- Jūs buvote tiesioginiu COVID-19 pandemijos įtakos žmonių psichinei sveikatai tyrimo dalyviu. Koks buvo jūsų vaidmuo?

- Tuo metu buvau Vyriausybės suburtos nepriklausomų ekspertų patariamosios tarybos narys COVID-19 klausimais. Ir, kadangi visą laiką buvo rūpestis apie tai, kaip visa ta situacija su pandemija ir apribojimais veikia psichikos sveikatą, pasiūliau užsakyti tyrimą iš sociologines apklausas atliekančių įmonių. Kad turėtume galimybę pajausti, kas vyksta. Galima sakyti, buvau iniciatorius. Kartu, kai gaudavome tuos duomenis, juos ir analizavau. Kadangi turėjome tomis pačiomis metodikomis darytus tyrimus ir prieš pandemiją, ir pandemijos metu juos darėme keletą kartų, buvo galima aiškiai pamatyti, kas gi keičiasi, kokios grupės labiausiai paveiktos.

- Ir ką gi parodė rezultatai?

‑ Jeigu apibendrintai, tai tikrai ne visus vienodai veikia tokios krizės. Aiškiai skiriasi tos grupės, kurias krizių ir apribojimų sukeltas nerimas veikia labiau: ilgainiui buvo matyti, kad daugiau paveikia jaunus žmones, moteris, mažų vaikų turinčius žmones. Tiesą sakant, tokie rezultatai panašūs į kitų šalių tyrimų rezultatus.

Dar vienas dalykas, kurį pamačiau, kai kas nors prasideda – tarkim, kad ir ta pati pandemijos pradžia, ir karantinas, ir naujienos apie karo veiksmus Ukrainoje, – tuomet nerimas šauna į aukštumas, bet gana greitai didžiajai daliai žmonių situacija stabilizuojasi ir grįžta į daugmaž įprastą funkcionavimo lygį.

- Gana greitai – mes čia operuojame kokiomis laiko sąvokomis?

- Kelių mėnesių. Kita vertus, mes ir tuos tyrimus ne kas savaitę darėme. Padarydavome po kelių mėnesių, ir jau matydavome situaciją truputį kitokią, išsilyginančią.

- Paskutiniai tyrimai buvo atlikti praėjusiais metais. Kokią situaciją, kokias tendencijas stebite dabar?

‑ Tyrimai rodė visos apklaustos visuomenės įvertinimą, tačiau ši iniciatyva užsibaigė. Kalbėdamas toliau apie tai, ką matau darbe, pasakyčiau: panašu į tai, ką sakiau apie pandemijos įtaką. Kai tik prasidėjo karo veiksmai Ukrainoje, poveikis itin jautėsi. Nerimo tarp žmonių tikrai buvo daug, karas paveikė... Negaliu sakyti, kad visus vienodai, bet pokytis buvo akivaizdus. O dabar, sakyčiau, viskas vėl daugiau mažiau grįžo į tą patį lygį, kuris buvo prieš tai.

Nesakau, kad niekam karas nerūpi ar nėra to nerimo. Žmonės per konsultacijas apie tai užsimena, koreguoja pagal jį gyvenimo planus, pavyzdžiui, ateitį Lietuvoje ar kitose šalyse, įsigyti nekilnojamojo turto ar ne. Bet kad žmonės gyventų jausdami tą patį nerimą, kaip kad buvo vasario pabaigoje ar kovą, to tikrai nepasakyčiau. Momento, kada pradėjo mažėti nerimas, tiksliai neužfiksavau, bet manau, kad į vasaros pradžią jau įėjome „išlyginę kvėpavimą“.

- Ar pastebite tendencijas, leidžiančias prognozuoti nerimo ar psichinės sveikatos sutrikimų padidėjimą šią žiemą?

- Vėlgi čia ne tiek iš tyrimų pasakysiu, kiek iš ankstesnės patirties. Ekonominiai sunkumai juk vis tiek atsiliepia žmonių emocinei sveikatai. Pavyzdžiui, paskutinius porą dešimtmečių savižudybių skaičius Lietuvoje vis mažėjo. Tiesą sakant, mažėjo ir pandemijos metu, nors ir buvo nerimo. Paskutinis šioks toks padidėjimas buvo ekonominės krizės metu, 2008-2011 metais. Šiemet tokio savižudybių skaičiaus padidėjimo rizika taip pat yra, bet, atvirai pasakius, nemanau, kad jis bus toks ryškus kaip tuomet.

