Iki šiol bokso pirštines ant modelių rankų maudavome dėl kontrasto – kad nuotraukose labiau išryškėtų jų trapumas. Šių dienų manekenės maunasi pirštines ne dėl įvaizdžio – jos iš tikrųjų stoja į kovą. Mišrių kovų menus mėgsta seksualusis „Victoria’s Secret“ modelis Adriana Lima, tikra žudymo mašina praminta, nė vienų varžybų nepralaimėjusi gražuolė lenkė Joanna Jedrzejczyk, jas išbandė ir lietuvių modeliai Simona Burbaitė, Karolina Toleikytė. Taip pat – dainininkė Ieva Mackevičienė, televizijos projektų dalyvė Erika Vitulskienė, kūno rengybos trenerė Ilka Ray Adams ir kt.
Daugumą jų treniruojantis Alfredas Lifšicas, paklaustas, ar užsimovusios bokso pirštines, moterys nepraranda moteriškumo, tvirtai atsako: „Priešingai – jos tampa dar moteriškesnės, nes pradeda labiau suprasti savo kūną, suvokti jo galimybes, ištvermę, jėgą ir jį mylėti. Tai suteikia pasitikėjimo savimi, o pasitikinčios savimi moterys yra atsipalaidavusios ir laimingos. Natūralu, kad tokios ne tik pačios jaučiasi gerai, bet ir traukia aplinkinių žvilgsnius.“
Aš tai išbandžiau
Alfredui Lifšicui įkalbėti mane apsilankyti jo treniruotėje iš pradžių sekasi sunkiai. Mat neseniai viename sporto klube išbandžiau porą treniruočių su tailandietiško bokso elementais. Buvau gerokai apspardyta, išėjau susukta nugara ir prisiekiau daugiau į kontaktinį sportą nekišti nosies. Išgirdęs mano įspūdžius, Alfredas pašiurpsta ir tikina, kad man ypač reikėtų apsilankyti pas jį – kad ištrinčiau šį klaidingą įspūdį visiems laikams.
„Garantuoju, išeisite su šypsena“, – karštai įtikinėja jis, ir aš ryžtuosi dar vienam žurnalistiniam eksperimentui.
Treniruotę pradedame nuo apšilimo: keli ratukai bėgte, o paskui ilgokai sukinėju kaklą, riešus, alkūnes, pečius, klubus, kelius, pėdas… Esu išbandžiusi daugybę sporto rūšių, bet tokį kruopštų apšilimą darau pirmąsyk. Tuomet maunuosi bokso pirštines ir mokomės stovėsenos.
Pasirodo, tikras menas paskirstyti kūno svorį, kad šis netektų vienai kojai, tinkamu kampu pasukti klubus ir pėdas, sulenkti kelius, dar reikia nepamiršti nuleisti smakrą ir laikyti nurodytame aukštyje pakeltas rankas. Visa tai daroma tikslingai: kai svorį paskirstome tolygiai, tai leidžia ir smūgiuoti, ir kartu atlaikyti imtynių veiksmus; smakrą nuleidžiame dėl to, kad jis, pasirodo, yra pažeidžiamiausia kūno vieta; dilbius tam tikru kampu pasukame, kad geriau atlaikytume smūgius; pakeltomis rankomis saugome veidą ir kepenis.
Sužinau, kad smūgiuodama tiesiu riešu ne tik padidinu smūgio jėgą, bet ir apsaugau šią kūno dalį nuo lūžio, kad pasukdama jį paskutinę akimirką, o ne iškart, galiu išvengti priešininko bloko. Mėgstu žinoti, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip, todėl šie paaiškinimai jau per pačią pirmą treniruotę man labai patinka.
Tiesa, kai visa to laikantis dar reikia ir smūgiuoti (iš pradžių – viena, paskui – abiem rankomis, o galiausiai – dar ir keliais), apima panika. Stovėsena, klubų pasukimas, rankos, smakras, tiksli judesių seka… Kaip visa tai prisiminti? Koordinacija niekada nebuvo mano stiprybė.
Neįtikėtina, bet ilgainiui man ima pavykti! Smūgiai tampa vis stipresni ir tikslesni, pajuntu augančią jėgą, pagaunu azartą. Mano nugara ir kakta nurasoja prakaitu. 1,5 valandos treniruotė prabėga neįtikėtinai greitai. Suprantama, be jokių traumų. Jos pabaigoje treneris pagiria mano mobilumą, ištvermę, lankstumą ir pastebi, kad man koją kiša daugiafunkciškumas (multitaskingas). Sako, kad šis profesinis įgūdis verčia mane vienu metu aprėpti pernelyg daug skirtingų dalykų, todėl sunkiau susitelkiu į smūgį.
