Tai reiškia, kad mano gyvenimas iš tiesų buvo labai saldus – beveik 6 kilogramai cukraus per mėnesį! Eksperimentui ryžausi, nes maždaug kas dvi savaites kentėjau migrenos priepuolius. Spėkite, kiek jų buvo per šį mėnesį? Nei vieno!

Ką ji rydavo?

Šį klausimą pastebėjau komentaruose. Tai iš tiesų, net ir man pasidarė smalsu – iš kur tiek cukrus? Jau eksperimento pradžioje prisipažinau, kad esu nuo jo priklausoma. Tačiau negalvojau, kad jo visur tiek daug. Mėgstu saldainius, šokoladus, bandeles, keksiukus, vafliukus, įvairius sausainius, todėl nieko keisto, kad juose – cukraus lobynai.

Tačiau aš stengdavausi ir, mano galva, maitintis sveikai. Dabar jau akivaizdu, kad ta galva nebuvo labai protinga. Iki šio iššūkio aš negalėdavau pakęsti etikečių skaitymo, nes nieko jose nesuprasdavau. O kai supratau paaiškėjo, kad sukirtusi indelį mėgstamo jogurto su persikais aš per vieną kartą gaudavau apie 28 gramus cukraus! Tai yra beveik 7 arbatiniai šaukšteliai! Jeigu dar įsidėdavau saują dribsnių, beje, skirtų lieknėjimui, gaudavau dar gerus porą šaukštelių cukraus, nes pasirodo, 100 gramų produkto jo yra 11,80 gramų.

Per dieną išgerdavau po du puodelius kavos su pienu ir dviem šaukšteliais cukraus. Pasvėriau – šaukštelyje telpa apie 4 gramus cukraus. Taigi, vien su kava aš per mėnesį suvartodavau apie 240 gramų cukraus.

Beje, iššūkio metu atsisakiau ir kavos. Turiu pažemintą kraujo spaudimą, todėl galvojau, kad neišgyvensiu. Išgyvenau! Mano naujas atradimas – pastovus energijos lygis. Jeigu prieš mėnesį atsikeldavau ir, susisukusi į chalatą slampinėdavau kaip zombis, kol išsibudindavau, tai dabar nubundu žvali ir energinga.

Rytais pradėjau bėgioti krosą, daryti mankštą, o vakarais, po darbų, dar lieka jėgų ir noro susitvarkyti namus ar pasiausti su savo berniukais. Netikėjau, kad taip gali būti, bet yra – energija ir nuotaikos nebešokinėja kaip linksmieji kalneliai, priklausomai nuo išgertos kavos ar suvalgyto šokolado kiekio.

Kaip keitėsi savijauta

Viso iššūkio metu labai atidžiai save stebėjau. Sunkiausios buvo pirmosios keturios dienos. Man buvo taip bloga, kad nenorėjau nieko – ne tik saldumynų. Nuolat skaudėjo galvą, pykino, drebėjo rankos, kankino slogi nuotaika ir apatija. Norėjau tik užsidėti kibirą ant galvos ir laukti eksperimento pabaigos.

Labai bijojau, kad galvos skausmas neperaugtų į migreną, tačiau buvau nutarusi rizikuoti iki galo ir negerti vaistų. Rizika pasiteisino – galvos skausmas po keturių dienų pasidavė. Jis pamažu silpo ir tiesiog dingo. Jei iš tiesų migrenos priepuolius man iššaukdavo cukraus perteklius, tai dabar net baisu pagalvoti, kaip aš su ja kovodavau.

Kadangi mano migreną visuomet lydi vėmimas, viena draugė buvo patarusi, kad šiuo klausimu labai padeda „Coca Cola“ – esą ir skrandžiui lengviau, ir cukrus į naudą. Tai dabar aš galvoju, kad tikrai buvau proto bokštas. Kraujagyslės galvoje sproginėja, galbūt, nuo cukraus pertekliaus (rašau „galbūt“, nes negaliu to patvirtinti, nesu medikė), o aš vienu kartu susipilu dar 35 gramus cukraus! (tiek jo yra 330 ml skardinėje).

Taigi, pirmosios keturios dienos buvo labai sunkios fiziškai, o vėliau prasidėjo psichologiniai sunkumai. Kai savijauta pagerėjo, smegenys nubudo ir pradėjo reikalauti saldumynų. Mačiau juos visur aplink, viskas man kvepėjo ir visko norėjosi. Jaučiausi kaip šuo, kuriam nuolat teka seilės.

Tekdavo labai save valdyti ir kontroliuoti. Labai dažnai net specialiai vengdavau vietų, kur gali kilti įvairių pagundų.

Palengvėjo po dviejų su puse savaitės. Pajutau, kad saldumynų nebesinori taip, kaip anksčiau. Jie tiesiog egzistavo ir gyveno savo gyvenimą. Paskutinėmis dienomis jau net nekreipdavau dėmesio, kas, ką ir kaip valgo.

Šį mėnesį buvau labai atidi sau. Tikrai galiu patvirtinti, kad atsirado daugiau energijos, dažniau būnu geros nuotaikos, susikaupusi ir darbinga. Labai gerai miegu – lengvai užmiegu, o atsikeliu be žadintuvo.

