Kaip manote, kodėl Suodaičių istorija žmonėms tokia įdomi?
Jų istorija yra atspindys mūsų visos visuomenės. Būtent todėl ši istorija sulaukia tokio didelio susidomėjimo. Žmonės joje bent dalimi atpažįsta save.
Statistika tokia, kad apie puse porų Lietuvoje išsiskiria. O iš tikrųjų konfliktuojančių žmonių skaičiai dar didesni, jei galvosim apie nesutariančius, bet vis tiek kartu gyvenančius žmones. Ir net jei šeimoje nevyksta išties toksiniai santykiai, sunkumų ir nuomonių išsiskyrimų patiria absoliučiai visi. Todėl žmonės, stebintys šią istoriją, ją stebi pirmiausiai dėl savęs.
Girdėdami šią istoriją stebėtojai susiskirsto į stovyklas – palaiko vieną ar kitą pusę, gali būti, remdamiesi savo patirtimi. Pvz., jeigu moteris savo gyvenime buvo patyrusi fizinį smurtą, ji gali būti jautri girdėdama panašią istoriją. Tarkime, gali nuteisti kitos istorijos dalyvį, kuriam mesti kaltinimai fiziniu smurtu, ir nebegirdėti kitų detalių. Ji savo galvoje jau nuteisė, tokiu būdu pakeldama dalį užspaustų emocijų, kurios buvo neišgyventos tuo metu, kai vyko jos pačios istorija. Ne taip retai žmonių vertinimai būna pasąmoniniai.
Kartu ši istorija parodo, kad idealūs santykiai neegzistuoja nei paprastų žmonių, nei visuomenėje gerai atpažįstamųjų gyvenimuose. Darnių santykių kūrimo reikia mokytis. Jie nenutinka savaime. Ir mokomės visą gyvenimą. Kuo daugiau tyrinėsime savo vidinį pasaulį, tuo gražesni bus ir santykiai su kitu.
Mes santykius kuriame pagal susiformavusius įsitikinimus. Jeigu jie nėra konstruktyvūs ir jų netransformuojame, galime pakeisti kad ir 10 partnerių, siužetai dėliosis panašiai. Išorė – tik atspindys vidinio pasaulio.
Viktorija buvo pavadinusi Lauryną narcizu. Ką apie tai manote?
Pirmiausiai kyla klausimas: kas tą diagnozę nustatė?
Gali būti kažkokių narcisistinės asmenybės bruožų, o gali jų ir nebūti. Bet tą galima pasakyti tik dirbant su žmogumi asmeniškai. Tikrai ne iš sutuoktinio pasakojimų galime diagnozuoti sau ar kitam šį sutrikimą. Žmogaus psichika yra daug kompleksiškesnė, kad būtų galima diagnozę skirti vien iš aprašymo žurnale ar paklausius seminarą.
Ką manote apie tai, kad Viktorijos mama kišasi į santykius?
Nemanau nieko, nes su ja asmeniškai nedirbau ir negaliu pasakyti, kišasi ji ar ne. Bet kalbant bendrai, esant nesutarimams poros santykiuose, patarimų pas tėvus nesiūlyčiau ieškoti. Ieškokite pagalbos pas savo darbą išmanančius specialistus. Tėvai yra šališki. Ir psichoterapeutai nekonsultuoja savo sutuoktinių ar vaikų. Šališkumas yra aspektas, trukdantis matyti taip, kaip yra.
Kas padėtų Suodaičiams šiuo jiems nelengvu etapu?
Be abejonės, kreiptis į psichikos sveikatos specialistus. Norėčiau tikėti, kad jie abu jau tai padarė. Tai yra būtina. Teisinėse bylose juk dalyviai neatstovauja patys sau.
Specialistai ne tik padeda susigaudyti savo emocijose ir jausmuose dabar, o ir ilgainiui padėtų keisti nenašius elgesio modelius.
Jiems reikėtų mediatoriaus – su emocijomis dirbančio specialisto ar psichoterapeuto, padedančio išgirsti vienam kitą. Iš jų komunikacijos matosi nuoskaudos vienas kitam. Kol taip yra, girdėti vienam kitą – labai sunku. Klausantis vienas kito pasisakymų iš konteksto gali būti išimami pavieniai žodžiai, į kuriuos reaguojama pagal ankstesnę jautrią savo patirtį.
Specialistas, mediatorius – lyg vertėjas, padedantis išgirsti, ką iš tikrųjų kita pusė turi omeny.
Eiti pas psichikos sveikatos specialistą – tai ne nuosprendis. Tai būtinybė bene visiems žmonėms. Daugelį sprendimų mes priimame iš pasąmonės. Pasąmonėje glūdi tiek informacijos apie kiekvieną, kad viso gyvenimo neužtektų ją visą išanalizuoti. Bet galime analizuoti tiek, kiek turime laiko. Tai išties išlaisvina iš vidinių suvaržymų ir gyvenimą jausmiškai leidžia padaryti žymiai kokybiškesnį.
Kodėl žmonės galvoja, kad geri santykiai nutiks savaime? Gerus santykius turintys žmonės investuoja laiko į darbą su kiekvienas savo vidumi. Po vestuvių, skirtingai nei rodo filmai, tikros meilės kūrimas tik prasideda. Tai yra galimybė išmokti iš tikrųjų mylėti. Nes prieš tai buvo tik hormoninio fono sąlygotas įsimylėjimas. Nemaišykite įsimylėjimo su meile.
Kokia būtų rekomendacija žmonėms, patiriantiems panašius sunkumus?
Labiausiai rekomenduoju nelaukti, kol burbulas sprogs. Geriausia pas specialistą eiti ne įvykių pike. Bet jei vyksta pikas, tada, žinoma, būtina ieškoti pagalbos, norint sutrumpinti kelią sau.
Nepalikite savęs vienų tvarkytis su emociškai sunkiais dalykais. Neverskite savęs laukti, kol reikalai išsispręs savaime. Nes kol lauksite, patirsite daug kančios, kuri su specialisto pagalba gali būti transformuojama į išlaisvinančius sovokimus.
Girdėti kitą nepažįstant savęs yra išties sunku. Kitus tuo labiau girdime, kai vis labiau pažįstame savo vidines programas – lieka vis mažiau neįsisavintų (nesuprastų) elgesio modelių. O juos dažniausiai atsinešame iš to, ką ankstyvajame amžiuje matėme ir priėmėme kaip tiesą. Suaugę pamatome, kad pasikartojantys mūsų pačių elgesio modeliai mums nebūtinai naudingi ir nebūtinai yra teisingi. Tada turime galimybę vidines nuostatas keisti. Tai labai įdomus procesas, atnešantis į gyvenimą vis daugiau kokybės. Vis sąmoningiau galime suprasti, kaip iš tikrųjų norime gyventi, kokius ir su kuo santykius kurti, kaip nubrėžti ribas žalojančiam aplinkinių elgesiui, kaip iškomunikuoti tikruosius norus ir pan.
