Eidama pokalbio mąstau, kodėl naikiname tai, ką taip didžiuodamiesi kūrėme. Štai anksčiau vaistinė turėjo tam tikrą statusą, vaistininko profesija buvo gerbiama. Šiandien daugelis vaistinių yra komercinės prekybos vietos, tiesiog vaistų parduotuvės. Jų lentynose rikiuojasi dailios spalvotos dėžutės. Taip ir knieti ką nors nusipirkti! Ir nesvarbu – reikia ar ne. Kai miesteliuose, kuriuose vieni kitus pažįsta, būdavo vos viena ar dvi vaistinės, vaistininkas jausdavosi atsakingas už gydymo rezultatą. Kaip žmogui į akis pažiūrėsi, jei tavo pasiūlyti vaistai nepadės? O dabar vieną dieną apsipirkai čia, kitą – ten, ir už rezultatą niekas neatsako.
V. Pauliukevičius pasitinka Druskininkų centre, netoli naujojo tilto per Nemuną, prie vienos iš nedaugelio miestelyje likusių nepriklausomų vaistinių – Kalviškių, – šiai vadovauja jaunesnė Vlado Pauliukevičiaus dukra Gitana Cerebiejienė. Tėvas ir duktė gerus penkiolika metų, iki ponas Vladas, likus keleriems metams iki aštuoniasdešimtmečio, išėjo į pensiją, dirbo kartu. Bendras abiejų vaistininkų darbo stažas – trys ketvirtadaliai šimtmečio. Kol Gitana bendrauja su klientais, jos tėtis pasakoja savo istoriją.
1960 m., baigęs Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą, alytiškis V. Pauliukevičius gavo paskyrimą į Sveikatos apsaugos ministerijos Vyriausiosios farmacijos valdybos skyrių. Čia padirbo vos aštuonis mėnesius ir gavo Druskininkų vaistinės vadovo pasiūlymą eiti pavaduotojo pareigas. Per trejus metus jaunasis farmacininkas įgijo darbo patirties, o kai išvažiavo vaistinės vadovas, pats pradėjo jai vadovauti. Tuo metu kurorte buvo vos trys aukštąjį išsilavinimą turintys vaistininkai (provizoriai), galintys savarankiškai dirbti farmacijos srityje ir tvarkytis vaistinėje. Kitiems darbuotojams užteko specialaus vidurinio išsilavinimo. „Tada prasidėjo darbas“, – pasakoja pašnekovas.
Pasak Vlado, pagrindinė vaistinės funkcija anuomet buvo gaminti vaistus, kadangi gatavų dėl neišvystytos pramonės buvo labai mažai – tik apie 40 proc. „Vaistinėje gaminome viską, visus sterilius vaistus – miltelius, mikstūras, nuovirus, piliules, lazdeles, žvakutes, išskyrus tabletes, nes neturėjome tinkamos įrangos, – pasakoja Druskininkų vaistininkas. – Mūsų patalpos buvo mažytės, reikėjo jas pritaikyti svarbiems darbams daryti, nes aptarnavome ir ligoninę, o šiai ypač reikėjo sterilios formos vaistų, tarkim, intraveninių tirpalų, akių lašų... Visa tai gamindavome specialiuose atskiruose kambariuose. Iš pradžių tarą sterilizuodavome virdami puoduose ant paprastos viryklės. Vėliau atsirado autoklavai – įrenginiai, pagreitinantys sterilizacijos procesą. Specialius guminius butelių kamščius taip pat ruošdavome vietoje. Tada – patikrinimas.
Tikrindavome cheminiu būdu, nė viena partija negalėjo prasmukti be patikros. Viską įforminę atiduodavome gydymo įstaigoms.“ Ruošti sterilios formos vaistus buvo didelis vargas: vaistinėje nebuvo karšto vandens, tad reikėdavo šildyti krosnį. Prie jos prijungti šildytuvai karšto vandens paruošdavo kartą ar du per dieną.
Kitas etapas – vaistų gamybos kontrolė. „Pavyzdžiui, reikia miltelių pavidalo skausmą malšinančio vaisto iš 3 ar 4 sudedamųjų dalių. Labai svarbi gamybos eiga: eilės tvarka komponentus pasverti, sudėti, grūstuvėje sumaišyti, rankinėmis svarstyklėlėmis nustatyti reikiamas dozes, – prisimena ponas Vladas. – O tada – kontrolė. Tarkime, pagaminome 100 g miltelių. Atėjęs vaistinės analitikas klausia, kiek ko dėta. Turi išvardyti mintinai, kiek ko dėta ir kokia tvarka. Žmogus juk gali suklysti, bet gaminant vaistus klysti negalima. Užtat kontrolė buvo trijų lygių: vaistą gamino vienas, tikrino kitas, prieš žmogui atiduodant peržiūrėjo trečias. Anais laikais atsakomybė krito darbuotojams ant pečių.“
XVI a. Lietuvoje vaistinėse buvo teikiamos astrologinės paslaugos, čia buvo prekiaujama užsieniniais prieskoniais – imbierais, pipirais, cinamonu, cukrumi.
