- Kodėl Lietuvoje didėja sergamumas skydliaukės vėžiu?

Iki 1998 m. sergamumo skydliaukės vėžiu pokyčių Lietuvoje nebuvo nustatyta. Kasmet būdavo diagnozuojama apie 150 naujų susirgimo atvejų.

Per pastaruosius du dešimtmečius sergamumas skydliaukės vėžiu Lietuvoje kasmet didėjo po 4,6 proc. tarp vyrų ir 7,1 proc. tarp moterų. Tokie yra Vėžio registro duomenys. Kitas dalykas, kas lėmė minėtus pokyčius.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad skydliaukės vėžio atvejų padaugėjo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Neabejojama, jog taip atsitiko dėl pagerėjusios diagnostikos.

Juk dauguma papilinio skydliaukės vėžio atvejų pasižymi lėta eiga ir mirštamumas nuo šios ligos nedidelis. Ši piktybinė liga retai metastazuoja į kitus organus, dažniausiai išplinta tik į sritinius kaklo limfmazgius.

Žmonės nugyvena visą gyvenimą ir net nežino, kad skydliaukėje turi piktybinį darinį.

Taigi galima teigti, jog ne sergamumas padidėjo, o dėl tobulesnės diagnostikos padaugėjo nustatytų ligos atvejų skaičius. Kitaip sakant, sergamumo padidėjimą lemia padidėjęs diagnostinis aktyvumas, šiuolaikinių diagnostikos metodų prieinamumas ir gerokai daugiau atliekamų ultragarso aparatu kontroliuojamų skydliaukės mazgų biopsijų.

Pateiksiu paprastą palyginimą – juk ir pradėjus vykdyti profilaktinę gyventojų tikrinimo dėl prostatos vėžio programą padidėjo sergamumas šios lokalizacijos vėžiu, o iš tikrųjų tiesiog buvo aptinkama daugiau naujų atvejų, kurie būtų buvę nediagnozuoti. Šis palyginimas puikiai paaiškina sergamumo skydliaukės vėžiu padidėjimo situaciją Lietuvoje.

- Taigi kas tai per liga? Kokie jos rizikos veiksniai? Kaip ji gydoma?

Skydliaukės vėžys yra dažniausias žmogaus endokrininės sistemos piktybinis navikas. Moterys serga 2–3 kartus dažniau nei vyrai. Apie 74 proc. naujai diagnozuotų diferencijuoto skydliaukės vėžio atvejų Lietuvoje 1978–2003 m. buvo nustatyta moterims.

Atlikti didelės apimties epidemiologiniai tyrimai rodo hormonų ir reprodukcinių veiksnių įtaką sergamumo skydliaukės vėžiu pokyčiams. Remiantis tyrimų duomenimis, nustatyta vidutinė rizika susirgti skydliaukės vėžiu moterims, kurios vartoja peroralinius kontraceptikus.

Taip pat nustatyta padidėjusi skydliaukės vėžio rizika moterims, vartojančioms estrogenų preparatus dėl ginekologinės patologijos, ir moterims, vartojančioms pakaitinę hormonų terapiją menopauzės metu.

Skydliaukės vėžys gydomas chirurginiu metodu. Jeigu nustatomas diferencijuotas skydliaukės vėžys, pooperaciniu laikotarpiu taikoma ir spindulinė terapija radioaktyviuoju jodu.

Viena iš piktybinių skydliaukės navikų rūšių medulinė skydliaukės karcinoma, išsivystanti iš parafolikulinių skydliaukės ląstelių, sudaro apie 2,5–10% visų skydliaukės piktybinių navikų.

Vienintelis potencialiai medulinę skydliaukės karcinomą išgydantis gydymo metodas yra skydliaukės operacinis pašalinimo (tiroidektomija), taikomas esant neišplitusiai ligai. Šios formos skydliaukės vėžio neveikia įprastinė radioterapija ar chemoterapija. Deja, nemažai daliai pacientų diagnozuojama jau neoperabili medulinė skydliaukės karcinoma, apie 35% pacientų liga jau būna išplitusi į regioninius limfmazgius, o 13% nustatoma metastazės.

Agresyviai ir simptominei medulinei skydliaukės karcinomai gydyti, kai ji yra neoperuojama, lokaliai progresavusi arba metastazavusi, veiksmingi tirozino kinazės inhibitoriai (pvz., vandetanibas). Vandetanibas teigiamai veikia vidutinį išgyvenamumą ligai neprogresuojant, bendrą objektyvaus atsako dažnį, ligos kontrolės dažnį, biocheminį atsaką ir laiką iki skausmo padidėjimo.

Metastazavusią medulinę skydliaukės karcinomą gydyti tirozino kinazės inhibitoriais rekomenduojama 2012 m. Europos skydliaukės asociacijos (European Thyroid Association) gairėse.

- Kokie skydliaukės vėžio požymiai?

Skydliaukės vėžys pasireiškia vienu ar keliais piktybiniais mazgais skydliaukėje, jie gali būti ir apčiuopiami, ir neapčiuopiami.

Diagnozuojant skydliaukės vėžį svarbiausias yra tyrimas ultragarso aparatu. Neapčiuopiamų skydliaukės mazgų atlikdami tyrimą ultragarso aparatu aptinkame iki 76 proc. Ir tik apie 5–7,7 proc. visų skydliaukės mazgų yra piktybiniai. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad skydliaukės vėžys yra reta piktybinė liga ir sudaro tik 1,1 procento visų piktybinių navikų. Taigi dauguma skydliaukės mazgų yra gerybiniai.