Per tris savaites nukrito 3 kilogramai svorio, tačiau dabar svoris stabilizavosi ir sveriu 2 kilogramais mažiau nuo eksperimento pradžios. Liemens apimtis sumažėjo 3 centimetrais (nuo 88 iki 85 cm), sėdmenų irgi – nuo 101 iki 98 cm. Nors man, kaip ir kiekvienai moteriai, išvaizda rūpi – didžiausia dovana yra šviesi galva.

Šiandien jau 27 diena kai jos neskauda ir tai yra mano asmeninis rekordas!

Maistas – jautri tema

Ką dar pastebėjau iššūkio metu – žmonės tikrai turi įvairiausių nuomonių ir įsitikinimų apie maistą bei pakankamai aršiai juos gina. Sulaukiau net įžeidžiančių komentarų, kaip ji, ponia, čia drįsta atsisakyti cukraus, kad „prie ruso valgėm viską ir buvome sveiki“, kad esu kvaila, neturiu ką veikti ir panašiai.

Supratau, kad daugelis net nesupranta, kas yra pridėtinis cukrus. Nors daug kartų rašiau, kad valgau produktus, kuriuose cukraus yra natūraliai: pieną, kefyrą, varškę, sūrį, vaisius, daržoves, uogas, kruopas ir pan., vis tiek tebegaunu pamokymų, kad cukrus yra būtinas žmogaus organizmui.

Taip, būtinas, tačiau ne tas, kurio į maistą dirbtinai prideda žmogus. Maistas, kurį valgiau iki savo iššūkio, tikrai nebuvo sveikiausias pasirinkimas. Dabar labai padeda naujas įgūdis – etikečių skaitymas. Nes visada iš gausybės produktų gali pasirinkti tuos, kuriuose cukraus yra mažiau.

Mano sūnus labai mėgsta šokoladinius sūrelius (viename yra apie 11 gramų cukraus) ir kviečių dribsnius su medumi (100 gramų produkto yra 40 gramų cukraus). Tai jeigu pusryčiams vaikui duodu sūrelį ir dribsnių su pienu, tai tas pats, kas vienu kartu jam sumaitinčiau apie 5 šaukštelius cukraus).

Dabar mano Rokas pusryčiams valgo virtą kiaušinį, omletą, ryžių ar grikių košę su pienu. Iš pradžių raukėsi, dabar valgo be atsikalbinėjimų.

Šio iššūkio metu pasikeitė ne tik mano, bet ir visos šeimos valgymo įpročiai. Noras norais, bet vis tik teisybė, kad namuose valgymo įpročius diktuoja tėvai. Kai iš namų dingo visi skanėstai, vaikai irgi pradėjo valgyti sveikiau.

Ką darysiu toliau?

Šiuo metu jaučiuosi puikiai. Neneigsiu, potraukis saldumynams vis dar yra, tačiau dabar aš žymiai paprasčiau į juos reaguoju. Kai pagaunu save galvojančią, kad kaip būtų gerai sukirsti porciją mėgstamų ledų ar šokoladuką su karamele ir žemės riešutais, vis primenu sau, kad nesu gyvuliukas ir savo norus galiu puikiai kontroliuoti.

Kas neleidžia paslysti – ypač gera savijauta. Jau nepamenu, kada jaučiausi taip gerai. Dėl šios priežasties labiausiai ir nesinori visko sugadinti.

Aš nežinau, ar mano becukrė dieta padėjo visas šias dienas išvengti galvos skausmo. Kai kurie pažįstami sako, kad tai gali būti tiesiog sutapimas ar įtaigos galia. Net jeigu ir taip – nežinau ar noriu prisikirsti saldumynų tik tam, kad patikrinčiau. Priežastis labai žmogiška – aš bijau. Bijau grįžti ten, nuo kur pradėjau.

Tačiau aš žinau, kad baimės vieną dieną praeina. Ir dar pastebėjau, kad kuo labiau sau kažką draudi, tuo labiau norisi. Todėl mano gyvenime saldumynai ir skanėstai liks, tačiau tik ypatingomis progomis. Kavos kol kas irgi negersiu, nes jos paprasčiausiai nebereikia.

Išvengti maisto su cukrumi labai sudėtinga, nes jo šiais laikais yra net ir mėsos produktuose! Patikrinkite etiketes, nustebsite. Todėl dėl to per daug galvos nesuksiu – užteks ir to, kad skaitysiu etiketes ir rinksiuosi tuos, kuriuose cukraus yra mažiau. Beje, iššūkio metu pamėgau duoną be cukraus. Tai ji ir toliau liks mano valgiaraštyje.

Manau, kad jau susiformavo ir naujas įprotis – valgyti daugiau daržovių ir atidžiau klausyti savo kūno. Dar niekada nebuvau tokia dėmesinga sau, kaip šį mėnesį. Manęs visi klausia, ko labiausiai pasiilgau. Labai sunku pasakyti, bet tvirtai žinau, ko tikrai nepasiilgau – savo migrenos.

Paskutinę eksperimento dieną suskaičiavau, kiek cukraus paprastai suvartodavau per mėnesį. Apytiksliai tai būdavo apie 6 kilogramus cukraus. Būtent tiek paskutinę eksperimento dieną nusipirkau parduotuvėje, kad nusifotografuočiau. Kur dabar dėsiu šį cukrų? Atiduosiu į „Maisto banką“. Gal kažkieno gyvenimas yra ne toks saldus, koks buvo mano.