O be reikalo! Žinoma, neverta utopijoms skirtų knygų skaityti kaip socialinio gyvenimo vadovėlių, kuriuose surašyti tikslūs receptai, ką ir kaip daryti norint sukurti gerą ir teisingą visuomenę. Mano galva, utopijos turi visai kitą prasmę – jos sužadina vaizduotę, paskatina pažvelgti į dalykus kitaip, galiausiai, susimąstyti, ar mes išties gyvename geriausiame iš galimų pasaulių ir pasvajoti, kaip galėtų būti. Šiuo požiūriu, bent dviejų klasikinių utopinių knygų – XVI a. anglų mąstytojo Thomo More‘o „Utopijos“ ir XVII a. italų filosofo Tommaso Campanellos „Saulės miesto“ – skaitymas yra išties prasmingas.
Savo idėjas abu mąstytojai dėsto pramanytų keliautojų lūpomis. Jų knygose pasakojama, kaip jūrininkai nukeliauja į tolimose Pietų jūrose esančią Taprobanos salą (beje, tai dabartinė Šri Lanka), joje (ar netoli jos esančioje kitoje saloje) randa laimingas visuomenes ir bando suvokti, kodėl jos tokios yra. Tokį siužeto pasirinkimą, matyt, lėmė laikas – abi knygos parašytos didžiųjų geografinių atradimų epochoje. Tačiau veikiausiai ne vien tai. Savo idealiąsias visuomenes mąstytojai įkurdino realioje Žemės vietoje, nors ir labai tolimoje, bet pasiekiamoje, tarsi siūlydami skaitytojams galimybę ten nuvykti ir patiems viskuo įsitikinti. Tuo moderniosios utopijos skiriasi nuo įvairiausių pasakojimų apie nebūtin nugrimzdusius aukso amžius.
Tad ką jos gali šiandien mums pasakyti?
Pirmiausia – savotiškai reabilituoti modernųjį pasaulį. Idealios visuomenės neretai įsivaizduojamos gilioje senovėje, kai žmonės nebuvo nutolę nuo gamtos arba gyveno idiliškose kaimo bendruomenėse. Tuomet žmonės esą gyveno natūraliai, tad turėjo geresnes sąlygas tobulėti. Tokia, sakytume, žalioji praeitis atrodo galbūt gražiai, tačiau šiandien ji nelengvai pasiekiama. Nors kartais girdime istorijų apie žmones, miestietiškus patogumus išmainiusius į kaimą, patys vargu ar esame pasiryžę šiais pavyzdžiais sekti. Tačiau Th. More‘o ir T. Campanellos utopijos gyvuoja miestuose. Ir būtent miestas čia yra vieta, kurioje išsiskleidžia žmogiškasis potencialas. Miestas yra ne gamtinė, bet kultūrinė erdvė, ją žmogus gali maksimaliai pertvarkyti pagal savo poreikius. Kitaip tariant, miestas čia yra ne tik laimingo gyvenimo kūrimo, bet ir tikrojo žmogaus tobulėjimo vieta. Utopinės visuomenės ir egzistuoja tik tam, kad jų nariai tobulėtų. O kai kurios priemonės, pasirodo, yra netikėtai šiuolaikiškos.