Vaistui pagaminti reikia žaliavos, o jos trūko. Vaistinėse anuomet buvo gaminama daug įvairių tepalų, kurių pagrindas – vazelinas, lanolinas. Šių pakrūmėse nesimėtydavo. Ponas Vladas prisimena, kad vaistininkai dažnai prašydavo pacientų atsinešti iš namų kiaulės taukų – jų pagrindu gamino užsakytus tepalus. Tokios sudėties tepalo ypač reikėjo sergantiesiems niežais, – pokariu ši liga buvo labai paplitusi. „Tie taukai – tik prisiminimai, – klausydamasi tėčio pasakojimo įsiterpia Gitana. – Ir vaistų patys gaminame nedaug, tik tikrinama lygiai taip pat.“ Šiandien iš penkiolikos Druskininkuose esančių vaistinių vaistai gaminami tik vienoje.
Žaliavų ir produktų sovietmečiu trūko bene visose srityse. Ką daryti, jei ateina sergantis žmogus, o vaisto nėra? Druskininkų vaistininkas kalba iš patirties: „Atėjęs žmogus neprašo konkretaus vaisto, nebent ateina jau ne pirmą kartą. Ne, pirmiausia jis pasiskundžia, kad ausį skauda ar koją gelia. Ir reikia jam kažką duoti. Farmakologija yra tavo galvoje. Reikia padaryti taip, kad žmogui ir padėtų, ir nepakenktų. Sprendi pats. Dabar bepigu – yra visokių fabrikinių vaistų. O tada nebuvo, reikėjo galvoti.“
Pagarba – ne priedas prie diplomo
Patyrusio vaistininko klausiu, ar anuomet žmogui buvo brangu sirgti. „Sunku pasakyti, juk tiek kartų keitėsi pinigai – rubliai, čirvoncai… Mano galva, anksčiau įsigyti vaistų finansiškai buvo lengviau, – sako vyras. – Gamyba nebuvo apmokestinama, o pacientas mokėdavo tik už medžiagas, tad nusipirkti tabletę išeidavo pigiau.“
O kaip dėl ligų – ar jos skyrėsi nuo dabartinių? Gitana sako, kad dar prieš dešimtmetį labai daug vartota virškinimą gerinančių preparatų, – tai nesveikos mitybos, apsivalgymo pasekmės. Šiandien šių vaistų poreikis gerokai sumažėjęs, nes pagerėjo visuomenės mitybos įpročiai. Pasak V. Pauliukevičiaus, dažniausiai buvo skundžiamasi dėl tų pačių negalavimų, kaip ir dabar: peršalimo ir odos ligų, įkandimų, užkrėtimo. Tik dėl smulkių negalavimų į gydytojus buvo kreipiamasi rečiau, šią funkciją atlikdavo vaistininkas, tad jam buvo svarbu patirtis, darbo stažas. „Tik jei būtinai reikėdavo, siųsdavome žmones pas gydytojus. Ypač dažnai kaimo gyventojai kreipdavosi į vaistininkus, šie turėjo daugiau autoriteto nei šiandien“, – pasakoja ponas Vladas. O pagarbą reikia užsitarnauti, ji nėra priedas prie diplomo, nors farmakologijos mokslai trunka penkerius metus ir mokomasi devynių chemijų: organinės, neorganinės…
Kaip su tokia didžiule atsakomybe, kai vaistininkas yra tarsi pirmasis pagalbininkas, susidoroti psichologiškai? Ir ponas Vladas, ir jo dukra Gitana tvirtina, kad tai padaryti padeda patirtis. „Tėtis žmonėms buvo autoritetas, nes tai, ką pasiūlydavo, veikdavo“, – sako Gitana.
