Arba – jau kurį laiką rankose laikydama šimto eurų vertės banknotą, žinau, kiek turniketų aš rankoje laikau – na, mano smegenys kažkaip automatiškai taip juos ėmė konvertuoti. Kaip niekad puikiai ėmiau orientuotis vilnietiškoje „Armijai ir civiliams“ parduotuvėje, kuri į šoną nustūmė kitas drabužių parduotuves. Hm, nepaisant to, man vis tik dar reikėtų šviesesnių kelnių, šis ruduo juk toks gražus ir taip nesinori lįsti į tas tamsiąsias tradicines lietuviškas rudenines ir žiemines spalvas. Bet pala, kaip tai? Paprasčiausių, o ne taktinių kelnių? O tuomet, kaip bus su šiltais rūbais Ukrainai, juk vėl ten važiuojant šaltuoju metų laiku, nebeišsiversiu su turimais, reiks to, o dar ir to, ano.
Žinote ką, visos kelnės palauks. Apskritai, šiuo metu galiu apsieiti ne tik be tų papildomų kelnių, bet ir dar be daug ko. Gal, duos Dievas, kitais metais net ir karo vardą pamiršę būsime, ne tik patį karą. Kelnės tikrai palauks – ne laikas dabar apie kelnes galvoti, dabar, kai... Kai vyksta karas.
KAI VYKSTA KARAS, REIKIA GALVOTI APIE...
Apie rimtus dalykus. Apie karo dalykus. Kaip dabar apskritai galima galvoti apie kokius nors skudurus, kai tokie baisumai vyksta aplink? Privalome vieningai susitelkti į tikslą, save riboti, atsisakyti perteklinių, bereikalingų, nebūtinų dalykų. O nebūtina mūsų gyvenime yra labai daug kas. Na, kad ir antai dizaineriškos šmutkės, dešimta rankinė ar, pagaliau, tos nelemtos kelnės. Juk išsiversti galime su tiek mažai. Dabar švaistyti pinigus visokiems tokiems „niekingiems“ dalykams kaip mada, prabanga, kai brolių ukrainiečių (o ir mūsų) laukia karo žiema, yra tiesiog nedovanotina!
PALAUKITE! SUSTOKIME, PRAŠOM!
Ar šie keli paskutiniai mano sakiniai ir jums yra panašūs į tam tikrą – o gal tikrą Talibaną? Toliau skaitant su kiekvienu sakiniu kyla baimė, kad kitas etapas bus draudimas klausyti muzikos automobiliuose ir plastikinių manekenų galvų kapojimas, kaip tai atsitiko tikroje Talibano šalyje? Būtent.
Šiuo metu, kai skaitote straipsnį, tikriausiai eina aštuntasis karo mėnuo. Tikriausiai... Gal nutiks stebuklas žurnalo numeriui keliaujant į spaustuvę – karas ims ir kažkaip staiga baigsis. Karas, kuris palindo po odomis, kuris įsliūkino į mūsų virtuves, miegamuosius, o labiausiai – į galvas. Karas, kuris toli, bet išties – taip arti. Karas, kurį mes tariamės pažįstantys. Karas, kurio mes nepažįstame – juk išties mes visiškai nežinome, kas tai yra karas. Net ir aš, buvusi TEN, ganėtinai arti fronto zonų, galiu tik papasakoti padrikus epizodus, išlieti jausmus, emocijas. Galiu papasakoti apie baimes. Baimę, savo nenorą priimti realybę ir norą, kad tai kaip nors pasibaigtų. Kažkaip, va taip imtų ir pasibaigtų.
Bet, kaip ir apie daugelį dalykų, kurių mes visiškai neišmanome, mes žinome. Taip, taip. Aiškiai, nepajudinamai. Mes, tarkime, žinome, kas tinka, o kas nedera karo metu. Rašydama „mes“, aš neturiu omenyje konkrečiai savęs ir jūsų, tačiau šiandien nenorėčiau skirstyti mūsų visų į „jie“, „mes“, „kiti“. Teisingo žinojimo temai iki šiol aš jau esu skyrusi labai daug dėmesio, bet, kad ir kiek daug apie tai rašyčiau, visuomet, visuomet ir kaskart atsiranda žmonių, kurie gėdija!
