Algirdas ir Toma Kumžos kuksando seminaro dalyvius pasitinka vilkėdami baltais kimono ir plačiai šypsodamiesi. Erdvioje prekybos parko „Ogmios miestas“ Laisvalaikio terasoje esančioje salėje beveik tris valandas atliekame įvairius pratimus, mokomės taisyklingai kvėpuoti, sutelkti ir paskirstyti energiją, ieškome aktyviųjų kūno taškų ir šnekučiuojamės gurkšnodami kvapnią žolelių arbatą.
Mums pasisekė, kad šįsyk galime pabendrauti ir su Algirdu Kumža – buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje šiuo metu dirba didelės įmonės tarptautinių ryšių vadovu, tad paprastai kuksando pratybas veda tik jo žmona Toma. Ji yra Nacionalinio kuksando centro direktorė, bet taip pavadinta tik smagiai nusijuokia – pasak Tomos, kol kas Lietuvoje yra tik trys sertifikatus mokyti šios praktikos turintys mokytojai – juodu su Algirdu ir dar viena moteris Mažeikiuose. Tad direktorė šiuo metu viską daro pati: registruoja klientus, veda seminarus, prižiūri salę, tvarko dokumentaciją.
Išalkusi žinių
Toma gimė ir užaugo Klaipėdoje, medikų šeimoje. Jos mama Vida Pagojienė visą gyvenimą dirbo gydytoja ginekologe, tėtis – žinomas pilvo chirurgas onkologas Evaldas Pagojus. Rytų Europoje jis garsėja tuo, kad sukūrė technologiją, kaip, dėl onkologinės ligos pašalinus skrandį, jį pakeisti akląja žarna. „Buvau skaičiusi apie tėčio pasiekimus, bet kokie svarbūs jie yra iš tikrųjų, supratau visai neseniai, bendraudama su Santaros klinikų pilvo chirurgais, – pasakoja pašnekovė. – Mano tėtis yra labai atsidavęs darbui. Prisimenu, suskamba naktį laidinis telefonas, tėtis pakelia ragelį, trumpai pakalba, apsirengia ir išvažiuoja į ligoninę.
Būdavo taip pasinėręs į mintis apie ligoninę ir pacientus, kad, suskambus namų telefonui, atsiliepdavo: „Chirurgijos skyrius.“ Taip yra nuplaukęs ne vienas mano pasimatymas – natūralu, kad man simpatiją jaučiantis vaikinas antrąsyk į chirurgijos skyrių skambinti nesiryždavo.“
Nors Pagojų namuose nuolat būdavo kalbama apie ligoninę, ligonius ir operacijas, Toma su septyneriais metais jaunesniu broliu medikais netapo – brolis pasirinko teisę ir ekonomiką, ji pati – grafinį dizainą Vilniaus dailės akademijoje. Moteris prisipažįsta iki šiol bijanti kraujo, kita vertus, negali nepripažinti, kad dabartinė jos veikla labai susijusi su žmonių sveikata. Tiesa, iki tol Toma išbandė gana nemažai sričių.
Kai Jin Mokas pasakė, kad galėčiau būti kuksando mokytoja, nepaprastai apsidžiaugiau. Man tai buvo svarbiau nei visi magistro diplomai.
„Baigusi grafinį dizainą supratau, kad man įdomiau ne sėdėti prie kompiuterio, o bendrauti su žmonėmis. Pradėjau dirbti viešųjų ryšių agentūroje ir įstojau į Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos magistrantūrą“, – pasakoja ji. Vėliau, dirbdama didelės Lietuvos žiniasklaidos grupės Komunikacijos skyriaus vadove, pajuto organizacinės psichologijos žinių trūkumą, tad baigė ISM ir BI Norvegijos verslo mokyklą, įgijo vadovo magistro laipsnį. Keturi aukštojo mokslo diplomai, žvelgiant iš šalies, atrodo išties įspūdingas pasiekimas, bet Toma nesureikšmina – ji studijavo ne dėl diplomų, o dėl žinių.