Šis sportas daro labai gerą psichologinį poveikį, nes smūgiuodama pasijunti stipri tarsi superherojė, atsiranda pasitikėjimo savimi, kova jaudina, suteikia adrenalino.
Jis teisus. Gal šios treniruotės galėtų pagerinti mano koncentraciją apskritai? Treneris neabejodamas linkteli galva. Nors treniruotė buvo gana intensyvi, po jos namo skrieju neįtikėtinai lengvomis kojomis.
Ne tik boksas
Su A. Lifšicu ketinau kalbėtis apie tailandietišką boksą (Muay Thai), bet treneris pokalbio pradžioje mane perspėja, kad jo treniruotės apima kur kas daugiau. Mišrių kovų menai (angl. „Mixed Martial Arts“, arba MMA) jungia beveik visus Rytų dvikovų elementus.
„Pagrindas yra tailandietiškas boksas. Iš šios sporto šakos yra perimti stovėsena (tiesa, ji šiek tiek pakoreguota), smūgiai alkūnėmis ir keliais, tačiau tuo neapsiribojame, – sako A. Lifšicas. – MMA apima ir spyrius iš karatė bei tekvondo, ir smūgius rankomis iš klasikinio bokso, ir imtynių veiksmus. Tai padeda įgyti visapusiškų įgūdžių: ir smūgiuojant apsiginti, ir pargriauti smūgiuojantįjį. Visapusiškumas svarbus ir kalbant apie kūno lavinimą – kuo daugiau skirtingų judesių atliekame, tuo gauname daugiau naudos: stiprėja viso kūno raumenys, didėja jėga, ištvermė, koordinacija, reakcija ir kt.“ Nenuostabu, kad ši gana jauna (pirmasis pasaulinis MMA turnyras įvyko 1993 metais), bet universali sporto šakapopuliarėja ne tik tarp profesionalių sportininkų, bet ir tarp mėgėjų.
A. Lifšicas pradėjo sportuoti nuo 5 metų. „Mano tėvas, kandidatas į dziudo sporto meistrus, buvo mišrių kovų menų gerbėjas. Jis parnešdavo apie tai vaizdajuosčių, ir aš, būdamas mažas vaikas, žiūrėdavau jas vietoj animacinių filmų, – pasakoja pašnekovas. – Pirmiausia 5-erius metus lankiau laisvąsias imtynes, vėliau tailandietišką boksą, dalyvavau varžybose. 2008 m. mudu su kolega Artemijumi pirmieji Lietuvoje įkūrėme mišrių kovų meno klubą. Šiuo metu ruošiu profesionalius kovotojus, taip pat treniruoju mėgėjus.“
Alfredas įsitikinęs, kad, norint būti geram treneriui, varžybų patirtis būtina. Tuos, kurie sporto klubuose taiko dvikovų elementus per bendras treniruotes, jis vadina ne treneriais, o instruktoriais. Pasak pašnekovo, norintieji įvaldyti šį sportą ir išmokti sportuoti taisyklingai, turėtų ieškoti tikrų specialistų. Nors jo klientų sąraše netrūksta žinomų vardų, treneris vienodai džiaugiasi visais savo mokiniais.
Paklaustas, ar nenuobodu dirbti su mėgėjais, energingai purto galvą. „Matyti, kaip tobulėja mėgėjas, kurio kūnas buvo praradęs lankstumą, sąnariai nejudrūs, ne mažiau malonu, nei treniruoti profesionalus. Turbūt kiekvienam, kad ir kokį darbą dirbtų, daugiausia džiaugsmo teikia galimybė padaryti žmones laimingus. Aš tokį džiaugsmą patiriu kasdien“, – sako vyras.
