Šį kartą blogo autorius analizuoja, ar iš tiesų kokosų aliejus toks vertingas, kaip teigiama.
„Kokosų aliejus. Dar visai neseniai sveikatos ekspertai (tikri sveikatos ekspertai – tie, kurie žino, apie ką kalba), kokosų aliejų dėjo į šuns dienas. Iš dalies hidrintas kokosų aliejus, naudojamas maisto pramonėje, buvo laikomas dideliu blogiu, skatinančiu širdies ligas ir nutukimą. Tiesiog pragariškas produktas, švelniai tariant.
Ir štai atėjo 2015 m. Kokosų aliejus staiga tapo stebuklingu supermaistu. Jo propaguotojai teigia, kad jis skatina lieknėjimą, kovoja su širdies ligomis, gerina odos būklę, virškinimą, stiprina imuninę sistemą, užkerta kelią vėžiui, sumažina Alzheimerio simptomus ir netgi padeda nuo AIDS (nejaugi?).
Kodėl mes taip ilgai leidomės klaidinami? Ta prasme, juk tai tiesa, ar ne? Tai tikrai stebuklingas supermaistas? Jis netgi gali įveikti AIDS! Tai turi būti tiesa, nes taip rašoma reklaminiuose tekstuose, kuriuos užsako šį produktą parduodančios bendrovės. Taip?
O dar garsenybės. Gwineth Paltrow, Kim Kardashian, Jennifer Aniston, Angelina Jolie. Tos gražios ir labai turtingos moterys, kurios vargu ar norėtų už pinigus garsiai liaupsinti sočiuosius riebalus. Ir girtis, kaip jos kasdien šaukšteliu kokosų aliejaus pagardina arbatą arba suvalgo kelis šaukštelius šio produkto kaip papildą.
Ir dietologai. Beveik kiekvienas dietologas ir sveikos mitybos ekspertas mūsų planetoje yra giedojęs ditirambus kokosų aliejui.
Matote, jie liaupsina šalto pirmojo spaudimo aliejų. O ne tą pragaištingą hidrintą kraujagysles užkemšantį produktą iš maisto gamintojų praeities. Šalto spaudimo aliejus yra toks sveikas produktas, kad jį reikėtų naudoti ne tik gaminant maistą, bet ir šiaip valgyti po šaukštelį kiekviena pasitaikiusia proga.
Skanieji sotieji riebalai, kurie anksčiau buvo maišomi su purvu, dabar staiga tapo stebuklinga panacėja (ar minėjome, kad jie užkerta kelią vėžiui ir net jį gydo?) Dar geriau tai, kad paskalavus juo burną ir išspjovus, jis ne tik išgydo dantenų problemas, bet ir ištraukia toksinus iš organizmo. Žodžiu, kad ir kokiu kampu žiūrėtumėte į kokosų aliejų, jis yra nepakartojamas.
Ar tikrai? Juk tai galiausiai yra riebalai. Didžiausią jų dalį sudaro sotieji riebalai, O juk jie nėra sveika, tiesa?
Kaip paprastai, viskas yra daug sudėtingiau, nei norėtųsi. Nors sotieji riebalai ir nėra toks blogis, kaip buvo manoma anksčiau, jie nėra ir sveikas maistas. Ir „šaltai spaustame“ (paprastai tai nerafinuotas kokosų aliejus, išspaustas ne aukštesnėje nei 50 laipsnių temperatūroje), ir „pirmojo spaudimo“ kokosų aliejuje yra didelis sočiųjų riebalų kiekis, o jie, kaip įrodyta, didina cholesterolio kiekį.
Nors proponentai ir sako, kad kokosų aliejus didina „gerojo“ HDL cholesterolio kiekį, dauguma tyrimų parodė, kad jis taip pat didina ir „blogojo“ LDL cholesterolio kiekį kraujyje. Tai ko gero nėra patys blogiausi riebalai iš visų, bet tikrai ir ne geriausi.
Riebalai mityboje svarbūs, bet kaip ir visur, svarbiausia yra balansas. Mityba turi būti subalansuota, joje turi būti riebalų, bet jie neturi sudaryti didžiosios jos dalies. Riebaluose daug kalorijų, todėl juos reikėtų valgyti saikingai – bet kokius riebalus, net ir pačius stebuklingiausius. O kalbant apie kitus teigiamus poveikius sveikatai, jie yra arba visiškai išgalvoti, arba pagrįsti netikrais tyrimais ar netgi anekdotais.
Nesame nė karto matę jokio pagrįsto tyrimo apie visą tą išliaupsintą kokosų aliejaus naudą – galime tik numanyti, kad ko gero tokio ir nėra.
Kokosų aliejus gali būti naudojamas virtuvėje. Jis labai tinka gaminant, pavyzdžiui, tailandietiškus ar kitus rytietiškus patiekalus, kuriems jis suteikia autentiško sodrumo. Suprantama, kodėl veganai jį naudoja vietoj sviesto – nes panašiai kaip sviestas, kokosų aliejus stingsta kambario temperatūroje. Sakoma, kad jį galima naudoti kepimui, nes jo „dūmų“ taškas gana aukštas. Vis dėlto šalto pirmojo spaudimo aliejai ima smilkti daug greičiau nei standartiniai augaliniai aliejai.