Bene aukščiausia jos karjeros viršukalnė buvo mados namų „Julia Janus“ generalinės direktorės pareigos. „Tai buvo labai įdomus, nemenkų iššūkių kupinas laikas, – prisimena T. Kumžienė. – Reikėjo suformuoti naują komandą, pertvarkyti gamybą, rūpintis pardavimu, rinkodara. Per pusmetį ne tik pasiekėme išsikeltus tikslus, bet ir įgyvendinome daugiau. Turiu tokią problemą – jei ko nors imuosi, neriu stačia galva. Būdavo, naktį pabundu su kokia nors mintimi, puolu iškart užsirašinėti, miegai išsilaksto. Viską norėjau pačiupinėti pati.“
Padirbėjusi vos metus, Toma metė puikiai įsuktą veiklą ir tapo kuksando mokytoja. Staigus ir netikėtas šis posūkis gali atrodyti tik iš šalies. Iš tikrųjų su šia korėjiečių praktika moteris gyveno ne vienus metus ir už tai, kaip ir už daugumą kitų gyvenimo pokyčių, yra dėkinga savo vyrui Algirdui.
„Kai susituokėme, buvau vos 25-erių metų, ir staiga jis buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje, o aš turėjau tapti ambasadoriaus žmona“, – pašnekovė prisimena vieną didžiausių iššūkių. Klausimų, ar sutuoktiniams netrukdo bendrauti 23-ejų metų amžiaus skirtumas, koks jausmas būti tokio paties amžiaus kaip mylimojo vaikai, kaip į tai reagavo jos tėvai, Tomai tenka išgirsti dažnai, bet į juos atsakinėja visai ramiai: „Niekada nejaučiau, kad mudu priklausome skirtingoms kartoms, nes jis labai įdomus, daug pasaulio matęs, smalsus žmogus. Taip, vyresnysis vyro sūnus iš pirmosios santuokos yra mano amžiaus, bet man labiausiai rūpėjo, kaip į tai reaguos mano artimieji. Palengvėjo, kai pasikalbėjau su tėvais. Jie mano pasirinkimui pritarė.“
Moteris sako, kad juodu su vyru vienija ne tik vienodos vertybės, bet ir panašūs interesai – abu yra dirbę žiniasklaidos, viešųjų ryšių srityse, mėgsta keliauti, kartu atrado ir kuksando. Tiesa, Algirdo pasiekimai šioje srityje yra gerokai didesni – jis jau gerą dešimtmetį kasmet skraido į Korėją, dalyvauja meistrų seminaruose. Toma nė neabejoja, kad vyras netrukus galės pretenduoti į aukščiausios kategorijos mokytojo vardą.
„Tiesą sakant, Algirdas buvo ir yra mano mokytojas daugelyje sričių, – sako ji. – Būdavo, jei pasakoju, kad laukia svarbus susitikimas, jis numato, ką sakys mano vadovas, ką jam atsakysiu aš ir kaip turėčiau baigti pokalbį. Ir tikrai – būtent taip viskas ir vykdavo!“ Į alpinizmą pasinėręs vyras meile kalnams užkrėtė ir savo žmoną. Povestuvinė kelionė į Himalajų kalnus padovanojo Kumžoms ir pažintį su kuksando.
Jin Moko pamokos
Kopdami į legendinį Tibete esantį šventąjį Kailašo kalną, Algirdas ir Toma turėjo įveikti net 52 kilometrų piligriminį ratą aplink jį. „Taip jau sutapo, kad mūsų daugiatautėje grupėje ir mūsų visureigyje atsidūrė korėjietis kuksando meistras Koh Num Junas, mokinių ir draugų vadinamas Jin Moku, – prisimena T. Kumžienė. – Tos kelionės metu labai susidraugavome, pamatėme ir patys išbandėme kuksando. Prisimenu tą pirmąjį įspūdį – anksti rytą ežero fone atliekami pratimai priminė mistinį šokį. Kelionė buvo sunki – krataisi visureigiu, iki nusileidžia saulė, o tada krenti į palapinę miegoti. Tualetų nėra, čiužinių irgi, aplink akmenys, dar koks nors jakas šalia prigula... Jin Moko parodyti pratimai ir akupresūra padėjo tai atlaikyti. Pajutome, kad mažiau skauda galvą, lengviau kvėpuoti, atsirado energijos.“
Kuksando nėra sportas. Svarbiausias jo tikslas yra išmokti valdyti energiją, emocijas ir mintis.
