Paaiškėjo, kad vyrai labiau bijo prarasti vyriškumą nei mirti. Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad penktadalis vilniečių nusižudė dėl prostatos ligų. Specialistai teigia, kad bet kokioje situacijoje galima surasti išeitį.

Sukelia komplikacijų

Lietuvoje kasmet prostatos vėžiu suserga 2500–3000 vyrų. Šiuo metu Europoje prostatos vėžiu serga net trys milijonai vyrų.

„Apie 70–80 proc. prostatos vėžiu susirgusių vyrų po gydymo gyvena ilgiau kaip 15 metų, ir jų nereikia daugiau gydyti. Tai reiškia, kad jie pasveiksta, – teigia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Urologijos klinikos vadovas, Urologų draugijos prezidentas prof. Mindaugas Jievaltas. – Tačiau gydymas jiems gali sukelti komplikacijų, kurios juos vargins likusius gyvenimo metus.“

Pasak profesoriaus, jeigu vyrai operuojami, maždaug trečdalis ketvirtadalis jų gali susidurti su sunkumu sulaikyti šlapimą. Tokios komplikacijos rečiau pasitaiko tiems vyrams, kuriems taikoma spindulinė terapija, tačiau dėl paveiktų kitų organų jiems gali atsirasti tokios nemalonios ligos, kaip cistitas ar prostatitas. Ir dėl vieno, ir dėl kito gydymo vyrams gali atsirasti erekcijos sutrikimų.

Išplitusiu vėžiu sergantiems vyrams, o tokių yra apie 10–15 proc., dažniausiai taikoma farmakologinė kastracija. Dėl to jie neišvengiamai susiduria su komplikacijomis, kurios stipriai paveikia jų savijautą ir seksualinį gyvenimą, tačiau kito būdo išgyventi kol kas nėra.

„Kiekvienas vyras turi asmeninį psichologinį matą. Vieni į tai, kad nebegalės turėti lytinių santykių, žiūri ramiai, kitiems šis trūkumas tampa didžiausia gyvenimo tragedija. Todėl visada perspėjame pacientus, kad taip gali nutikti“, – tikina prof. M. Jievaltas.

Bijo ne mirti

Tyrimas „Ne išgyventi, o gyventi!“ parodė, kad 54 proc. apklaustų išplitusiu vėžiu susirgusių vyrų nerimauja, kad turės intymumo problemų, o mirti baiminosi tik 36 proc. apklaustųjų.

„Kadangi vyrams, ypač jaunesniems, labai svarbu, kad nesutriktų erekcija, jie dažnai supainioja prioritetus. Sergant onkologine liga svarbiausia – išgyventi. Tik po to reikia vertinti gydymo komplikacijas.

Moterys išmintingiau formuluoja klausimus ir visų pirma galvoja, kaip ligą suvaldyti. Todėl labai gerai, kad į konsultaciją vyrai ateina su žmonomis, dukromis ar anūkėmis“, – teigia prof. M. Jievaltas.

„Kiekvienam pacientui kruopščiai išaiškinu, kas gali nutikti, ir klausiu, kokie jo prioritetai, – sako Nacionalinio vėžio instituto direktorius urologas profesorius dr. Feliksas Jankevičius. – Jeigu neišsaugosime gyvybės, kam tuomet reikalinga erekcija?“

Šiandien gydytojai daug žino apie onkologines ligas ir nustato ne tik prostatos vėžį, bet ir tai, koks jis: vienas vyras gali sirgti labai piktu vėžiu, o kitas – neagresyviu. Todėl pirmąjį teks kuo skubiau gelbėti, o antrojo gal net nereikės gydyti, tik stebėti. Deja, pasak prof. M. Jievalto, ne visi vyrai gali gyventi su tokiu nerimu. Kai kurie grįžta pas gydytojus ir prašosi gydomi.

„Medicinos mokslas nuolat pateikia naujų įrodymų, kaip efektyviau gydyti išplitusiu prostatos vėžiu sergančius ligonius. Pavyzdžiui, vaistiniai preparatai, kuriuos anksčiau skirdavome ligoniams tik esant vėlyvos stadijos ligai, dabar tampa nauju standartu gydant ankstyvos stadijos vėžį.

