"XIX a. somatinių ligų priklausomybė nuo psichologinių veiksnių sulaukė ir nemažo mokslininkų susidomėjimo: ar žmogaus asmenybė gali sąlygoti tam tikrų ligų, tarp jų ir onkologinių, atsiradimą ir jei gali, tai kaip?“, – sako S. Birbilaitė.
Lyginant su širdies ir kraujagyslių ligomis, dar vis nepakankamai yra žinoma apie onkologinių ligų medicinines ir biologines priežastis, todėl neatmetama, kad vėžio atsiradimui gali turėti įtakos tokie psichologiniai ir socialiniai veiksniai, kaip stresas ar asmenybės bruožai.
Taip pat žmogaus elgesys neabejotinai prisideda prie onkologinių ligų atsiradimo. Rūkymas gali sukelti plaučių ar galvos ir kaklo srities vėžį, tuo tarpu ilgas buvimas saulėje vėliau didina riziką susirgti odos vėžiu.
Ar yra asmenybės tipas, kuris atsakingas už vėžio ligos atsiradimą?
Viena iš populiariausių teorijų, laikančių, kad žmogaus psichologiniai veiksniai turi įtakos somatinių ligų atsiradimui yra A, B ir C tipo asmenybių teorija. Šios terapijos populiarumą lėmė tai, kad remiantis asmenybės ypatumais, yra galima prognozuoti rizikos laipsnį susirgti kuria tai liga.
1950 m. Meyer Friedman ir Ray Rosenman išsamiai aprašė A tipo asmenybę, kuri turi didelį rizikos laipsnį susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Jai būdingas nuolatinis stengimasis per trumpą laiko tarpą aprėpti didelį skaičių veiklų, kurios dažnai nėra aiškiai apibrėžtos. Ši asmenybė apibūdinama, kaip ambicinga, nekantri, konkurenciška ir konfliktiška, o į daugumą situacijų, trukdančių pasiekti užsibrėžto tikslo, reaguoja pykčiu ir dažnai pervertina savo galimybes.
B tipo asmenybė, skirtingai nei A tipo, tiek fiziškai, tiek psichologiškai ramiau reaguoja į veikloje patirtą nesėkmę, jos labiau mėgaujasi veiklos procesu, linkusios į bendradarbiavimą ir mažiau orientuotos į rezultatus. Šio tipo asmenybė laikoma “sveikiausia” lyginant su kitais asmenybės tipais.
Morris ir Greer 1987 m. aprašė C tipo asmenybę, kuri, anot autorių, rizikuoja susirgti onkologine liga. Jai būdingas tiek teigiamų, o ypač neigiamų jausmų slopinimas, ypatingai pykčio. Jos dažnai išgyvena ir pergyvena dėl savo artimųjų, linkusios pasiaukoti vardan kitų, tuo pat metu pamindamos savo poreikius.
Prisiima atsakomybių ir papildomų veiklų, net jei tai joms sukelia stresą. Jos linkusios skųstis, siekia pritarimo iš aplinkinių, o į stresą reaguoja depresija ir bejėgiškumu.
Ar moksliniai tyrimai patvirtina asmenybės poveikį onkologinių ligų atsiradimui?
Domėjimasis asmenybės daromu poveikiu somatinių ligų atsiradimui persikėlė ir į mokslinių tyrimų lauką, nes kalbant apie asmenybę mes turim omeny ne vieną jos bruožą, o kompleksą individualių savybių, kurios formuojasi prieš susergant tam tikra liga.
Todėl dauguma tyrėjų, kurie ieškojo ryšių tarp asmenybės ir vėžio ligos, mokslinio tyrimo objektu pasirinko ne specifines individualias savybes, tarkim, nesugebėjimą išreikšti emocijų (kuris yra ypatingai pabrėžiamas kalbant apie į vėžį linkusią C tipo asmenybę), bet persiorientavo į platesnius asmenybės bruožus, tokius kaip pesimizmas, pyktis, neurotiškumas, ekstraversija ir kt.
Buvo laikoma, kad būtent stipriais išreikštas neurotiškumas (neigiamų emocijų – pykčio, liūdesio, gėdos, baimės ir kt. – išgyvenimu, nerealių idėjų turėjimu, prastesniu atsparumu stresui) sudaro prielaidas susirgti organine liga, taip pat ir onkologine.
Buvo atliktos didelės studijos, bandančios įvertinti, kaip būtent neurotiškumas ir ekstraversija yra susiję su onkologinių ligų atsiradimu.
Viename danų tyrime dalyvavo įspūdingas skaičius tiriamųjų 30.277, kuriuos stebėjo 7 metus ir iš kurių 986 asmenys susirgo vėžiu, tačiau šio tyrimo metu nebuvo rasta, kad neurotiškumas ir ekstraversija būtų susiję su vėžio ligos diagnoze.
