Gyvenimas kartu – svarbus faktorius
Advokatas Gediminas Žlioba sako, kad bylose, kuriose sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą.
„Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys, bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais yra nelogiškas.
Todėl pagal suformuotą teismų praktiką jungtinės veiklos susitarimu gali būti laikomas nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge. Ypač, jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus. Taip pat – ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis, savo darbu ir panašiai. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę“, - sakė G. Žlioba.
Atsižvelgiama ir į įdėtą darbą
Tokio pobūdžio bylose vertinama, ar ikisantuokinį turtą buvo siekiama įgyti šeimos poreikių tenkinimui. Vien tai, kad, pavyzdžiui, vyro turtinė padėtis ir gaunamos pajamos visą laikotarpį kol šalys gyveno kartu buvo ženkliai didesnės, nesudaro pagrindo pripažinti, kad moteris neprisidėjo prie ginčijamo turto sukūrimo, jeigu moteris gimdė vaikus ir dėl vaikų auginimo negalėjo gauti didesnių pajamų.
Šalių bendrą gyvenimą ir bendrą ūkio tvarkymą patvirtina ir ta aplinkybė, kad šalys kartu rūpinosi savo nepilnamečiais vaikais.
Pagal suformuotą teismų praktiką turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita).
„Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe. Spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir panašiai“, - pastebėjo advokatas.
Nėra įrodymų – turtas bendras
Bendra nuosavybe teismas gali pripažinti ir tą turtą, kurį vienas iš sutuoktinių įsigijo savo asmeniniams poreikiams, bet jam įsigyti panaudojo daugiau bendrų lėšų, nei savo.
Pasak G. Žliobos, pažymėtina, kad šalies pareiga įrodyti jungtinę veiklą kuriant bendrą turtą negali būti formuluojama per griežtai, reikalaujant pateikti tam tikrus įrodymus dėl šalies dalyvavimo turto pagerinime.
„Neretai pagal bylos duomenis negalint nustatyti, kokią konkrečią dalį į bendro turto sukūrimą investavo kiekvienas iš sutuoktinių, taikytina CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta partnerių lygių dalių įnašų prezumpcija. Jeigu, tarkime, nei viena iš šalių neteikia įrodymų apie statybinių medžiagų namo bei ūkinių pastatų renovavimui ir apdailai įsigijimo, tai gali būti pagrindas išvadai, kad medžiagos ir darbai buvo vykdomi bendru sutarimu iš bendrų lėšų. Ir rinkti įrodymus, kieno lėšomis buvo atliekamas turto pagerinimas, tuo metu buvo neaktualu.
Taigi, kaip matome, variantų, kai asmeninis turtas įgytas iki santuokos gali būti pripažintas bendru tikrai yra ir teismuose ši praktika yra tikrai nereta“, - akcentuoja G. Žlioba.