Druskininkuose, priešingai nei daugelyje kitų šalies miestų, gausu ir natūralių gydomųjų šaltinių. Poilsiautojai važiuoja į sanatorijas gydytis kurorto teikiamu gėriu – purvu, mineraliniu vandeniu. „Mūsų kurortas ypatingas pušimis, čia oras labai tinkamas įvairiais kvėpavimo takų uždegimais besiskundžiantiems žmonėms“, – sako vaistininkas. Jo dukra pritaria: „Poilsiautojai iš didesnių miestų pirmomis dienomis dažnai skundžiasi galvos skausmais, mat jiems šis oras per švarus. Jei labai nori, duodame skausmą malšinančių vaistų, tačiau raminame, kad per porą dienų prie klimato pripras ir galvos nebeskaudės.“
Skirtumas tarp gramo ir miligramo
Per pusšimtį metų trukusią pašnekovo praktiką pasitaikė ir ne visai linksmų įvykių, nors mirties atvejų dėl vaistininko kaltės nėra buvę. „Štai vienas atsitikimas. Atvažiavo pas mus dirbti jaunas aukštąjį išsilavinimą turintis, vos metus praktikavęsis provizorius. Jam budint, į vaistinę užėjo vyras ir paprašė pagaminti vaistų nuo pilvo skausmo iš lygiomis dalimis sudaryto šunvyšnių ekstrakto ir sodos mišinio, – pacientas skausmui numalšinti ir anksčiau vartojo po arbatinį šaukštelį preparato, – pasakoja pašnekovas. – Didysis to provizoriaus nusižengimas buvo tas, kad jis nepagalvojo, jog šunvyšnių ekstrakto terapinė, t. y. vienkartinė, dozė yra 15 mg. Arbatiniame šaukštelyje, grubiai skaičiuojant, telpa 5 g bendro mišinio, tad šunvyšnių ekstrakto – 2,5 g. Vienu kartu žmogus išgėrė daug kartų didesnę dozę! Gerai, kad greitai atvažiavo greitoji, išplovė skrandį. Tas vyras vaistininkui neteisingai pasakė, tačiau farmacijos specialistas kaltas, kad kritiškai neįvertino užsakymo. Pacientas gali daug ką pasakyti, bet juk reikia logiškai pagalvoti, ar sakoma teisingai. Klientas juk ne visada teisus.
Ponas Vladas prisimena ir dar vieną nutikimą: „Vaistams gaminti naudojama daug preparatų, kuriuos svarstyklėlėmis pasverti labai sunku. Rankinėmis svarstyklėmis neišeina pasverti mažiau kaip 10 mg komponento, o yra preparatų, į kuriuos jo reikia dėti labai mažai. Tokiais atvejais vaistininkai gamindavo tritūracijas, t. y. koncentratus, kuriuos sudarė, pavyzdžiui, viena dalis veikliosios medžiagos ir 99 dalys – nekenksmingos indiferentiškos medžiagos, neturinčios jokio poveikio. Nutiko taip, kad vaistininkas vaikui reikalingą vaistą paruošė ne iš prašomo kiekio tritūracijos, o iš grynosios medžiagos. Supratę, kas įvyko, prašėme pagalbos policijos, radome jo adresą ir skubiai nuvykome įspėti, kad neliestų to mišinio. Spėjome. Kitaip vaikas būtų miręs.“
Sovietmečiu vaistinėse bandyta įdiegti savotiškas klausyklas, kuriose žmogus galėtų vaistininkui išsipasakoti asmenines bėdas.
Druskininkai – nedidelis miestelis. Ar žmonės vaistininkui tarsi kunigui ar kirpėjui išsipasakodavo? „Dažniausiai – apie negalavimus: kas atsitiko, kur, kaip ir kodėl. Kartu ir apie gyvenimą išsikalbėdavo, taip pat kartais priplepėdavo, ko reikia ir ko nereikia. Ne tik nusipirkti, bet ir pasikalbėti ateina ir šiandien, daugiausia – vyresnio amžiaus žmonių“, – sako pašnekovas. Jis pasakoja, kad sovietmečiu vaistinėse bandyta įdiegti savotiškas klausyklas – uždaras kabinas, kad žmogus galėtų pasikalbėti su vaistininku nesibaimindamas, jog stovintis už nugaros eilėje nugirs asmenines bėdas. Praktika, deja, neprigijo.