Gerybinių skydliaukės mazgų gali atsirasti dėl mazginės hiperplazijos, lėtinio autoimuninio tiroidito, paprastų ar hemoraginių cistų, folikulinės adenomos ir kitokių priežasčių. Tokiais atvejais skydliaukės mazgai yra negydomi, nebent jie sukelia skydliaukės veiklos sutrikimų.

Taip pat diagnozavus gerybinius mazgus neskiriamas papildomas jų ištyrimas – skydliaukės audinio paėmimas atliekant biopsiją. Manoma, kad skydliaukės mazgų daugėja žmogui senstant. Skydliaukės mazgų randama net iki 50 procentų vyresnių nei 60 metų žmonių skydliaukėje.

Didžiausias sergamumas skydliaukės vėžiu Lietuvoje yra tarp 45–59 metų vyrų ir 45–69 metų moterų. Dauguma pacientų, kuriems randama mazgų skydliaukėje, niekuo nesiskundžia arba išsako keletą simptomų, neturinčių aiškaus ryšio su skydliaukės liga.

- Ką patys žmonės turėtų žinoti, į ką atkreipti dėmesį?

Tik mažiau nei 10 proc. pacientų, sergančių skydliaukės vėžiu, pasireiškia šios piktybinės ligos simptomai – rijimo sutrikimai, balso užkimimas, pasunkėjęs kvėpavimas ir kiti. Tad didžioji dalis skydliaukės vėžio atvejų asimptominiai ir liga diagnozuojama atsitiktinai – profilaktinių tyrimų metu, tiriant pacientą dėl kitų ligų. Skydliaukės vėžys vystosi, auga labai lėtai – daugiau negu dešimtmetį. Todėl žmogus ilgai gali nejusti jokių pavojingos ligos simptomų.

Skydliaukės vėžys skirstomas į diferencijuotą skydliaukės vėžį, kuris sudaro apie 90 proc. visų skydliaukės navikų (papilinis ir folikulinis), ir nediferencijuotą (medulinis, anaplazinis).

- Taigi kas kelia didžiausią riziką susirgti skydliaukės vėžiu?

Atlikti retrospektyviniai darbai daugelyje Vakarų šalių nesusiejo sergamumo skydliaukės vėžiu pokyčių su aplinkos spinduliuote ir akivaizdžiai padidėjusiu diagnostikos tikslais taikomos rentgeno spinduliuotės (kompiuterinė tomografija, dentaliniai rentgeno aparatai) panaudojimu.

Nustatyta, kad taikant spindulinę terapiją galvos ir kaklo srityje jauno amžiaus pacientui jo rizika susirgti skydliaukės vėžiu padidėja 15 procentų. Manoma, kad laikas tarp spindulinės terapijos taikymo ir diagnozės nustatymo yra ne mažesnis nei 5 metai.

Papilinio skydliaukės vėžio atvejų pagausėjimas nustatytas tarp vaikų Baltarusijoje, Ukrainoje, kur po Černobylio atominės elektrinės avarijos į aplinką pasklido J131 ir kiti radioaktyvieji jodo izotopai. Praėjus penkeriems metams po atominės elektrinės avarijos Baltarusijoje tarp vaikų gerokai padaugėjo susirgimo skydliaukės vėžiu atvejų. Kiek vėliau pastebėtas skydliaukės vėžio atvejų padažnėjimas Ukrainoje ir Rusijoje.

Jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis yra įrodytas papilinio skydliaukės vėžio rizikos veiksnys. Iškeltos paveldimumo, rūkymo, alkoholio vartojimo, vitamino D vartojimo, kūno masės indekso ir kitos sergamumo skydliaukės vėžiu padidėjimo hipotezės. Tačiau nė viena jų negali pagrįsti greito ir akivaizdaus sergamumo skydliaukės vėžiu padidėjimo daugelyje valstybių.

- Kokie gyvensenos ir mitybos įpročiai galėtų padėti iš- vengti skydliaukės vėžio?

Skydliaukė neatsiejama nuo mikroelemento jodo, kurio hormonų sintezei per parą žmogui reikia 150–200 mkg. Trūkstant jodo atsiranda skydliaukės padidėjimas – endeminis gūžys.

Nustatyta, kad apie 1,6 milijardo žmonių gyvena jodo deficito zonoje. Jodo deficitas gali lemti ne tik gūžį ir jo komplikacijas, hipotirozę, bet ir neuropsichologinių, reprodukcinių, kognityvinių funkcijų sutrikimus. Pradėjus jodo profilaktiką, tai yra daugelyje šalių ėmus vartoti jodu papildytą druską, pastebėta, kad padaugėjo autoimuninio tiroidito atvejų, o ši liga susijusi su didesne rizika susirgti skydliaukės vėžiu. Taigi skydliaukės vėžiui atsirasti gali turėti įtakos jodo trūkumas ar perteklius aplinkoje.

Pastebėta, kad regionuose, kuriuose trūksta jodo, dažniau nustatomas folikulinis ir anaplazinis skydliaukės vėžys nei rajonuose, kur nėra jodo deficito, o pradėjus taikyti jodo profilaktiką daugėja diferencijuoto skydliaukės vėžio atvejų.

Baigdama norėčiau ypač pabrėžti, kas lemia gerą ir tikslią skydliaukės vėžio diagnostiką. Nepaisant naujų modernių radiologinių metodų (kompiuterinės tomografijos, pozitronų emisijos tomografijos ir kitų) sukūrimo, tyrimas ultragarso aparatu išlieka nepakeičiamas diagnozuojant skydliaukės ligas.

Šis tyrimas yra saugus (nėra apšvitos), nebrangus diagnostikos metodas, jam nereikia išankstinio pasiruošimo. Patyrusio gydytojo rankose ultragarso aparatas tampa puikia skydliaukės mazgų diagnostikos priemone.