Be galo šiltai Alfredas kalba apie 11 metų treniruojamą mergaitę, kuri pas jį atėjo būdama penkerių. „Jai tuoj bus 17 metų. Mačiau, kaip ji augo, keitėsi. Tai – vienas nuostabiausių dalykų, – pasakoja pašnekovas. – Ta mergaitė gyvena prie Baltarusijos sienos. Nors jai važinėti teko gana toli, lankė treniruotes 5 kartus per savaitę. Atvažiavusi į sporto salę, prieš treniruotę darydavo namų darbus. Kai stojo į Vilniaus licėjų, jaudinausi dėl jos kaip dėl savo vaiko. Ir koks buvo džiaugsmas, kai įstojo! Šis sportas moko susitelkti, siekti savo tikslo. Aišku, sunku tikėtis, kad jis pakeis suaugusio žmogaus charakterį, bet vaikus tikrai ugdo.“
Pasak vyro, treneriui svarbiausia suprasti kiekvieną žmogų: ko siekia, dėl ko išgyvena, kas motyvuotų. „Tobulėjame tik įveikdami sunkumus, darydami tai, kas sekasi blogiau, todėl natūralu, kad gali dingti motyvacija tęsti veiklą, – sako Alfredas. – Vieniems žmonėms labiau reikia palaikymo, pagyrimo. Girdėdami, kad jiems gerai sekasi, jie nori padaryti dar geriau. Kiti giriami netobulėja – jiems reikia supykti ant savęs, kad pradėtų dirbti.“
Kiek laiko reikia, kad tikrai suprastum, ar šis sportas skirtas tau, Alfredas negali tiksliai pasakyti. Sako, kad tai – kaip meilė: vienus ji ištinka iš pirmo žvilgsnio, o kitiems įsimylėti reikia daugiau laiko. Kad imtų kiek laisviau jaustis ir judėti, daugumai užtenka trijų treniruočių. Pasak trenerio, dažniausiai neužsibūna tie, kurie ateina dėl mados, mat ši dažnai keičiasi. Sportuojantieji nuosekliai pirmuosius akivaizdžius rezultatus gali pamatyti gana greitai. „Mano treniruotes lanko viena finansų analitikė. Jos darbas labai intensyvus, dirba didelėje įmonėje, bet pas mane ateina kiekvieną antradienį ir dirba maksimaliu tempu, – pasakoja A. Lifšicas. – Nuo pirmosios šios moters treniruotės praėjo pusmetis, jei pamatytumėte ją dabar, pagalvotumėte, kad tai profesionali sportininkė.“
Kodėl jos nori muštis?
A. Lifšicas džiaugiasi, kad šį sportą renkasi vis daugiau moterų. „Kai pradėjome veiklą, tarp mūsų klientų buvo vos viena kita moteris, dabar jos sudaro beveik pusę. Dainininkės, rašytojos, sportininkės, finansų analitikės, nekilnojamojo turto brokerės, vadybininkės, pilotė, – vardija klienčių specialybes A. Lifšicas. – Dauguma jų veiklios ir stiprios, užima vadovaujamas pozicijas. Labai įdomu dirbti su angliškai vadinamomis ultimate overachiever (liet. k. „pasiekiančios daugiau, nei tikisi kiti“) moterimis – tokios visose gyvenimo srityse kelia sau labai aukštus tikslus, siekia maksimalių rezultatų. Tiesa, jos dažnai yra pernelyg savikritiškos, todėl pastabas reikia sakyti atsargiai. Ateina ir visai priešingo charakterio klienčių – ne itin drąsių, introvertiškų. Nuostabu stebėti, kaip vos per kelis mėnesius įvyksta metamorfozė, ir kukli, kompleksuota būtybė virsta laisva, savimi pasitikinčia asmenybe.“
Priežasčių, kodėl moterys pamėgo šį tradiciškai vyrišku laikomą sportą, yra ne viena. Tai ir dūžtantys lyčių stereotipai, ir auganti moterų jėga, ir gerėjanti kovos sporto reputacija. „Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį šis sportas turėjo nekokį atspalvį, nes juo aktyviai užsiėmė kriminalinio pasaulio atstovai. Laimė, situacija pasikeitė. Jau gana seniai Lietuvoje nėra labai aktualu išmokti muštis, kad apsigintum, nes policijos struktūros veikia gana gerai, – sako A. Lifšicas. – Be abejo, pagrindinių savigynos judesių išmokstame, bet žmonės ateina ne tik to.“ Treneris tikina, kad per MMA treniruotę dauguma kur kas smagiau praleidžia laiką, nei dirbdami treniruoklių salėje, bėgdami ar užsiimdami kitomis rutininėmis sporto šakomis. Mišrios dvikovos padeda tobulai išsikrauti, atsikratyti neigiamų emocijų ir streso. „Tai – visai kitoks sportas, – tikina jis. – Aš nežinau nė vienos kitos sporto šakos, kad būtų galima taip išsilieti, kaip užsiimant mišrių kovų menu.“
Pasak A. Lifšico, skirtumų tarp vyrų ir moterų jis pastebi nemažai, ir visi jie – dailiosios lyties naudai. „Moterys ilgiau išlieka jaunesnės, jos judresnės, imlesnės, greičiau perpranta techniką ir pradeda dirbti taisyklingai, nes nuo pat pradžių įdėmiai klausosi nurodymų, – vardija treneris. – Nemažai vyrų yra labiau sustabarėję, darydami pratimus pernelyg naudoja raumenų jėgą.“ MMA netinka tiems, kurie svajoja užsiauginti didelius raumenis, bet tokį tikslą, pasak trenerio, turi reta moteris.