Bene labiausiai kuksando galią keliautojai pajuto, kai Jin Mokas ant kojų pastatė kone mirtimi besigaluojantį japoną – šį, neatlaikiusį visą dieną trukusio kopimo, gulintį pakelėje rado į stovyklavietę besileidžiantys Toma ir Algirdas.
„Jin Mokas paspaudinėjo jo kūne aktyviuosius taškus, ir jau po pusvalandžio nelaimėlis stovėjo ant kojų. Tas japonas iki šiol kasmet mums siunčia sveikinimo atvirukus, matyt, jaučiasi dėkingas už išgelbėtą gyvybę“, – prisimena Toma.
Kumžos susidraugavo su Jin Moku, ne kartą svečiavosi Pietų Korėjoje, lankėsi vienuolynuose ir kitose ypatingose vietose, į kurias be tokio palydovo tikrai nebūtų patekę. „Korėjoje žavėjausi tuo, kaip gražiai jie derina šiuolaikines technologijas su tūkstantmečių tradicijomis. Pas mus žolininkai vertinami kaip keistuoliai, o ten kiekvienas žmogus klausia jų patarimo. Korėjoje kultūra ir civilizacija kur kas senesnė, teigiama, kad kuksando mokymui yra 10 tūkstančių metų“, – pasakoja T. Kumžienė. Ją stebino ir itin didelė korėjiečių pagarba Jin Mokui, – jo tėvas padėjo šiam mokymui pasklisti po pasaulį. Iki tol kuksando paslaptys buvo prieinamos tik išrinktiesiems, bet pamatę, kad pasaulis ritasi į savigriovą, kalnų išminčiai nutarė žiniomis pasidalyti. Jin Moko tėvas nusileido iš kalnų, atskleidė kuksando paslaptis savo sūnui, kitiems žmonėms ir, atlikęs savo misiją, grįžo į kalnus.
„Tai, kad mes sutikome Jin Moką ir mokymas pasiekė Lietuvą, yra beveik stebuklas. Tiesa, pats meistras tiki, kad atsitiktinumų nebūna, ir mūsų pažintis, užsimezgusi prie šventojo kalno, tikrai turėjo kur nors nuvesti“, – pasakoja T. Kumžienė.
Algirdas praktikuoti kuksando pradėjo kiek anksčiau nei Toma. Ukrainoje vyras susirgo neramių kojų sindromu. Užmigti neleidžiantis besimėtantis skausmas atrodė neapleis, nors buvo kreiptasi į geriausius Lietuvos, Ukrainos ir net Vokietijos neurologus. Atsikratyti jo padėjo tik Jin Moko rekomenduojami pratimai ir akupresūra. Toma skepticizmą išsaugojo ilgiau.
„Esu gydytojų vaikas, – šypsosi ji. – Chirurgai išvis nelinkę tikėti tuo, ko negalima pačiupinėti ir išoperuoti. Bet vis dažniau prisijungdavau prie Algirdo ir pamažu pajutau, kaip daugėja energijos, slūgsta įtampa, atsikračiau nuo vaikystės mane kamavusios nuolat šąlančių rankų ir kojų problemos, pagerėjo laikysena.“
Pora pradėjo savo žiniomis dalytis su draugais, rengė savo namuose susitikimus su Jin Moku ir netrukus pajuto, kad visi norintieji jų namuose neišsitenka. Tuomet savo lėšomis išnuomojo sales Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje ir sukvietė žmones į nemokamas paskaitas apie kuksando.
„Prieš pirmąjį susitikimą pernai rudenį Klaipėdoje bijojau, kad gal niekas neateis, bus nepatogu prieš Jin Moką, juk bilietų nepardavinėjome, tad neįsivaizdavome, kiek žmonių tuo susidomėjo. Kai pradėjo plūsti, nerimauti ėmiau dėl kitko – ar tikrai tilps visi norintieji, – veiklos pradžią prisimena T. Kumžienė. – Kitą dieną pasiūlėme jiems ateiti su kilimėliais ir išbandyti kuksando praktiškai. Atėjo net 80 žmonių. Vasario mėnesį vėl surengėme seminarus didžiuosiuose miestuose, ir vėl buvo anšlagas.“
Kas tas kuksando?
