Kartu į šią be galo įdomią ir naudingą temą nėrė Vilniaus psichoterapijos centro psichiatrė, psichoanalitikė ir psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Visi pažįsta baimės jausmą. Kiekvienas bijome savaip, skirtingų dalykų, tačiau neretai turime vieną ar net kelias ryškias baimes, kurias esame linkę įvardyti kaip fobijas, persekiojančias mus visą gyvenimą. Ar mes gimstame jau bijodami?
Pradėsiu iš toliau. Ramus ir šiltas vasaros vakaras. Jūs brendate per saulės nušviestą, pilną gėlių pievą ir netikėtai žolėje, visai šalia, kažkoks gyvis sušnara ir dingsta. Argi nesate nė karto nemaloniai krūptelėję, viduje sukirbėjus keistam, miglotai suvoktam, bet aiškiai juntamam pavojaus signalui ir baimei – o gal gyvatė?! Arba kita situacija. Stovite ant aukšto skardžio, nuo kurio atsiveria puikus, stulbinantis vaizdas į ryškiai mėlyną jūrą ir migla aptrauktą horizontą. Vaizdas – nuostabus, erdvė ir saulės blyksniai – stulbinamai gražūs, tačiau ar tikrai nesate nė karto pajutę, jog kuo ilgiau žvelgiate žemyn, tuo stipriau auga nerimas ir kyla nejaukus jausmas, stiprinantis suvokimą, kad atsivėręs iš aukštai stebimas peizažas turi keisto atšiaurumo, kuris ir gąsdina, ir tuo pat metu vilioja?
Tai senieji mūsų psichikos sargai – savisaugos ir išgyvenimo instinktai per pojūčius ir pasąmonę kalbasi su mumis, perspėja dėl galimo pavojaus. Jie suveikia greičiau nei šauna bet kokia racionali mintis, jie kyla akimirksniu, kad numatytume pavojų ir jam žaibiškai pasirengtume. Ir pasireiškia anksčiau negu sąmonė ir racionalus protas spėja suvokti grėsmę ir realiai ją įvertinti.
Kada tai – normalu, o kada dėl savo reakcijų ir jautrumo reikėtų susirūpinti?
O kas yra sveika baimė? Baimė ir pavojaus nuojauta, kurias patiriame situacijose, kai mums gresia realus arba nesunkiai numatomas pavojus, vadinama sveika. Visi mes baiminamės. Ji yra sveiko ir labai seno savisaugos instinkto dalis, reikalinga tam, kad išvengtume pavojingų situacijų ir išliktume visa rūšis, ne tik vienas individas. Tarkime, užsižiopsojote neatsargiai eidami per gatvę ir netikėtai visai šalia išgirdote žviegiančių automobilio stabdžių garsą. Normalu, kad jus užliejo stipri baimė ar net ištiko panika. Taip pat sveika baimė gali kilti ir tik įsivaizduojamoje situacijoje, ypač – jei jau yra tekę patirti ką nors panašaus. Žmogus, kuris kartą buvo apiplėštas, vakare norėdamas grįžti namo, greičiausiai vengs eiti pro tą vietą, kur tai įvyko, ypač tamsoje ir vienas. Mes žymiai geriau įsimename nutikusius nemalonius ir grėsmingus įvykius nei tai, kad buvo malonu ir linksma. Esame taip genetiškai užprogramuoti: pirmiausia turime išvengti pavojaus, tai mūsų išlikimui yra nepalyginti svarbiau už bet kokią džiugią patirtį. Todėl ir smegenų neuronai veikia taip, kad iškilus pavojingai situacijai iš karto pajuntame baimę. Tai reikalinga tam, kad nekartotume klaidų ir nelįstume į grėsmingas ar nesaugias situacijas dar ir dar kartą, net jei sąmoningai jas ir pamiršome. Psichikoje yra numatymo funkcija – neretai mums apie tai nė nesusimąstant, smegenys už mus modeliuoja įvairiausias situacijas ir numato, kaip jausimės jas patirdami (ypač jos stengiasi prognozuoti įvairius galimus pavojus ir grėsmes). Todėl ir fantazijos, ir gebėjimas įsivaizduoti taip pat yra ypatingai svarbūs. Ypač jautrūs ir mėgstantys fantazuoti vaikai bijo tamsos, nes įsivaizduoja, kad joje slepiasi kokia nors pabaisa ar plėšikas.
O dabar pakalbėkime apie fobijas. Kas yra fobija? Kuo ji skiriasi nuo įprastos baimės? Kokių fobijų pasitaiko dažniausiai?