„Mūsų treniruočių metu formuojasi liesas raumuo, dėl to jas taip mėgsta modeliai – šios merginos nori atrodyti lieknos ir būti tvirtos. Kadangi dirbama tik su savo kūno svoriu, nereikia bijoti, kad kuri nors kūno dalis taps neproporcingai masyvi, – paaiškina A. Lifšicas. – Treniruojamos visos raumenų grupės. Spyriai padeda sutvirtinti užpakalį ir šlaunis, smūgiai rankomis lavina viršutinę kūno dalį, susiformuoja dailūs žastai. Visą laiką dirba pilvo preso ir nugaros, ypač – sukamieji, raumenys. Kūnas tampa ne tik tvirtesnis, bet ir lankstesnis, judresnis, pagerėja koordinacija.“
Beje, viena iš trijų treniruočių per savaitę skiriama būtent pastarosioms savybėms lavinti. „Taip tarsi atsiveria vartai: išmokstama daugiau pasiekti eikvojant mažiau jėgų. Beje, išmoktus pratimus galima atlikti ir namie“, – sako treneris. MMA puikiai tinka ir norinčiosioms sulieknėti, mat sudeginama daug kalorijų.
Tinka visiems
Neretai įsivaizduojame, kad dvikovos yra gana traumuojantis sportas. Juk kaunantis su priešininku turėtų būti ir mėlynių, gumbų, ir kitokių traumų. Toks įspūdis susidaro ne tik prisižiūrėjus veiksmo filmų, bet ir pasiklausius tailandietišką boksą lankančių žmonių. A. Lifšicas tikina, kad tinkamai sportuojant per MMA treniruotes fiziškai susižaloti neįmanoma.
„Traumų tikimybė yra gerokai mažesnė, nei lankant futbolą, krepšinį ar tenisą. Per 8-erius metus trunkančią mano treniruočių praktiką to nėra buvę, – sako jis. – Joks normalus treneris neleis savo mokiniui būti sudaužytam. Net ruošiant kovotojus ringui, stengiamasi, kad treniruodamiesi jie nukentėtų kuo mažiau. Mūsų kovų sporto mokyklų minusas – postsovietizmas, kai sportas neįsivaizduojamas be skausmo, agresyvaus kontakto. Vakaruose daugiau dėmesio skiriama technikai tobulinti. Aišku, sporto klubų dabar daug, juose dirba labai skirtingo lygio instruktoriai ir treneriai, tad visko gali pasitaikyti.“
O rizika pasitempti? Sakoma, kad užsiimant tailandietišku boksu itin didelis krūvis tenka sukamiesiems nugaros raumenims, tad turintiesiems silpną nugarą geriau nerizikuoti? „Sukamieji judesiai netinka nebent turintiesiems stuburo išvaržą, kitiems neturėtų būti pavojingi, – sako A. Lifšicas. – Jei nenorite patempti raumenų, labai svarbu tinkamai apšilti. Tai yra bene svarbiausia treniruotės dalis, ji gali trukti 15–20 minučių. Pagrindinė treniruotė pradedama tik tuomet, kai spėja pailsėti širdis.“
Per 8-erius metus trunkančią mano treniruočių praktiką nėra buvę, kad kas nors patirtų traumas.
A. Lifšicas negalėtų įvardyti jokių amžiaus, lyties, sveikatos ar fizinės formos apribojimų. Pasak jo, MMA tinka visiems. Vienas jo dabartinių klientų yra neįgalus vaikinas – jis patyrė stuburo traumą, tad sunkiai valdo dešinę kūno pusę. „Mes treniruojamės dar tik 1,5 mėnesio, o jis jau pradėjo priminti dešinę pėdą. Iki tol negalėjo jos pakelti, remdavosi tik kulnu, vaikščiodamas turėjo stipriai balansuoti rankomis, o dabar eina gana drąsiai. Labai džiaugiuosi matydamas, kad jo fizinė forma gerėja taip sparčiai. Ko gero, tai bus viena įspūdingiausių transformacijų mano praktikoje“, – pasakoja treneris. Nereikia kompleksuoti ir dėl to, kad niekada nesate sportavę. Kartais su tokiais žmonėmis dirbti lengviau nei su tais, kurie anksčiau užsiėmė kitomis sporto šakomis.