Negražu. Negalima. Nedera. Ne. Ne taip. Kaip drįstate karo metu! Ką jūs darote? Kaip taip galima?
Draudžiama, dar sako jie, kai pamato, kad tie jų gėdijimai neveikia. O viskas, kas yra susiję su draudimais, Lietuvoje dar puikiausiai veikia. Draudžiama juoktis. Draudžiama gerai jaustis, draudžiama sau leisti ką nors, kai ten... Kai tokie laikai... Baisiausia, kai tokie talibai ir draudikai į pagalbą pasitelkia gėdos, kaltės jausmus, kurie, kaip žinome, dažniausiai suveikia visu šimtu procentų. Dar baisiau būna, kai jie, pasaulio teisuoliai, ima remtis svetimu skausmu, netektimis, žiauriausiais išgyvenimais ir tuo jums daužyti per galvą – NEGALIMA!
UKRAINIEČIAI MUS VERČIA LINKSMINTIS!
Negalima linksmintis? Jūs teisūs. Ne, negalima, o – BŪTINA. Šypsotis negalima? Visiškai taip! Būtina juoktis! Būtina linksmintis, džiaugtis, o dar labai svarbu – puoštis. Moterys, kurias sutikau, kurias mačiau šaly, kurią niokoja karas – labai gražios. Pasitempusios, pasipuošusios. Pasitempusios ir gražios karės, pasitempusios ir gražios pareigūnės. Savanorės. Padavėjos. Banko tarnautojos. Likimas jas daužo baisiausiais būdais, o jos – šypsosi. Ir ne tik šypsosi, o juokiasi karui tiesiai į dantis, jūs juk dar atsimenate ano numerio heroję azoviečio mamą Olhą? Motiną, apie kurios sūnų iki šiol nėra jokių žinių, rusai jį paėmė į nelaisvę todėl, kad ėjo ginti savo gražios Tėvynės ir jos žmonių? Motiną, kuri gyvena visiškoje nežinioje, tačiau su kuria, be kitų temų – skaudžių, žiaurių, dusinančių ir slegiančių – mes kalbėjome apie... nagų lako spalvas, apie sukneles, kurias ji gavo dovanų. Ir – juokėmės. Daug juokėmės. Juokėmės su moterimi, kuri, vienu metu mums bekalbant, beveik susmuko kambario viduryje – juk viduje viskas kaupiasi ir niekur nedingsta. Tačiau silpnumui praėjus mes ir vėl – šypsojomės ir juokėmės.
Tokių žmonių kaip ji aš ten sutikau labai daug. Ji, kaip ir kiti, sako: „Jei mes nesijuoksime – žūsime.“ Nes jiems grožis, juokas, džiaugsmas yra tiesioginės pasipriešinimo okupantams, priešams priemonės.
UŽ KĄ KOVOJA BOGDANAS?
Su ukrainiečiu Bogdanu susitikome Kaune, kai aš ir vėl rengiausi vykti į Ukrainą. Su juo ir dviem lietuviais kariais šnekėjomės apie įvairiausius mano kelionės ir saugumo reikalus.
Įsišnekėjome ir apie lietuviškąjį Talibaną, staiga moralizuojantį apie tai, kas mums, lietuviams, galima, o kas – ne. Kitaip tariant, apie mus, smerkiančius mus pačius šalyje, kuri vis tik dar nekariauja. Šalyje, kuri daro viską, kad toks likimas neištiktų ir jos.
Profesinis mano įgūdis – net ir beveik privačius pokalbius, jei ne konspektuoju, bent išsirašau ir pasižymiu svarbiausius momentus bei mintis.