Parinkdami gydymą specialistai turi įvertinti ir vaistinio preparato suteikiamas galimybes – kiek žmogus galės gyventi be ligos atkryčio, kiek pailgės jo išgyvenamumas, taip pat ir trūkumus – kokį jis sukelia nepageidaujamą poveikį, kaip skiriamas, kokią įtaką daro žmogaus gyvenimo kokybei. Taip pat, be abejo, mes turime kreipti dėmesį į paciento nuomonę – kokį gydymą jis renkasi“, – teigia Berlyno (Vokietija) Charité universitetinės ligoninės Urologijos klinikos direktorius profesorius Kurtas Milleris.

Lietuvoje, kur ligoniams prieinami beveik visi vakarietiški gydymo metodai, onkologai, chirurgai ir radiologai daro viską, kas įmanoma, kad pacientas patirtų kuo mažiau komplikacijų. Ir tai daro labai profesionaliai.

Bijo kalbėti

Nors, pasak tyrimo „Ne išgyventi, o gyventi!“, dauguma ligonių yra susirūpinę dėl intymumo problemų, vis dėlto jie nedrįsta kalbėti apie jas su savo partnerėmis: tik 38 proc. teigė, kad yra pasirengę tokiems pokalbiams, ir net 60 proc. ligonių partnerių tvirtino, kad norėtų aptarti intymumo problemas su pasiligojusiu vyru.

Prof. M. Jievaltas atkreipia dėmesį, kad šių dienų visuomenėje, kai akcentuojamas stiprumas ir gera sveikata, sakyti, kad sergi onkologine liga, reiškia pripažinti, kad esi silpnas. Tai padaryti vyrams labai sunku.

Prof. F. Jankevičius įsitikinęs, kad bandantys paslėpti savo ligą vyrai klysta – daug lengviau kovoti su liga dviese.

„Labai svarbu, kad gydytojai kalbėtųsi su pacientu ir jam paaiškintų visas galimas pasekmes. Visada vyrų primygtinai prašau ateiti su antrąja puse, nes neretai paciento ausys, išgirdus diagnozę, „užsikemša“, ir jis daug ko negirdi, o moterys, kaip rodo mano patirtis, dalykiškesnės, užduoda tikslius klausimus ir girdi atsakymus, aktyviai dalyvauja diskusijoje ir gali padėti vyrui priimti geriausius sprendimus“, – pastebi profesorius.

Kiekvienas vyras, išgirdęs, kad serga, turėtų sulaukti psichologo pagalbos. Deja, pasak prof. M. Jievalto, pas mus ligoniams adekvati psichologinė pagalba beveik neteikiama, retoje ligoninėje dirba specialistai, kurie gali teikti specializuotą psichologinę pagalbą. Neretai ligoniams reikia ir socialinės pagalbos.

Problema – ne liga, o požiūris

Seksologas Viktoras Šapurovas tvirtina, kad vyrai labai vertina savo seksualumą, todėl jų galvose gajus mitas, kad, sutrikus galimybei atlikti lytinį aktą, moteris juos paliks. O minėtas tyrimas parodė, kad tik trečdaliui moterų svarbus seksas.

„Jei vyras praranda šį gebėjimą, moteris, kurią vargino intymumas, gali tik apsidžiaugti, jei džiugino, reikia pagalvoti, kaip galima pratęsti seksualinį artumą. Priemonės priklauso nuo to, kokias galimybes vyras prarado, – įsitikinęs V. Šapurovas. – Meilės aktas – ne vien varpos judesiai makštyje. Moteris gali sukelti vyrui didelį pasitenkinimą, net jeigu jis negali pasiekti orgazmo. Vyresniam vyrui tampa svarbūs prisilietimai ir glamonės.“

Todėl gydytojas nesiūlo priprasti prie minties, kad sekso nebebus, priešingai – jis siūlo tęsti lytinį gyvenimą, tik reikia atverti protą platesniam požiūriui.

„Mūsų visuomenė linkusi nurašyti vyresnius žmones. Pensinis amžius nėra gyvenimo pabaiga. Ir toks žmogus turi būti kažkam reikalingas, nes nuo to priklauso ir jo gyvenimo trukmė. Nereikalingi žmonės gyvena trumpiau“, – įsitikinęs V. Šapurovas.

Vis dėlto seksologas tvirtina, kad net po prostatos vėžio gydymo daugelis vyrų gali išsaugoti erekciją, jeigu tik savęs neįtikins, kad „viskas žlugo“. Žinoma, ne visi vyrai galės patirti orgazmą, tačiau abipusio seksualinio pasitenkinimo ir džiaugsmo formų, net jei vyras nebegali atlikti lytinio akto, yra ne tiek jau mažai.