutrikimų, kokių dažniausiai pasitaiko Lietuvoje?
Valgymo sutrikimai – ne tik bulimija ar anoreksija. Nors pastaroji – viena pavojingiausių ir didžiausią mirtingumą iš visų paauglystėje patiriamų psichikos sutrikimų sukelianti liga. Tiek nervinei anoreksijai, tiek bulimijai būdingas neadekvatus požiūris į svorį, didžiulė baimė sustorėti, nuolatinis itin griežtų dietų laikymasis. Anoreksija sergantieji nuolat siekia sumažinti ir taip mažą svorį, badauja. Bulimija sergantiesiems būdingi pasikartojantys persivalgymo epizodai ir po to sekantis kompensacinis elgesys, siekiant atsikratyti suvalgyto maisto – paties sukeltas vėmimas, besaikis sportavimas, badavimas, vaistų (laisvinamųjų, diuretikų) vartojimas.
Iš dažniau pasitaikančių valgymo sutrikimų – persivalgymo sutrikimas. Tik gal rečiau diagnozuojamas kaip liga, nes neturi tokių žalojančių pasekmių. Kiek žmonių kenčia nuo galbūt lengvesnių valgymo sutrikimų, sunku spręsti, yra labai daug nediagnozuojamų ligų, nes kas iš mūsų kartais nepersivalgo, dalis žmonių stresinėje situacijoje ima valgyti daugiau – tai nėra reta. Galbūt netgi artimoje aplinkoje tokių atvejų matome, tačiau klijuoti etikečių, kad tai žmogus, kuris kenčia nuo valgymo sutrikimo, ko gero, negalime.
Valgymo sutrikimų statistika nėra tiksli, nes šios ligos yra slepiamos ir ne visada diagnozuojamos. Dažniausiai pasitaiko (apie 7-8 procentai) persivalgymu sergančiųjų. Nervine anoreksija serga maždaug 1 procentas populiacijos, kiek dažnesnė nervinė bulimija. Pastarosios – daugiau jaunų merginų, moterų liga, nors berniukai irgi serga.
Kokios šių ligų priežastys?
Priežaščių labai daug, tai gali būti genai, hormonai ir, svarbiausia, – socialinė aplinka, supanti mus ir puoselėjanti itin liekno žmogaus kultą. Jeigu pažvelgtume į vaikų žaislus, tai – tai barbės, kenai, betmenai – herojai, pasižymintys itin lieknomis formomis. Jau labai mažiems vaikams peršasi idėja, kad tik lieknas kūnas yra gražus ir tobulas. Todėl jau visai mažų vaikų susirūpinimas savo kūnu prasideda be galo anksti. Natūralu, kad lyginant save su tokiais etalonais atsiranda nepasitenkinimas, nepasitikėjimas savimi, ypatingai perfekcionistinio tipo asmenybėms iššaukia siekį tobulėti, orientuotis į tobulo kūno etaloną. Tai gali sąlygoti valgymo sutrikimų vystymąsi.
Kaip atpažinti tokią ligą, kaip pasikeičia žmogaus kūnas sergant šia liga?
Pirmas požymis – svorio mažėjimas. Galime pastebėti, kad žmogus savanoriškai badauja, badavimą lydi nerimas, baimė sustorėti. Tik po to atsiranda fiziologiniai pokyčiai, kurie nulemti nuolatinio energijos trūkumo. Būdinga sausa oda, lūžinėjantys, slenkantys plaukai, pastebimas lėtas širdies ritmas, žemas kraujo spaudimas, vėliau atsiranda elektrolitų pusiausvyros sutrikimai: mergaitėms dingsta mėnesinės, vystosi depresija. Šie fiziologiniai pokyčiai pakankamai grėsmingi, ne veltui ši liga yra bene didžiausią mirtingumą sukelianti psichinė liga.
Ar įmanoma nuo tokios ligos galutinai pasveikti?
Pasveikimas priklauso nuo įvairių faktorių: kokio amžiaus žmogus serga, kiek ilgai serga, koks yra svorio sumažėjimas ar labai drąstiškas pokytis. Pasveikti nuo šios ligos tikrai įmanoma, yra daug sėkmės istorijų. Tačiau mirtingumas nuo šios ligos sukeltų komplikacijų siekia 5-20 procentų. Mirties atvejų pasitaiko tarp didelį vadinamą ligos „stažą“ turinčių ligonių, kurie serga ilgai, jiems būdinga recidyvuojanti ligos eiga (kuomet žmogus lyg ir pasveiksta, bet po kiek laiko vėl liga pasikartoja).
Labai svarbu laiku diagnozuoti ligą ir adekvačiai ją gydyti – Lietuvoje turime valgymo sutrikimų centrą, kur teikiama specializuota ir kvalifikuota pagalba. Tėvai, matydami greitai besikeičiantį vaiko svorį, elgesį, turi atitinkamai reaguoti ir nenumoti ranka kaip į nereikšmingą faktą, o ieškoti pagalbos.
Ar galima sakyti, jog ši liga lyg visą gyvenimą lydintis pavojus. Žmogus lyg ir gali pasveikti, bet po kiek laiko ir vėl gali grįžti prie senų savo įpročių?
Iš esmės taip. Tam tikros aplinkybės gali susiklostyti taip, kad liga grįš. Garantuoti ir užtikrinti, kad žmogus negrįš prie jo sveikatai pavojingos mitybos, negali niekas, nė vienas nuo to nėra apsaugotas.
Kaip galvojate, ar pakankamai informacijos apie valgymo sutrikimus suteikiama jauniems žmonėms? Gal jos trūksta?
Jeigu esame nusiteikę girdėti ir priimti informaciją – tikrai ji prieinama. Mokyklose šia tema švietimas vyksta, skaitomos paskaitos, vyksta pamokos. Ir pati esu ne vieną kartą skaičiusi paskaitas mokyklose paaugliams apie sveiką mitybą, mitybos sutrikimus, svorio pokyčius. Manau, tos informacijos tikrai yra. Tačiau sunku spręsti, ar pakankamai. Manau, kur kas svarbiau, ar esame pasirengę informaciją priimti.