„Tai juk būtent už tai ir kovojame... – neseniai radau versdama savo pokalbio su Bogdanu užrašus. – Už tai, kad galėtume eiti ir kasdien mėgautis gyvenimu, kad mūsų vaikai galėtų ramiai eiti į mokyklas, mes – sėdėti kavinėse ir restoranuose, gyventi ir švęsti savo šventes, vestuves ir... Ir – gyvenimą! Būtent už tai ir kovojame, juk…“ – dar pakartojo tada Bogdanas. Ukrainietis. Žmogus, kuris daugiau už mus išmano apie karą. Žmogus, kuris mus, lietuvius, drąsino eiti ilsėtis, važiuoti prie jūros, atsiplėšti nuo karo, leisti sau daryti dalykus, kurių mes patys norime, išvėdinti galvas. Negalvoti apie karą. Atsitraukti nuo jo. Mėgautis gyvenimu. Tam... Tam, kad pailsėję galėtume prie jo ir vėl grįžti, o grįžę – kartu kovoti. Tol, kol kartu nenugalėsime priešo.
O TIE MANO DRAUGAI UKRAINIEČIAI TIK APIE VESTUVES GALVOJA!
Kažin ką pasakytų tas lietuviškasis teisuolių Talibanas, jei jiems papasakočiau dar ir apie savo draugus Ukrainoje, kurie tokiu metu, taip, taip – karo metu rengiasi...vestuvėms! Aha, teisingai supratote – jie rengiasi savo vestuvėms. Jus tai stebina? O gal net šokiruoja? Manęs – ne, aš juk pradžioje jums sakiau – mes išties nieko nesuprantame apie karą. Beje, reikia paminėti, kad tie draugai – ne šiaip kokie tarnautojai ar vadybininkai iš kur nors, kur karu nė nekvepia, o žmonės, esantys kare: kariai, paramedikai, savanoriai. Tie, kurie žino, kas yra karas, kuo jis kvepia. Ir tie, kurie žino, kad karas ir gyvenimas yra koja kojon žengiantys reiškiniai.
O kaip reaguotumėte jūs? Pasipiktintumėte, o gal tiesiog pagalvotumėte, jog net nebūtumėte susimąstę apie tokius dalykus? Apie vienų bičiulių vestuves sužinojau per Ukrainos Nepriklausomybės dieną. Tą dieną buvo baiminamasi smarkių Rusijos išpuolių, kaip žinia, Rusija ypač mėgsta pavaišinti teroru ir mirtimi niekuo nekaltus žmones per jiems išskirtines ar svarbias datas. Taip nutiko ir tą dieną, o aš tiesiog bijojau rašyti sveikinimo žinutes į Ukrainą, nes nežinojau, kas galbūt šįvakar laukia tas žinutes gaunančiųjų. Ir staiga, į vieną mano žinutę atskriejo beprotiškai džiaugsmingas atsakymas: „Komendanto valanda visur jau nuo vakar, na, o mes rengiamės vestuvėms!“ Vestuvėms, girdite, vestuvėms! Žmonės, kurių miestą kasnakt apšaudo, planuoja vestuves! Nes toks gyvenimas. Nes net ir karo metu jis vyksta.
O MANO SKAITYTOJAI PIKTINASI
Ir žiūrovai piktinasi. Klausytojai – tie irgi piktinasi. Kad ir kiek aš berašyčiau, kad užsimaukšlinta dirbtinė rimtumo ar kokia kita kaukė nieko bendro su ukrainiečiais ir ukrainietiškomis nuotaikomis neturi, vis tiek atsiras žmonių, kurie mums bandys įteigti – to ir taip negalima. „Per daug nuotraukoje karo metu šypsotės“, – neseniai pareiškė pikta klausytoja po vienos mano laidos. O aš nežinojau, kaip jai paaiškinti, kad jos piktumas su tikrąja parama Ukrainai nieko bendro neturi. Ir tiems žmonėms, kaip paaiškinti, kad jiems nereikia skaičiuoti svetimų pinigų ir pro didinamąjį stiklą žiūrėti, kas kur ir kam juos išleidžia. „Siaubas, kaip neskoninga, pirkti dizainerių šmutkes tokiu metu, kai vargšai žmonės ten dabar skursta ir miršta“, – tokį ponių ir ponų virtualų pasipiktinimą man teko matyti ne kartą.