Fobija – tai perdėta, neadekvati konkretaus objekto ar situacijos baimė, nepagrįsta jokiu realiu ar aiškiai numatomu pavojumi. Tuo ji ir skiriasi nuo sveikos baimės ar išgąsčio. Fobijos priskiriamos nerimo sutrikimų grupei, dažnai kartu pasireiškia ir kiti nerimo, panikos sutrikimų ar depresijos požymiai.
Fobijų priskaičiuojama apie 700 rūšių. Dažniausia – aukščio fobija, kuri laikoma sveika, nes dėl natūralios aukščio baimės mūsų protėviai nenukrito nuo uolų ir tai viena priežasčių, kodėl žmonių rūšis išliko. Taip pat gana dažnai žmonės bijo tam tikrų gyvūnų – gyvačių, pelių, vorų, vabalų. Dar viena fobijų grupė įvardijama kaip gydymo įstaigų ir medicininių manipuliacijų (injekcijų, kraujo, odontologų, skiepų, sužeidimų, mikrobų) fobija. Taip pat gana dažna situacijų (uždarų ir atvirų erdvių, viešojo kalbėjimo, didelių žmonių susibūrimų, skrydžių, stovėjimo eilėse, spūstyse) fobija.
Papasakokite plačiau, kaip pasireiškia fobija?
Turintieji šį sutrikimą paniškai bijo konkretaus fobijos objekto ar situacijos. Jiems kyla nevaldomi baimės, siaubo ar net panikos jausmai, kuriuos dažniausiai lydi nemalonūs kūno pojūčiai. Gali pasireikšti stiprus ir dažnas širdies plakimas ar virpėjimas, skausmas širdies plote, padažnėjęs kvėpavimas, oro stygius, silpnumas, galvos svaigimas, kamuoliuko gerklėje arba smaugimo kakle pojūčiai, krėsti šaltis arba priešingai – išpilti karštis. Taip pat neretai pašiurpsta oda, dilgčioja nutirpusios galūnės, imama prakaituoti, drebėti. Sunkiais atvejais žmogus bijo ne tik fobiją sukeliančio realaus objekto, panašūs simptomai gali atsirasti ir pamačius tikrovišką daikto atvaizdą. Stiprios kūno reakcijos itin jautriems žmonėms gali sukelti net alpulį. Nereikia pamiršti, jog fobijos – tai psichikos sutrikimas ir visi kūno pojūčiai jokiu būdu nėra išgalvoti, jie patiriami iš tikrųjų ir išsivysto dėl vienos esminės priežasties: psichikai tenka susidoroti su ypatingai stipriais ir prieštaringais pojūčiais, o kitais būdais su jais susitvarkyti ji jau tiesiog nebegali. Tais atvejais psichika juos permeta į kūną, nes mūsų kūnas yra paskutinė priemonė, galutinis jausmų, būsenų ir išgyvenimų konteineris. Gera žinia yra tai, kad dėl ištikusios fobijos ar nerimo jūs niekada nemirsite, neišprotėsite, nepatirsite infarkto ar insulto. Šie simptomai yra sunkūs, nemalonūs, sekinantys ir gąsdinantys, tačiau... visiškai nepavojingi.
Ar yra mokslinių duomenų, kad fobijas galime paveldėti?
Neseniai atliktų mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad nemaža dalis fobijų yra paveldimos. Tačiau paveldimumas labai priklauso nuo fobijos rūšies. Tam tikrų rūšių fobijos (gyvūnų, kraujo, žaizdų) yra paveldimos iki 70 proc., o situacijų fobijos nėra tik įgimtos. Visgi tyrimų rezultatus reikėtų interpretuoti nevienareikšmiškai. Aš laikausi nuomonės, kad paveldima yra ne pati fobija, o veikiau pasąmonė kopijuoja liguistą tėvų reakcijos modelį. Nerimastingi, įsitempę, bijantys tėvai, nors ir stengiasi to neparodyti vaikui, dažnai persistengia, pernelyg intensyviai ir stipriai ramindami mažylį: „tik dabar neišsigąsk“, „tik nebijok“, „atsipalaiduok“, „viskas bus gerai“ ir pan. Bet mažus vaikus labai sunku apgauti. Jie intuityviai nuskaito, pajunta tikrąją tėvų emocinę būseną ir nesaugumą, todėl tokio raminimo rezultatas dažniausiai būna priešingas. Jeigu tėvai patys pernelyg nesureikšmina, tarkime, gydymo įstaigų ar procedūrų, jaučiasi išties ramiai, veikiausiai, tokią reakciją perims ir vaikai.