Atrodo, atėjo metas pagaliau išsiaiškinti, kas yra tas paslaptingasis ir galingasis kuksando. „Šis korėjiečių mokymas lavina kūną, dvasią ir protą, – paaiškina Toma. – Kuksando nėra sportas. Svarbiausia yra išmokti valdyti energiją, emocijas ir mintis. Tiesą sakant, Rytuose ir Vakaruose požiūris į tai, kas yra gražus ir sveikas kūnas, neretai skiriasi. Pas mus gražu yra pūpsantys raumenys, o Rytuose savrbiausia atsipalaiduoti ir pasiekti harmoniją. Jei vidaus organus suspausi pernelyg ištreniruotu pilvo presu, jie negalės normaliai funkcionuoti, sunkiau kvėpuosi. Kuksando praktikuojančių žmonių kūnai tvirti, sveiki, jų nekankina kasdienis stresas.“
Kuksando nepropaguoja asketizmo, bado dietų – mat tai energijai, kurios netenkame 3 dienas badaudami, atkurti prireikia 6 dienų.
Per kuksando pratybas mokomasi vadinamojo pilvinio, arba diafragminio, kvėpavimo. Priešingai nei per kitas pratybas, jis derinamas su judesiu. „Pilvu kvėpuoja kūdikiai. Deja, ilgainiui dėl patiriamos įtampos, nejudrumo imama kvėpuoti vis aukščiau esančiomis kūno dalimis, kvėpavimas tampa krūtininis. Jei pavyksta jį nuleisti, sumažėja ir stresas, – paaiškina T. Kumžienė. – Be to, judant diafragmai, juda ir vidaus organai, jie yra masažuojami. Tai būtina, kad jie normaliai funkcionuotų.“
Taip kvėpuojant gaminama daugiau serotonino – mat daugiausia šio laimės hormono išskiriama plonajame žarnyne, šį procesą skatina ritmiška veikla. „Pastebėjome, kad net labiausiai nuliūdę dalyviai po kuksando pratybų pradeda šypsotis“, – sako Toma. Pilve, maždaug per 4 pirštus žemiau bambos, pasak kuksando mokytojų, yra labai svarbi kiaušinio dydžio erdvė, vadinama dandžion. Būtent čia kaupiama mūsų energija. Vėliau ji specialiais judesiais paskirstoma po visą kūną.
Daug dėmesio kuksando sistema skiria ir akupresūrai. „Pagrindinį kuksando akupresūros ratą sudaro 12–14 taškų, atrasti juos ir spaudyti galime kiekvienas, gal tik poveikis nebus toks stiprus, kaip kad tai darytų kitas žmogus, – pasakoja mokytoja. – Keliaudamas nuo kojų pirštų, per blauzdas, rankas, sprandą viršugalvio link gali suaktyvinti svarbiausias gyvybines organizmo sistemas. Kiekvienas pratimas ir taškas turi savo reikšmę, atrastą per tūkstančius metų praktikos. Štai kojos nykštys laikomas mūsų kaulų sistemos pradžia. Ryte jį pamasažavus vos kelias minutes, energija plūsteli taip, kad net parausta veidas. Sako, kad toks masažas padeda sutvarkyti ir stuburo problemas.“
Pasak Tomos, dažniausiai praktikuojantieji kuksando atsikrato galvos, nugaros skausmų, nemigos, galūnių šalimo. Atslūgsta įtampa, stresas, nervingumas. „Išmoksti matyti dalykus tokius, kokie jie yra, be nereikalingų garsų ir purslų. Tai padeda netaškyti energijos nereikalingoms emocijoms, lengviau tampa priimti sprendimus. Viena teisininkė juokiasi, kad kolegos, matydami ją tokią ramią, pradeda įtarinėti, ar ji ko nors nevartoja, – juokiasi T. Kumžienė. – Aš irgi visada buvau kaip degtukas. Dabar matau – viskas rimsta. Tais atvejais, kai anksčiau būčiau ir supykusi, ir balsą pakėlusi, dabar problemas sprendžiu ramiai, ir pati stebiuosi, kad jos susitvarko net sėkmingiau, nei skubant ir karščiuojantis.“