Nesigilinsiu čia į politinį valdymą, visuomenines santvarkas ir socialinio gyvenimo ypatybes, kurias abu mąstytojai-vizionieriai savo veikaluose nuosekliai išdėsto. Žvilgtelsiu tik į pačių miestų vizijas – vien jos gali pasiūlyti nemažai peno apmąstymams. Štai Utopijos saloje, tvirtina Th. More‘as, yra penkiasdešimt keturi miestai, kurie nesiskiria vienas nuo kito nei infrastruktūra, nei išplanavimu. Nuobodu? Tačiau toks miestų panašumas, mąstytojo manymu, turi praktinę naudą – taip gerokai sumažėja orientavimosi rūpesčių, ypač turint reikalų sostinėje, kuri visų patogumui įkurdinta pačiame salos viduryje. Dar viena Utopijos miestų ypatybė – jų mažumas. Kiekviename mieste, taip pat ir sostinėje, gyvena apie šešis tūkstančius žmonių, jų skaičius yra prižiūrimas ir reguliuojamas, todėl didmiesčių nėra ir negali būti. Mažą miestą ne tik patogu valdyti, jį lengva pritaikyti žmonių poreikiams. Pavyzdžiui, jame prie kiekvieno namo pakanka erdvės sodams, kuriuos jo gyventojai puoselėja ne tiek vaisiams ir daržovėms auginti, bet ir estetiniais sumetimais. Šie sodai tampa tarsi pagrindiniais miestų akcentais, kūrybingumo oazėmis ir žaliosiomis zonomis, išlyginančiomis gamtos ir kultūros pusiausvyrą. Ar ne jų pasigendame šiandien?
T. Campanellos Saulės miestas, atrodytų, dar racionaliau suplanuotas – jis pastatytas kaip visatos modelis, padalytas į harmoningus koncentrinius apskritimus, atkartojančius septynių dangaus kūnų (Saulės, Mėnulio ir planetų) orbitas, kuriomis, jos esą skrieja aplink Žemę, su šventykla pačiame centre. Kitaip tariant, astronomijos žinių įgyjate vien vaikščiodami gatvėmis. O kur dar visos Saulės miesto sienos išmargintos informatyviais piešiniais, paprastai ir suprantamai pateikiančiais mokslo žinias! Kitaip tariant, gatvės ir namai – yra mokymo priemonės. Naivu? Bet idėja, kad gyvenamoji aplinka galėtų lavinti gyventojus anaiptol nėra beviltiška.
Tobulėjimas nėra vien teorinės žinios – tai ir pastangos tapti geresniu žmogumi, įveikti ydas ir ugdyti dorybes. Pavyzdžiui, bendruomeniškumą. Tam abiejose utopinėse visuomenėse žmonės gana dažnai keičia gyvenamąsias vietas. Ši kaita vykdoma centralizuotai, kad gyventojai neprisirištų prie nuosavybės. Tai daroma ne tik kovojant su godumu. Nuosavybės atsisakymas bei keitimasis namais turi ir pozityviai ugdantį aspektą – žinodami, kad netrukus reikės persikelti į kitų žmonių gyventus namus, rūpinsitės savaisiais kitaip nei laikydami juos vien savo daiktu, kuriuo nereikės dalytis, be to, to paties tikėsitės ir iš kitų. Kitaip tariant, gyvenimas šiuose miestuose organizuojamas taip, kad viskas taptų bendra erdve. Iš čia ir atsiranda bendruomeniškumas bei rūpestis vieni kitais.
Ar norėtumėte gyventi tokiame mieste? Toks klausimas ne vienam sukeltų skeptišką šypseną. Taip ir neklausiu, juk galimybe realiai juose gyventi veikiausiai abejojo net patys šių vizijų autoriai. O visgi tenka pripažinti jų patrauklumą. Juk jos kalba apie miestus, kuriuose gyvendamas žmogus nelieka toks pat, kur pati aplinka kuriama taip, kad jis tobulėtų ir ugdytų gerąsias savo savybes. Darsyk pažvelkite į pačios miestų aplinkos aprašymus – utopinių šalių miestai sukonstruoti būtent taip, kaip neretai svajoja šiandienių miestų gyventojai. Juose išlaikoma miesto aplinkos ir gamtos pusiausvyra, sukuriamos sąlygos bendruomeninei sanglaudai, puoselėjamos terpės fiziniam ir dvasiniam tobulėjimui. Argi nesidžiaugtume, jei šitaip būtų tvarkoma ir mūsų gyvenama aplinka? Ar slapčia nesiviliame, kad tai nėra vien utopija?