Beje, vaikystės ar paauglystės fobijos (įgytos dažniausiai bręstant psichikai ir stiprėjant asmenybei) – tiesiog išaugamos. Deja, tų, kurios atsirado apie 20-uosius gyvenimo metus ir vėliau, atsikratyti bus žymiai sunkiau. Taip yra dėl to, kad jos susiformuoja ne tik dėl automatiškai išmoktos tėvų reakcijos ar vaikystės traumų, bet ir dėl patirties, įgytos jau suaugus ir neretai yra giliau įsišaknijusio nerimo ar kito sutrikimo dalis. Su fobijomis dažnai siejamas panikos, generalizuotas nerimo sutrikimas ir depresija.
Nerkime dar giliau. Ką apie mūsų fobijas sako psichoanalizė?
Psichoanalizės teorija išaiškino įdomių dalykų apie fobijas ir kitus nerimo sutrikimus. Pasirodo, jog nerimas, baimės, pasišlykštėjimas ir kiti neurozės simptomai gali būti pasąmoningo troškimo negatyvas. Kitaip tariant, baiminamės to, kas pasąmoningai siejasi su uždraustais ar neleistinais mūsų norais. Mes neretai geidžiame būtent to, ko negalime gauti ar to, kas yra draudžiama.
Klasikinis to pavyzdys yra isteriško asmenybės tipo moterys, kurių vaidyba slepia tikruosius jausmus. Jos yra įpratusios kurti netikras, paviršines, fasadines asmenybes, kurios tik atrodo ir seksualios, ir linksmos, nerūpestingos ar tikrai įspūdingos. Iš esmės visa tai yra tik emocionali vaidyba ar savotiškas teatras, skirtas apsisaugoti nuo gilesnių ir gyvesnių, labiau su aistringumu, kūniškumu ir jų tikrąja savastimi sutampančių jausmų. Visos situacijos, kai kyla grėsmė, kad tai, kas psichikos išstumta, užgniaužta, gali kažkokiu būdu pasirodyti, iškilti į paviršių, joms automatiškai sukelia baimę, nerimą ir instinktyvią reakciją – baimę būti demaskuotomis ir žlugti.
Moterims turbūt sunku suvokti ir priimti tokius dalykus... Nuo ko saugo tokia sudėtinga psichikos gynyba?
Žinoma, kad tai tikrai – nelengva. Juk mes nuo vaikystės mokomos būti geromis. Mergaitės negali išsitepti suknyčių, švarias rankytes turi laikyti ant kelių (kad, šiukštu, nepradėtų net ir nevalingai savęs liesti ar čiupinėti), jų veideliai privalo būti malonūs ir besišypsantys, jos turi mokėti prisitaikyti ir įtikti aplinkiniams, būti pasyvios, švelnios ir nuolankios. Už bet kokius nukrypimus nuo šio scenarijaus mergaitės vis dar dažnai yra gėdijamos ar net baudžiamos. Labiausiai įsišakniję ir iki šiol gajūs mūsų visuomenės stereotipai: geros mergaitės nepyksta, o berniukai neverkia. Dėl to mes įprantame gniaužti ir išstumti net iš sąmonės nepatogią asmenybės dalį ir visaip bandome ją kontroliuoti. Tačiau toks elgesys visada brangiai kainuoja. Taip elgdamiesi labai dažnai įgyjame nerimą, baimes, fobijas. Panašiai moterys gali pradėti sapnuoti pasikartojančius sapnus. Dažniausiai tokiame sapne joms tenka sprukti nuo tamsaus, labai pavojingo gyvūno, juodo vyro ar žudiko su peiliu. Tai – represuota agresyvi, pikta, kenčianti, skriaudžiama ir niekinama asmenybės dalis trokšta išsiveržti į sąmonę. Tokie sapnai neretai priverčia susimąstyti ar net kreiptis į psichologą pagalbos, norint suprasti, ką jie iš tiesų reiškia.
Viena fobijas ir nerimą kentusi pacientė pasakojo apie pasikartojančius sapnus, kuriuose ji laiko už rankos savo seserį ir nuolat, ką beveiktų, yra šalia jos (realiame gyvenime moteris jokios sesers neturėjo). Sesuo šiuose sapnuose buvo visiškai priešinga linksmai šviesiaplaukei ir žydraakei mano pacientei – ji buvo tamsiaplaukė, tamsaus gymio, apsirengusi tamsiais rūbais ir... bloga, pikta, gudri, žodžiu – tikra ragana. Tokia didelė taip stipriai gniaužiama buvo jos asmenybės dalis, kad net pasąmonėje susiformavo jos alter ego – antroji alternatyvi moters asmenybė. Tai jai, įsivaizduojamai savo raganiškai seseriai, moters pasąmonė galėjo nebaudžiama priskirti ir leisti patirti jausmus bei būsenas, kurių ji pati nepajėgė priimti ir įsisąmoninti.