Kad ir kiek teigiamų pokyčių patyrė Toma, ji nebando diegti savo žinių tiems, kurie dar nėra tam subrendę, tad ir draugų ratas nė kiek nesusiaurėjo. „Mes su Algirdu visada mėgome organizuoti vakarėlius. Jau pripratau prie to, kad į juos ateina daugiau žmonių, nei tikiuosi. Algirdas pasako, kad pakvietė kelis, aš irgi kelis pakviečiu, bet kai pradeda eiti, susidaro 20–30 žmonių, – šypsodamasi pasakoja ji. – Neseniai išmokau daryti paelją, turiu didelę keptuvę, tad galiu joje paruošti vakarienę 20 žmonių. Taip ir darau. Iš pradžių draugės man sakydavo: „Dabar tu su mumis net šampano neišgersi.“ Išgeriam, bet nedaug. Jin Mokas yra pasakęs: „Jei norisi išgerti taurę vyno, geriau taip ir padaryti, nei kankintis. Tiesa, prieš antrąją jau reikėtų stabtelėti.“
Kuksando nepropaguoja asketizmo, bado dietų – mat tai energijai, kurios netenkame 3 dienas badaudami, atkurti prireikia 6 dienų, todėl nereikia eksperimentuoti be būtino reikalo ir trikdyti energijos tėkmę. Nėra jokių griežtų nurodymų, ką galima valgyti – ilgainiui ir pats pajunti, ko tau norisi, o ko – nelabai. Štai Algirdas mėsos nebevalgo, o aš kartais dar suvalgau. Jin Mokas įsitikinęs, kad geriausiai žmogų veikia vietiniai augalai, todėl neveža mums ženšenių, siūlo pasidairyti aplink.
Kartą nusivežėme jį į draugų sodybą. Rytą atsikėlęs jis pamatė pilną pievą pienių ir pradėjo net šokinėti iš džiaugsmo. „Pažiūrėkit, kas čia auga!“ – šaukė mums. Mums – piktžolės, o jis kad ėmė vardyti visas jų savybes. Kitais metais imsiuosi pienių ir aš.“
Kojos nykštys laikomas mūsų kaulų sistemos pradžia. Ryte jį pamasažavus vos kelias minutes, energija plūsteli taip, kad net parausta veidas.
Labiau misija nei verslas
„Prisimenu, kai dar dirbau pas Juliją, nuėjau į seminarą, kaip pradėti verslą Korėjoje. Lektorius pasakė, kad aukšta blondinė šioje šalyje neturi jokių šansų. Nors ši prognozė buvo liūdna, su Jin Moku iškart radome bendrą kalbą, – juokiasi T. Kumžienė. – Korėjiečių pasitikėjimui užsitarnauti reikia laiko, bet kai tai įvyksta, tai – visiems laikams.“
Pašnekovė tikina, kad išeidama iš mados namų „Julia Janus“ dar negalvojo, jog pagrindinė jos veikla taps kuksando. „Tuo metu dar neturėjau konkrečių planų. Tiesiog norėjosi daugiau dėmesio skirti savo augančioms dukroms, – sako ji. – Mūsų vyresnėlei Marijai tuoj bus 10 metų, Sofijai – 8-eri. Laikas, kol aš dar esu joms reikalinga, labai trumpas, juk tuoj prasidės paauglystė. Supratau, kad beveik nematau, kaip jos auga. Prisimenu, kai kartą atvykau pasiimti mažosios iš darželio, ji negalėjo patikėti: „Mama, tu pati atvažiavai manęs pasiimti?!“ Matyt, tikrai retai tai nutikdavo, nors man taip ir neatrodė. Dabar pati nuvežu dukras į mokyklą, kartais dar spėju ir į būrelius palydėti. Jos turi daug pomėgių: šokiai, būgnai, gitara, čiuožimas, prancūzų kalba.“
Toma pripažįsta, kad kol kas kuksando jai yra labiau misija, nei verslas: „Aktyviai mūsų centras veikia tik pusmetį, ir tai, kad mums pavyksta išsilaikyti, manau, jau yra neblogas rezultatas. Šiuo metu ne viename Lietuvos mieste yra susibūrusios kuksando praktikuojančios bendruomenės, bet mokytojų jos neturi – gauti šį vardą nėra lengva. Palaikome ryšius su šiais žmonėmis, susitinkame atgaivinti primirštų žinių, bet nuolat būti šalia neturime galimybių.“ Kad suprastum šią sistemą, turi ją praktikuoti mažiausiai 100 dienų. To užteka, kad pereitum į kitą lygį, bet nepakanka, kad galėtum mokyti kitą.