Nenueiti klystkeliais
1999 m. vaistinių privatizavimo procese V. Pauliukevičius nedalyvavo. Ir jau ketino eiti į pensiją, bet dukra Gitana atidarė savo vaistinę ir pakvietė tėtį jai padėti. Čia ponas Vladas išdirbo iki 2014-ųjų. Dabartinę vaistinių rinkos situaciją jis vertina kritiškai: konkurencija didžiulė, nepriklausomam vaistininkui išsilaikyti labai sunku, nes vaistų prekybos didmenininkams leidžiama atidaryti mažmenines prekyvietes, tad konkuruoti su jomis sudėtinga. „Kainomis klientų privilioti negalime, nes gerų iš didmenininkų ir patys negauname, tad kliaujamės žmonių pasitikėjimu, – pasakoja Gitana. – O norint jį pelnyti, būtina kvalifikacija. Jei turi daug patirties ir žinių – esi aukso vertės, nes žmogui galbūt nereikės eiti pas gydytojus, laukti ilgose eilėse, kaip gydytis, jam patars vaistininkas. Tai mus skatina nuolat tobulintis, kad eitume koja kojon su laiku.“
Gitana vaistininko profesiją pasirinko, žinoma, dėl tėčio. „Važiuodamas į sandėlius atsiimti užsakymų, jis mane, mažiukę, veždavosi kartu. Man taip patiko! Nuo pat mažumės sakiau, kad užaugusi būsiu vaistininkė, tad baigusi mokyklą jau žinojau, kad stosiu į farmaciją. Porą metų dirbau pas tėtį, o jau daugiau nei dvidešimt metų užsiimu savo verslu, – pasakoja moteris. – Turėjau dvi vaistines, tačiau, kai tėtis išėjo į pensiją, pasilikau vieną, nes supratau, kad samdomas vaistininkas niekada nedirbs taip atsidavęs kaip savas ar tu pats. Kodėl? Nes tai – ne prekyba, tai – konsultacijos. Noriu pati dirbti su žmonėmis – tai smulkiojo verslo srityje yra pagrindinis dalykas. Vaistinių tinklų veiklos principai paremti nuolaidomis, tempu. Duodami nurodymai, ką parduoti, kokį antkainį taikyti. Gryna komercija. O mes dirbame, kaip vaistininkams ir priklauso.“
Klausiu pono Vlado, ar didžiuojasi savo pasirinktu gyvenimo keliu. Jis atsako: „Aš kilęs iš darbininkų šeimos, tėvas mirė anksti, kai man tebuvo aštuoneri. Mama liko viena su keturiais vaikais, stengėsi dėl mūsų iš paskutinių. Ir štai visi baigėme medicinos mokslus, aš ir brolis įgijome aukštąjį išsilavinimą. Esame patenkinti, kad sugebėjome, kad nenuėjome klystkeliais.“
Iš farmacijos istorijos
Pirmieji rašytiniai liudijimai. Farmacija kaip medicinos praktikos dalis Mesopotamijoje (dabar – Irakas, Sirija) ir senovės Egipte buvo pripažinta jau prieš 3,5–4 tūkst. metų. Iš tų laikų išlikusios šumerų dantiraščio plytelės su ligų simptomais ir gydymo priemonių receptais bei papiruso ritinėliai, ant kurių senovės egiptiečiai rašė savo mintis apie teorinius farmacijos dalykus. Vėliau šias žinias perėmė senovės graikai.
Pirmosios vaistinės. Bene pirmoji pasaulyje vaistinė – tokio pobūdžio kaip šiandien – įkurta Bagdade XVII a., islamo aukso amžiuje. XIII a., t. y. puse tūkstančio metų vėliau, atskiros vaistinės pradėtos kurti ir Europoje. Prieš tai farmacija šiame žemyne daugiausia praktikuota vienuolynuose, – vienuoliai augino įvairius medicinai tinkamus augalus.
Lietuvos farmacija. Mūsų šalyje pirmosios vaistinės pradėtos kurti XVI a. pirmoje pusėje. 1510 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis skyrė lėšų naujos vaistinės sklypui Vilniuje įsigyti. 1579 m., įkūrus Vilniaus universitetą, šalia buvo įsteigta ir vaistinė. Jos pamažu steigtos ir kituose miestuose. Tuo metu vaistinėse buvo teikiamos ir astrologinės paslaugos. Buvo prekiaujama užsieniniais prieskoniais – imbierais, pipirais, cinamonu, cukrumi. Senieji vaistininkai vaistus gamino patys, patys ruošė visas žaliavas. Patys rinko ir džiovino žoleles, malė miltelius, maišė nuovirus, tarp jų ir – labai populiarų „magišką“ gėrimą „Jaunystės eliksyras“. Gydytojų anuomet būta mažai, jų paslaugos – labai brangios, tad gyventojai pirmiausia kreipdavosi į vaistininkus, o šie visuomenėje buvo labai gerbiami.