„Jei ateina nesportavęs žmogus, jam dažniausiai trūksta lankstumo, judrumo, ištvermės, tonuso, bet pokyčiai būna greitesni ir akivaizdesni, – sako pašnekovas. – Jei jis iki tol lankė kovų sportą, teka pirmiausia ištrinti kai kuriuos technikos elementus ir tik tuomet formuoti kažką kita. Lengviausia dirbti su šokėjais, gimnastais. Iš jų galima greitai padaryti kovotoją, nes yra lankstūs, imlūs, viską įpratę daryti choreografiniu tikslumu. Plaukikų gera ištvermė. Kultūristai yra dvejopi.
Daugumos jų kūnas yra nelankstus, raumenys kieti, jiems būna sunku net judėti, valgyti, ką jau kalbėti apie dvikovą. Bet štai pas mane sportuojantis tikras šios srities profesionalas Andrius Pauliukevičius, kaip ir kiti aukšto lygio kultūristai, yra lankstus. Jam nekyla problemų prisitaikyti.“ Išbandyti MMA gana paprasta – nereikia jokios specialios aprangos, netgi batelių, nes sportuojama basomis ant tatamio, tad užtenka tamprių ir glaustinukės. Bokso pirštines treneris paskolina.
MMA privalumai pagal trenerį Alfredą Lifšicą
* Suteikia pasitikėjimo savimi.
* Išmoko apsiginti.
* Padeda atsikratyti streso.
* Veiksmingai degina kalorijas.
* Didina kūno lankstumą ir judrumą.
* Formuoja liesus raumenis.
* Gerina laikyseną ir koordinaciją.
* Pakelia nuotaiką.
Asmeninė patirtis
Ilka Ray Adams, trenerė ir mitybos specialistė
„MMA treniruotės yra labai intensyvios. Tai geros kardiotreniruotės, nes veiksmingai degina riebalus ir stiprina širdį, tad puikiai gali pakeisti nuobodų bėgimą ant takelio. Be to, išmoksti naujų judesių, saugiai dirbti rankomis, kojomis, klubais. Svarbu ir tai, kad harmoningai lavėja visas kūnas. Pastebėjau, kad dauguma moterų labiau linkusios stiprinti apatinę savo kūno dalį: sėdmenis, šlaunis, o rankos lieka labai silpnos.
Tiesa, dirbti su viršutine dalimi bijo, kad nesusidarytų pernelyg platūs vyriški pečiai. Per MMA treniruotes atliekama daug smūgių rankomis, tad jos stiprėja, bet nestambėja. Taip pat išmoksti greičiau judėti, tampi ištvermingesnė. Šis sportas daro labai gerą psichologinį poveikį, nes smūgiuodama pasijunti stipri tarsi superherojė, atsiranda pasitikėjimo savimi, kova jaudina, suteikia adrenalino. Aišku, jei norite pastiprinti kurią nors konkrečią raumenų grupę, reikėtų lankyti jėgos treniruotes. Jei sėdmenys plokšti, jų suapvalinti MMA nepadės, bet atstoti pusiausvyrai lavinti ir širdžiai stiprinti skirtus pratimus tikrai gali.“
Asmeninė patirtis
Erika Vitulskienė, televizijos projektų dalyvė, 2-jų vaikų mama
„Esu sporto mėgėja, man viską įdomu išbandyti, bet turiu bėdą – esu labai lojali, tad norisi tęsti ir tai, ką pradėjau. Dėl to para man darosi vis trumpesnė. Tailandietišką boksą lankau pusę metų, dabar išbandžiau ir MMA.Varžybų ringe moterys man vis dar atrodo keistai, bet treniruotės – visai kas kita. Man patinka, kad čia smūgiuojama alkūnėmis ir keliais, tai gana nauji judesiai. Imponuoja stovėsena, kai nesitrauki atgal, tik eini į priekį. Labai smagu išsilieti – jei ant ko nors supyksti, per treniruotę ištaškai visą pyktį.
Patinka, kad turi nuolat save prievartauti, kaskart padaryti daugiau nei vakar, vėl pastatyti save ant kojų, kai jauti, kad fizinės jėgos tave apleidžia. Tai labai ugdo valią. Be to, dvikova – tai didžiulė psichologinė įtampa. Kai išmoksti su ja susidoroti, įgūdžiai labai praverčia gyvenime. Gal dėl to visi dvikovų meistrai atrodo tokie ramūs. Mane labai žavi ir mokinių pagarba treneriams. Jei treneris pasakė, kad gali, vadinasi gali, net jei jauti, kad tikrai negali. Džiaugiuosi, kad čia detaliai viskas paaiškinama, man patinka žinoti, ką ir kodėl darau.“
