Taip nutinka dėl staiga pasikeičiančio dienos rėžimo bei ankstesnių neigiamų bendravimo ar mokymosi patirčių. Ekspertų teigimu, rudens pradžia yra iššūkis kiekvienam vaikui, todėl šiuo laikotarpiu jiems itin svarbi tėvų parama.

Kaip padėti vaikui po vasaros atostogų kuo greičiau įsilieti į mokymosi aplinką? „Samsung Mokykla ateičiai“ kalbasi su vaikų psichologe, Mykolo Romerio Universiteto Psichologijos Instituto lektore Renata Garckija.

Su kokiais iššūkiais susiduria vaikas po vasaros atostogų grįžtantis į mokyklą?

Ko gero pagrindinis iššūkis – tai dienos režimo pasikeitimas. Vasarą gerokai sumažėja pareigų – nereikia anksti keltis ir eiti į mokyklą, dalyvauti pamokose, atlikti namų darbų. Taip pat sumažėja ir protinis krūvis, nes nėra pamokų, kuriose reikia būti susikaupusiems. Rugsėjo pradžioje viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Gyvenimo ritmo pasikeitimas moksleiviui gali būti psichologiškai paveikus.

Reikia paminėti ir individualius vaikų ypatumus bei jų patirtis. Pavyzdžiui, jeigu vaikas ar paauglys mokykloje patirdavo akademinių ar bendravimo sunkumų, natūralu, kad grįžimas į mokyklą gali būti susijęs su psichologiniais iššūkiais. Jie gali pasireikšti tiek emocijų ar elgesio sutrikimais, tiek sveikatos problemomis.

Kaip pratinti vaiką prie režimo, kokių priemonių imtis?

Tėvai turi būti pavyzdžiu savo vaikams. Ko nors reikalaudami iš vaikų, jie patys privalo laikytis tam tikros dienos struktūros. Be abejo, tėvų ir vaikų režimas skiriasi, tačiau tuos skirtumus galima argumentuotai vaikui paaiškinti. Mokslininkai sako, kad paaugliams būtina miegoti 9 – 10 valandų per parą.

Kalbant apie psichologinius sunkumus – koks šiuo klausimu tėvų vaidmuo, ar jie gali padėti?

Svarbiausia sudaryti visas sąlygas vaikams reikšti savo jausmus, parodyti, kad juos suprantame. Šioje situacijoje galioja įprastos auklėjimo taisyklės – jautrumas vaikų poreikiams ir jausmams, nuoseklumas, ribų nustatymas ir išlaikymas. Pagrindinė taisyklė – išgirsti ir priimti galimus neigiamus jausmus.

Kai kurie tėvai, norėdami motyvuoti vaiką mokytis, pradeda gąsdinti artėjančiais atsiskaitymais, egzaminais metų pabaigoje, tam tikromis sankcijomis jeigu nebus pasiekti teigiami rezultatai. To daryti nevertėtų. Jeigu vaikas dėl kokių nors priežasčių nerimauja, gąsdinimai tik dar labiau pablogins situaciją.

Tai reiškia, kad geresnių mokymosi rezultatų siekis gali pakenkti psichologiškai?

Tiek tėvai, tiek mokytojai turi turėti realius lūkesčius konkretaus vaiko atžvilgiu. Vaiką motyvuoti reikia korektiškai – jokiu būdu negalima naudoti gąsdinimų ar taikyti įvairias bausmes. Šiuolaikinės motyvacijos teorijos teigia, kad veikla turi būti svarbi ir įdomi pačiam vaikui. Išeitis paprasta – reikia stengtis sudominti moksleivį tam tikra sritimi. Tikėtina, kad vėliau jis pats nuosekliai ja domėsis ir gilins žinias.

Naujosios technologijos. Koks yra jų vaidmuo siekiant geresnių mokymosi rezultatų?