„Kai Jin Mokas pasakė, kad galėčiau būti kuksando mokytoja, nepaprastai apsidžiaugiau. Man tai buvo svarbiau nei visi magistro diplomai, – sako Toma. – Korėjiečiai labai metodiški. Jei nori tapti mokytoju, neužtenka išmanyti tą sritį, tikrinama, ar esi pasiruošęs psichologiškai, ar moki bendrauti su žmonėmis.“
Aišku, T. Kumžienė nebūtų ji, jei nesumanytų ir šių savo žinių dar pagilinti ir papildyti, tad nuotoliniu būdu mokėsi žmogaus anatomijos, kūno biomechanikos ir kitų būtinų dalykų, išlaikė egzaminus, gavo sveikatingumo instruktoriaus sertifikatą ir dabar yra įtraukta į Europos sveikatingumo profesionalų registrą. Ji džiaugiasi, kad kuksando pripažįsta ne tik Rytų kultūra besidomintys žmonės, bet ir kineziterapeutai, masažuotojai, osteopatai, sporto treneriai, gydytojai, tarp jų – ir Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas dr. Dalius Barkauskas.
„Jis sakė pagaliau atradęs išbaigtą sistemą, kurios užtenka, kad žmogaus kūnas imtų normaliai funkcionuoti, – sako Toma. – Sulaukti medikų pritarimo mums buvo labai svarbu, nors turbūt sunkiausia buvo įtikinti savo šeimos medikus. Mano chirurgas tėtis vis juokauja, kad operuodamas pilvą nė sykio jame nerado jokio dandžion. Mamos skepticizmą kiek įveikė viena istorija. Kartą pasiskundžiau Jin Mokui, kad mano mama kenčia dėl padidėjusio kraujospūdžio. Netrukus gavau siuntinį – didelę kažkokių pliauskų pilną dėžę. Jin Mokas liepė virti jų nuovirą ir duoti mamai gerti. Mama iš pradžių purkštavo, bet pabandė ir pamatė, kad veikia.“
Kai vyresnei dukrai Marijai dėl itin greito augimo kilo sveikatos problemų, kineziterapeutas patarė lankyti kuksando ir jai. Jin Mokas pritaikė šią sistemą vaikams, sutrumpino iki pusvalandžio, o dabar kartu su dukromis pasimankštinti ateina ir jų draugai.
Dirbdama šį darbą T. Kumžienė jaučiasi tokia laiminga, kad net darbu to vadinti liežuvis nesiverčia. „Štai neseniai su šeima grįžome po 10 dienų atostogų, tai net spirgėjau, kaip buvau pasiilgusi kuksando, – pasakoja ji. – Nežinau, ar šiame darbe įtampos mažiau, ar aš išmokau su ja susitvarkyti, bet jaučiuosi kur kas ramesnė.“
Toma šiek tiek nerimauja tik dėl vieno – kad ši sistema nebūtų sukomercinta ir pritaikyta vakariečiams, kad nenutiktų taip, kaip nutiko tiems Rytų mokymams, kurie, neturėdami tikrųjų mokytojų, labai nutolo nuo esmės. Juk kuksando stiprybė ir yra tai, kad mus jis pasiekė visiškai nepakitęs.