Tokie patys duomenys gauti ir tiriant dvynius Švedijoje, šiame tyrime dalyvavo 29 595 tiriamųjų, kuriuos stebėjo 25 m., per tą laiką 1989 jų buvo diagnozuota onkologinė ligą, šio tyrimo metu taip pat nerasta ryšio tarp neurotiškumo ir ekstraversijos bei susirgimo onkologine liga.
Kiek kitokius tyrimus atliko olandų mokslininkai Bleiker su kolegomis (1996), kurie ištyrė 9705 moterų, kurias stebėjo 5 m., per tą laiką 131-ai jų buvo diagnozuotas krūties vėžys.
Šie mokslininkai tyrinėjo, kaip skirtingi asmenybės bruožai, tame tarpe racionalumas, emocinis nereagavimas (emocijų slopinimas), optimizmas, emocijų išreiškimas ir kt. yra susiję su krūties vėžio diagnoze (taigi jie tyrė C tipo asmenybei būdingus bruožus, - emocijų kontrolę, racionalumą, emocijų slopinimą).
Šis tyrimas taip pat nepatvirtino, kad asmenybė būtų susijusi su vėžio diagnoze, tačiau rado, kad moterims, kurioms buvo diagnozuotas krūties vėžys, labiau būdingas emocijų slopinimas, palyginus su nesergančiomis vėžiu tiriamosiomis.
Be šių minėtų tyrimų buvo atlikta ir daugelis kitų, kurie taip pat nerado priklausomybės tarp asmenybės bruožų bei susirgimo vėžiu. Todėl susirgusieji vėžiu jokiu būdu neturėtų savęs kaltinti, jausti gėdą ar nerimauti, kad jie susirgo dėl savo asmenybės bruožų, ar jaustis bejėgiai ir negalintys įtakoti sveikimo proceso, nes asmenybės bruožai yra mažai lankstūs ir nelinkę lengvai pasiduoti keitimui.
Vėžiui atsparūs asmenybės bruožai
Dažnai pasitaiko, kad nepriklausomai nuo fizinės būklės panašumo vieni pacientai žymiai greičiau sveiksta, jų gyvenimo kokybė yra aukštesnė ir psichologinė savijauta geresnė nei kitų sergančiųjų.
Atliekant mokslinius tyrimus su nedidelėmis onkologinių pacientų grupėmis, buvo atkreiptas dėmesys, kad tam tikros asmeninės savybės padeda onkologiniams pacientams lengviau įveikti ligos keliamus sunkumus. Todėl buvo prieita išvados, kad yra tam tikras asmenybės tipas “atsparus vėžiui”.
Šie žmonės pasižymi mokėjimu išreikšti emocijas ir adekvačiai sprendžia konfliktus, moka kontroliuoti pyktį, žino, kada pasakyti “ne”. Jie ne taip greitai pasimeta esant stresui, į daugumą sudėtingesnių situacijų žiūri su viltimi, kad jos vienaip ar kitaip išsispręs. Dažnai jie turi didelį juos palaikančių žmonių ratą, bet ir patys daug investuoja į gerus santykius.
Negana to, jeigu asmuo, kuriam yra diagnozuota progresuojanti onkologinė liga ar net jei jis yra paliatyvios būklės, šie bruožai (net jei jam nebuvo būdingi iki ligos, o jis jų išmoko po diagnozės), prailgina gyvenimo trukmę lyginant su kitais pacientais.
Keliant klausimą, kaip taip gali būti, atsakymo reiktų ieškoti pastaruoju metu atliekamuose psichologiniuose moksliniuose tyrimuose, kurie pabrėžia ryšį tarp asmenybės, elgesio ir onkologinės ligos.
Laikoma, kad pozityvus požiūris gali padėti sergančiajam labiau rūpintis sveikata, mityba, jautriau stebėti kūno siunčiamus signalus ir laiku kreiptis medicininės pagalbos, tokie žmonės yra labiau fiziškai aktyvūs, mažiau patiria miego sutrikimo keliamų sunkumų, kas teigiamai veikia ir jų imuninę sistemą.
Apibendrinant norisi pabrėžti, kad kol kas dar nėra aišku ir nėra vieningos nuomonės, taip pat nėra moksliniais tyrimais patvirtinta, kad žmogaus asmenybė ar tam tikti jos bruožai dalyvautų susirgimo onkologine liga procese.
Ir net patys optimistiškiausi ir pozityviausi žmonės gali susirgti vėžiu, o patys didžiausi pikčiurnos ir/arba pesimistiškiausi žmonės gali būti sveiki, ilgai gyventi bei niekada nesusirgti vėžiu.