Ekonomistai, žinoma, geriau tai pasakytų, bet man atrodo, kad dabartiniai mūsų ekonominiai sunkumai yra ne tokie pat kaip buvo 2008-aisiais. Ir nėra jie nei tokio masto, nei tokio staigumo. Antra, ir kitų šalių patirtis rodo: nėra taip, kad jei ateina ekonominiai sunkumai, valstybė nieko negali padaryti, vis viena tų savižudybių daugės ir žmonių emocinė sveikata prastės. Šiaip valstybė gali tam tikrus dalykus padaryti – ir daro. Orientuojasi į pagalbą labiausiai pažeidžiamoms grupėms, kompensuoja bent iš dalies šildymo ar elektros išlaidas ir panašiai. Vėlgi, negaliu pasakyti, ar tos priemonės pakankamos, bet bent jau kas nors yra daroma.

- Kalbant apie pagalbą, ar, jūsų akimis, per pandemiją bei dabar, kai mūsų kaimyninę šalį niokoja agresorius, Lietuvoje yra geras psichologijos bei psichikos sveikatos paslaugų prieinamumas?

- Čia vėl reikia du dalykus išskirti – patį prieinamumą ir paklausą. Per pastaruosius metus žmonės tiesiog pradėjo daugiau ieškoti psichologinės pagalbos. Ne vien dėl to, kad jiems blogiau, bet ir dėl to, kad pats kreipimosi pagalbos faktas jiems tapo priimtinesnis. Per pastarąjį dešimtmetį, bent jau didžiuosiuose miestuose ir bent jau jaunesnių nei pensinio amžiaus žmonių nuostata į psichologinę pagalbą pakito. Todėl žmonių, kurie kreipiasi tokios pagalbos, tapo daugiau. Ir tai nereiškia, kad visuomenės psichologinė būklė yra tiek prastesnė, kiek ieškančiųjų pagalbos padaugėjo.

O kalbant apie prieinamumą... Jei kalbėsime apie privačiai dirbančius specialistus, mano kolegas psichologus, psichoterapeutus ir psichiatrus, po pirmojo karantino sunkiai galėčiau įvardyti kurį nors, pas ką pakliūti būtų lengva – visos vietos dažniausiai užimtos. Daug kolegų, kuriuos žinau, turi laukimo eiles keliems mėnesiams ar pusei metų, ar net metams į priekį. Tokia situacija yra pastarųjų metų realybė.

Su valstybiniu sektoriumi yra toks dalykas. Viena vertus, pagalba prieinama ir tikrai tu gali nueiti į psichikos sveikatos centrą, kuris yra poliklinikoje, ir netgi greitai gauti pagalbą. Ypač, jei žmogus nueina atsidūręs tikrai krizinėje situacijoje, su mintimis apie savižudybę – tikėtina, kad jis pagalbą gautų gana greitai. Tačiau mažesniuose miestuose ir rajonuose situacija kur kas sudėtingesnė, ten dažnai gali nė nebūti specialisto, kuris galėtų priimti. Arba jis atvažiuoja iš kito rajono. Kaip tikriausiai ir su kitomis sveikatos paslaugomis. Kita problema – tai, ką siūlo valstybinė psichikos sveikatos sistema. Nekalbu apie gydymą vaistais, čia kita situacija. Bet psichologo konsultacijų skaičius ribotas. Jei teisingai atsimenu, plius minus dešimt konsultacijų per metus. Ir daugeliu atvejų to tiesiog nepakanka.

Ir štai čia yra problema, kurią su kolegomis bandau akcentuoti: pas mus yra toji pirminė pagalba, jeigu jau labai blogai ir reikia į ligoninę atsigulti. O jei tau tiesiog vidutiniškai blogai ir nepakanka psichikos sveikatos centro su dešimt konsultacijų, bet dar nėra taip blogai, kad tu būtum ligoninėje, eik už pinigus privačiai.