Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojos alergologės ir klinikinės imunologės Anželika Chomičienė, Laura Malinauskienė, Audra Blažienė bei Rūta Vėbrienė yra sukaupusios didžiulę patirtį diagnozuojant ir gydant įvairiausias plaučių, alergines ir imunines ligas. Apie vieną tokią ligą – dilgėlinę jos ir dalinasi žiniomis.
Pasak jų, dilgėlinė yra varginanti liga, kurios metu vystosi niežtintis bėrimas pūkšlėmis ir/ arba angioedema (patinimas, paburkimas). Bėrimas dažnai būna trumpalaikis. Jis išnyksta per 1-24 val. Pūkšlės gali būti labai įvairaus dydžio – nuo kelių mm iki delno dydžio, pavienės ar daugybinės, susiliejančios. Angioedema – tai staigus gilesnių odos sluoksnių, poodžio, gleivinių paburkimas, dažnai skausmingas, praeinantis per 72 val. Įvairių tyrėjų duomenimis, nuo 40 iki 85 proc. pacientų dilgėlinė yra lydima angioedemos.
Tyrimai rodo, kad bendrojoje populiacijoje sergamumas visomis dilgėlinės formomis yra 8,8 proc. Apytiksliai 79 proc. sergančiųjų lėtine dilgėline, kuri trunka ilgiau nei 6 sav., yra moterys. Daugumai pacientų liga trunka mažiausiai vienerius metus, bet dalis (net iki penktadalio) gali sirgti ilgai – ilgiau nei 10 m. Dilgėlinė yra varginanti ir labai gyvenimo kokybę pabloginanti liga, ypač kai kartu vystosi ir angioedema: patinsta akių vokai, veidas, lūpos ar kitos kūno dalys. Santaros klinikų medikės sako, kad šiuo metu yra nemažai efektyvių medikamentų, padedančių sustabdyti šios ligos simptomų atsiradimą.
Dažniausios lėtinės spontaninės dilgėlinės priežastys
Lėtinę dilgėlinę gali sukelti lėtinė infekcija, autoantikūniai, nealerginės kilmės reakcija į maistą. Lėtinės dilgėlinės simptomų atsiradimą dažnai lemia kelių veiksnių sąveika. Nepaisant išsamaus ištyrimo, daugiau nei pusės lėtinės dilgėlinės atvejų priežastis lieka neaiški.
Manoma, kad lėtinės dilgėlinės atsiradimą gali paskatinti tam tikra (H.pylori) bakterija virškinamajame trakte (nors ryšys su dilgėline nėra visiškai aiškus), įvairių bakterijų sukeltas viršutinių takų, dantų, šlapimo takų uždegimas, hepatito B ir C virusai ir kitos (parazitų, pirmuonių, grybelinės) infekcijos.
Autoimuniniai mechanizmai
Autoimuninė priežastis (nuosavo organizmo gaminami antikūnai prieš tam tikras odos putliųjų ląstelių struktūras) nustatoma mažiausiai trečdaliui lėtine dilgėline sergančių pacientų. Pacientams, cergantiems lėtine autoimunine dilgėline, paprastai pasireiškia sunkesni simptomai ir liga tęsiasi ilgiau. Jiems blogiau padeda įprastinis dilgėlinės gydymas.
Dažnai (iki 30 proc. atvejų) lėtinė dilgėlinė gali būti susijusi su autoimuniniu tiroiditu (skydliaukės uždegimu, sukeltu organizmo gaminamų antikūnų prieš skydliaukės antigenus). Šiuo atveju, esant normaliai skydliaukės funkcijai, papildomas gydymas nereikalingas, bet pacientai turi būti toliau stebimi endokrinologo dėl galimo skydliaukės funkcijos sutrikimo.
Alergija yra labai reta lėtinės dilgėlinės priežastis. Alergija maistui ar kitiems alergenams turėtų pasireikšti per 60 min. nuo alergeno patekimo į organizmą ir išnykti per 24-48 val. nustojus jį vartoti. Netgi tie pacientai, kuriems nustatomas įsijautrinimas maisto alergenams, pavyzdžiui, atlikus specifiniųi imunoglobulinų E (IgE) tyrimą, turėtų vengti nustatytų alergenų tik tuo atveju, jeigu alergeno vartojimas yra aiškiai susijęs su staigiu būklės pablogėjimu (bėrimo/angioedemos paūmėjimu) arba tai yra įrodyta atlikus provokacinį testą su įtariamu maisto produktu. Kita vertus, tam tikra pacientu grupė gali turėti nealerginės kilmės padidėjusį jautrumą maisto priedams ir natūraliai maiste atsirandantiems ingredientams, pavyzdžiui, histaminui (anksčiau ši būklė buvo vadinama pseudoalergine reakcija į maistą). Todėl pacientams, sergantiems lėtine dilgėline, rekomenduojama 3 savaičių trukmės dieta „be pseudoalergenų“. Jeigu pakeitus mitybą savijauta pagerėja, dieta gali būti tęsiama iki 3-6 mėn.
Lėtinė indukuota dilgėlinė
Indukuota dilgėlinė būna susijusi su tam tikru dilgėlinę sukeliančiu fiziniu veiksniu. Išskiriami šie fizinių veiksnių sukeltos dilgėlinės potipiai: šalčio, spaudimo, saulės, šilumos, cholinerginė (susijusi su aktyviu ar pasyviu kūno temperatūros padidėjimu), vandens sukeliama dilgėlinė, simptominis dermografizmas (kitaip vadinama dermografinė dilgėlinė) ir kontaktinė dilgėlinė. Neretai būna lėtinės spontaninės ir lėtinės indukuotos dilgėlinės (pvz., dermografizmo, kurį išprovokuoja odos trynimas, kasymas) derinys.
Veiksniai, provokuojantys lėtinę dilgėlinę
Lėtinę dilgėlinę gali išprovokuoti ūmi virusinė infekcija, vaistai (aspirinas ir kitinesteroidiniai vaistai nuo uždegimo), psichologiniai faktoriai. Yra įrodytas lėtinės dilgėlinės ir potrauminio streso ryšys. Taip pat žinoma, kad pacientai, sergantys lėtine dilgėline, dažniau turi nerimo ir depresinių sutrikimų.
Diagnostiniia tyrimai
Pagrindinis tyrimas, kuris turėtų būti atliktas visiems sergantiems lėtine dilgėline, yra klinikinis kraujo tyrimas su eritrocitų nusėdimo greičiu (ENG) arba C reaktyvinio baltymo (CRB) nustatymu. Papildomi tyrimai atliekami pagal gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo rekomendacijas, atsižvelgiant į paciento ligos istoriją (pvz., įodinis testas su autologiniu (t.y. paciento) kraujo serumo lėtinei autoimuninei dilgėlinei nustatyti, skydliaukės autoantikūnų ir hormonų tyrimas, fiziniai mėginiai įtariant indukuotą dilgėlinę, odos biopsijas ir kt.).
Gydymas
Gydant dilgėlinę skiriami vaistai, slopinantys iš putliųjų ląstelių išsiskiriančio histamino ir kitų mediatorių poveikį – tai naujieji antros kartos antihistamininiai preparatai. Jeigu simptomai vartojant šiuos vaistus išlieka, gydytojas papildomai gali paskirti kitų grupių preparatų (pvz., trumpą geriamų kortikosteroidų kursą). Sunkiais atvejais gydytojas alergologas ir klinikinis imunolo0gas gali skirti imunomoduliuojantį gydymą.