Skaitmeninių technologijų pagalba vaikai gali rinkti informaciją mokslams, naudoti programas praktikoje – paįvairinti saviugdos procesą. Teko matyti sukurtas programas pradinukams - edukacinių žaidimų forma pateiktą informaciją jie mielai ir greitai įsisavina, ugdo tam tikras asmenines savybes. Šiuolaikinės technologijos atveria kelią kūrybiškumui – šiandien kaip niekada anksčiau tapo paprasta patraukliai pateikti mokymosi medžiagą, sudominti vaikus ar padaryti mokymosi procesą įdomiu darbo bei laisvalaikio užsiėmimu. Žinoma, tėvams svarbu įvertinti ir sekti kokiais tikslais jų atžalos naudoja kompiuterį ar kitus įrenginius.

Iki kokio amžiaus tėvai turi kištis į vaiko ugdymosi procesą?

Kol yra poreikis, o tai labai individualu. Vis tik mokymasis yra vaikų darbas - atsakomybė turi būti jų pačių. Žinoma, link to žengiama palaipsniui. Psichologijos moksle, kalbant apie auklėjimą, naudojami du terminai: kontrolė ir stebėsena. Kuo vyresnis vaikas, tuo mažiau kontrolės turi būti, tačiau tėvai visada turi žinoti, kuo ir kaip gyvena jų vaikas. Jei santykiai tarp tėvų ir vaikų paremti šiluma ir pasitikėjimu, vaikai lengviau kreipiasi į tėvus pagalbos. Jeigu metai bėga, o jaunuolis vis dar kontroliuojamas kaip ir anksčiau, tai neatneš nieko gero abiem pusėms.

Pabaigai. Kaip tėvai gali paskatinti mokytis mokslu nesidomintį vaiką?

Viena vyraujančių motyvacijos teorijų – savideterminacijos teorija – teigia, kad tikrai motyvacijai būtinas trijų bazinių (įgimtų) poreikių patenkinimas. Šie poreikiai yra autonomijos (vaikas turi turėti galimybę (bent iš dalies) pasirinkti ką ir kaip mokytis), kompetencijos (turi jausti, kad sugebėtų mokytis), bei santykių, ryšių su svarbiais žmonėmis (turi jausti, kad jo mintys ir jausmai yra svarbūs kitiems, kad jis/ji pats/i rūpi). Ši teorija labai plačiai taikoma mokyklinėje aplinkoje. Tėvai ir mokytojai turėtų atkreipti dėmesį į šiuos poreikius bei kurti sąlygas jiems patenkinti.

Pirmiausia svarbu suprasti prastos vaiko motyvacijos priežastis. Ar tai yra gabumų problemos, ar praleistų pamokų, kitų faktorių pasekmė. Gal vaikas labiau linkęs į sportą ar menus? O gal tėvų reikalavimai neadekvatūs vaiko gebėjimams? Svarbiausia stebėti situaciją ir per daug nespausti, nes negebėdamas pateisinti tėvų lūkesčių, vaikas gali psichologiškai palūžti ir į mokslus visiškai numoti ranka.

Moksleiviai gali neturėti motyvacijos ir dėl to, kad mokykloje jiems yra per lengva, darosi nuobodu. Taigi tiek per menki, tiek labai aukšti gebėjimai gali būti motyvacijos stygiaus priežastimi. Kai gebėjimų trūksta, tėvai turėtų pergalvoti savo lūkesčius vaikų atžvilgiu ir suteikti savo atžalai reikiamą pagalbą. Jeigu vaiko gebėjimai yra aukšti, o noro mokytis nėra, tėvai ir mokytojai turi ieškoti įdomesnių užduočių, kurias įveikti šis stengtųsi su užsidegimu.

Svarbu suprasti, kad ne visi vaikai gali būti pirmūnais ir tai yra normalu. Tėvai turėtų labiau kreipti dėmesį į vaiko pastangas ir vertinti būtent jas.