Šio aliejaus išmesti nereikia, nes jį galima pritaikyti kulinarijoje, bet ar jis stebuklingas? Stebuklu vadinama tai, ko negalima paaiškinti žinomais gamtos dėsniais, todėl galbūt šis žodis čia ir tinkamas.
Kaip tai galėjo nutikti? Kaip visuomenė patikėjo stebuklingomis kokosų aliejaus savybėmis kaip tikru faktu, nors tai moksliškai nepagrįsta?
Kodėl taip apskritai nutinka su maistu?
Vieni žmonės tiki sąmokslo teorijomis – jie mano, kad už šios dezinformacijos sklaidą atsakingi įtakingi lobistai, atstovaujantys kokosus auginančioms šalims. Kalbama, kad norėdami išgelbėti savo silpnėjančią (dėl neigiamų atsiliepimų apie kokosų aliejų) pramonę, jie nusprendė taikyti genialią, tiesą sakant, strategiją – pristatyti savo produktą kaip panacėją ir supermaistą. Išties yra įrodymų, kad dauguma garsiausių kokosų aliejaus liaupsintojų gauna finansavimą iš lobistų grupių, kurias remia kokosų pramonė. Kažkuria prasme jie verti susižavėjimo. Paversti vieną labiausiai koneveikiamų produktų vienu labiausiai liaupsinamų tikrai reikia didelio talento.
Galbūt šiuo metu jie kuria kampaniją, kaip išreklamuoti mononatrio glutamatą. Arba druską (gal kas norėtų laikytis stebuklingos druskos dietos?) O po kelerių metų jie gal reklamuos net ir cukrų? (Juk galiausiai žmonės praeito amžiaus pabaigoje buvo daug mažiau nutukę, nors valgė beveik vien cukrų).“
Vis dėlto, net jei tokia paslaptinga lobistų grupė ir egzistuoja, vargu ar jai būtų pavykę įvykdyti tokio masto kampaniją. Greičiausiai tiesiog daug žmonių pamatė galimybę išnaudoti šį pigų produktą ir pakelti jo vertę komerciniais tikslais.
Parašykite apie jį kokių melagingų pseudomokslinių faktų. Paskelbkite, kad tai įvairių Polinezijos tautelių sveikatos paslaptis (jie sveiki, jie valgo šiek tiek kokosų, todėl kokosų aliejus sveika – juk tai mokslas, tiesa?) Ignoruokite visas kitas šalis, kuriose taip pat vartojamas kokosų aliejus, bet kuriose širdies ligų skaičius didesnis nei vidutinis. Nepaisykite ilgus metus rinktų įrodymų apie dideliais kiekiais vartojamų sočiųjų riebalų žalą. O tada paraginkite „mitybos terapeutus“ paremti jūsų produktą.
Tegul tie „mitybos terapeutai“ (kurie yra tiesiog paprasti žmonės) „išrašo“ kokosų aliejų savo garsiems klientams.
Ir tada garsenybės nemokamai išreklamuos šį produktą. Straipsniai apie jį pasirodys praktiškai kiekviename gyvenimo būdo žurnale ir kituose leidiniuose. Kvalifikuoti gydytojai ir mitybos ekspertai bandys ginčytis, kad tai netiesa, bet jų nuomonės niekas taip plačiai neskelbs, kaip įvairių garsenybių ir jų „guru“ nuomonę.
Visuomenė tikės garsia reklama. Tiesa neturi prasmės. Tiesa nėra pagrįsta moksliniais tyrimais, kuriuos skelbia pripažinti medicininiai leidiniai. Tiesa yra tai, ką skelbia Gwyneth Paltrow savo paskyroje „Twitter“ svetainėje.
Jei būtų tokia ryšių su visuomene agentūra, kuri sugebėtų pakartoti šią kokosų aliejaus kampaniją reklamuodama kitą produktą, gamintojai liptų vieni kitiems per galvas, kad tik galėtų pasirašyti su ja sutartį.
Iš kraujagysles kemšančių universalių riebalų kokosų aliejus virto vertingu supermaistu, kurį garsiausi prekės ženklai parduoda po 10–20 svarų už kilogramą. Kokosų aliejaus kampanija nebuvo koordinuota. Ji užaugo maisto reglamentų spragose. Aliejų išpopuliarino garsenybės, netikri mokslininkai ir nesąžiningos bendrovės, be skrupulų besižarstančios moksliškai neįrodytais teiginiais apie savo produktus.
Visa tai netikrinama. Kai kurie žmonės iš to uždirba daug pinigų, ir labai tuo džiaugiasi. Jie sukūrė prekės ženklą ir naudoja jį parduodami produktą – juk tai ir yra verslo esmė. Bet kokia kaina? Viešai platinant melagingą informaciją ir pristatant ją kaip mokslinę tiesą. Skatinant žmones vartoti kuo daugiau sočiųjų riebalų, įtikinėjant juos, kad taip jie bus sveikesni. O tikrasis mokslas – pagrįsti patarimai apie mitybą – ir vėl lieka už paraščių.“