Ar tikrai yra neskoninga leisti savo pinigus ten, kur patys norime, net jei tai ir vyksta karo metu? Ar tikrai viską, iki paskutinio cento, turime suaukoti Ukrainai?
Ne, ir dar kartą ne! Tokia, kokia šiuo metu gyvybiškai svarbi pagalba Ukrainai, lygiai ir nė trupučio ne mažiau yra svarbi mūsų pagalba patiems sau. Dabar ypač svarbu yra daryti tai, kas mums suteikia ramybės, saugumo, galų gale – nors šiek tiek malonumo. Negalime visiškai išsižadėti savęs, įsmukti į ašutines šlebes ir manyti, kad taip labiau padėsime Ukrainai iškovoti pergalę, jei nevilkėsime gražių rūbų. Na, kad ir dizainerių sukurtų.
Dabar viskas sukasi apie pusiausvyrą. Jei galime sau leisti vieną ar kitą dalyką, pavyzdžiui, SPA atostogas, greičiau suprasime, kad sužeisti kariai privalo gauti geriausią įmanomą reabilitaciją, kuri kainuoja pinigus. Sugebėdami suprasti, kad mums reikia gerų dalykų, suprasime, o tuo pačiu ir būsime pajėgūs gerus dalykus duoti kitiems. O geri dalykai, kaip žinia, kainuoja gerus pinigus. Nesuprasdami, ribodami save iki beprotybės, o kitus kaltindami nederamu elgesiu ar švaistymu, esu tikra, nebūtinai būsime pajėgūs atliepti kitų poreikius. Karių ten, savanorių. Juk jei mes galime pakentėti, gali ir jie. Juk jei mums nereikia, nereikia ir jiems. Viskas, kas perspausta, galiausiai baigiasi nekaip. Nes tik dosnus sau žmogus, suprantantis savo poreikius, o galiausiai – turintis jų, bus dosnus ir kitiems. Šiuo atveju – mūsų broliams ir seserims Ukrainoje. O su ta kančia ir begaliniu pasiaukojimu, tai patys žinote, kaip būna – visi juk turime savo aplinkoje nepakenčiamo toksiškumo tėvų, daugiausia – motinų, kurios, paaukojusios visą savo gyvenimą vaikams, vėliau ne tik jų gyvenimą pragaru paverčia, bet ir visų aplinkinių, pasakodamos, kokią nesuvokiamo dydžio auką jos atnašavo, o dabar – visi beširdžiai ir nedėkingi paliko jas prie suskilusios geldos.
Jums dabar reikia dizainerių drabužių ir brangiausių restoranų? Dėl Dievo meilės – pirkite! Pirkite, nešiokite, dėvėkite, avėkite, valgykite, mėgaukitės – juk tam jie ir yra! Juk tam ir yra sukurtas šis pasaulis – malonumui, smagumui, iššūkiams, kilimui, tobulėjimui, o ne kažkokiai amžinai įsikalbėtai kančiai, net ir prisidengiant karu. Tik.
Tik labai prašau, nevadinkite jų škurliais, šmutkėmis ar dar kaip nors. Jei jau perkate, vartojate ir naudojate, tai ir – mėgaukitės. Tai yra jūsų pasirinkimas, dėl kurio neturite jausti kaltės. Darykite tiek, kiek galite. Kiek norite. Kiek manote esant reikalinga. Galiausiai – kiek liepia jūsų vidus, tačiau pasverdami. Pasverdami, kad vis tik, gal šiandien atsisakydami to ar ano, nukreipdami pinigus į kitus dalykus, jūs išgelbėsite ne tik vieną ar kitą gyvybę, bet ir apsaugosite savo pačių ateitį, už kurią dabar įnirtingai kovoja kiti. Gyvenimas yra pusiausvyra. Gyvenimas yra apie dalijimąsi, kai to labiausiai reikia.