Pasakojote, kad viena dažniausių fobijų yra baimė situacijų, iš kurių mes negalime greitai pabėgti ar kitaip pasišalinti. Papasakokite apie šias fobijas plačiau.
Labai nemalonus, nepakeliamas, vidurius paralyžiuojantis nerimo jausmas šią fobiją kenčiantiems žmonėms gali kilti tiesiog stovint eilėje prekybos centre, automobilių spūstyje, sėdint tamsioje kino teatro salėje, odontologo kėdėje, lėktuve. Visas išvardytas situacijas vienija viena ypatybė – jokiais būdais negalima greitai pabėgti ar kitaip iš ten pasišalinti. Tai nutinka, kai stengiamės kontroliuoti savyje tai, ko iš principo suvaldyti neįmanoma: savo jausmus, mintis ar kitas emocines būsenas. Vienas dažniausių tokios neįmanomos kontrolės būdų yra bandyti žūtbūt ką nors veikti. Nerimastingi žmonės be vidinės pusiausvyros, jaučiantys pasąmonės spaudimą, dažnai yra kuo nors užsiėmę. Jie dirba, juda, bruzda, sportuoja, tvarkosi, planuoja, kuria, mąsto, dėlioja, taip bandydami nuolat užimti savo sąmonę. Iš tiesų jie negyvena, o tik būna pasinėrę į vidines ar išorines pastangas ir judesius. Šie žmonės visomis jėgomis stengiasi išvengti paprastos atsipalaidavimo būsenos, nes tuomet užgniaužtas pasąmonės turinys priartėja ir grasina įsiveržti bei sugriauti kokį nors reikšmingą suvokimą – dažniausiai apie save ar asmeninius santykius. Nauja tiesa gali labai išgąsdinti. Dažnai ji kėsinasi smarkiai sujaukti nusistovėjusį vidinį emocijų kraštovaizdį, grasina parklupdyti savivertę, idilišką ar pernelyg sureikšmintą savęs suvokimą ir įsivaizdavimą, ir, kas dar baisiau – pakeisti jausmus ir įsivaizdavimus apie tuos, kuriuos myli ir nuo kurių jaučiasi bei yra priklausomi. Kai tokie nerimastingi veikėjai nebegali veikti, judėti ir kuo nors užsiimti, iš jų pasąmonės ima kilti įvairios mintys, asociacijos, baimės, tuomet nutinka ypač baisus dalykas – jie jaučiasi bejėgiai, o ši būsena susijusi su jausmingumu ir atsipalaidavimu. Jie patys tai neretai vadina išskydimu ir silpnumu, kuriuos laiko ne tik draudžiamais, bet net ir gėdingais. Būtent vyrų psichika jausmingumą, emocionalumą, atsipalaidavimą ir leidimą sau jausti, būti, prisirišti ir tapti priklausomais labai dažnai asocijuoja su silpnumu, išskydimu ir baime prarasti galios poziciją. Verkiančiam berniukui tėvas gali mestelėti: „Neverk! Nebūk merga!“ Suaugusio berniuko psichika analogišką situaciją suvoks kaip realų pavojų ir gali pradėti iš anksto saugotis įsivaizduojamos grėsmės.
Vienas pacientas daug metų kentėjo skrydžių baimę. Kadangi jo darbo pobūdis buvo susijęs su dažnomis tolimomis kelionėmis, šiuos nemalonius jausmus patirti jam tekdavo nuolat. Po ilgai trukusio psichoterapijos proceso, jis galiausiai prisiminė, kai jo tėvas, lakūnas, kuriuo pacientas vaikystėje labai didžiavosi ir žavėjosi, kartą pasiėmė jį su savimi į skrydį. Pacientui tada, jo manymu, galėjo būti ne daugiau nei 6 ar 7 metukai. Tėvas juokais nusivedė jį į piloto kabiną ir netgi leido mažyliui kelias akimirkas pačiam pilotuoti lėktuvą. Šiais laikais vargu ar tai būtų įmanoma, tačiau sovietmečiu, matyt, tai buvo laikoma tam tikra vyriškumo mokykla. Suaugęs pacientas teprisiminė didžiulę baimę, siaubą ir jausmą, kad jis jokiais būdais negali nuvilti tėvo. Šis atvejis atskleidžia dar vieną svarbų fobijų ir kitų nerimo simptomų mechanizmą: jį formuoja kylantys kraštutiniai stiprūs ir intensyvūs, tačiau tuo pat metu prieštaringi ir nevienareikšmiai jausmai. Pacientas, nors jis toje situacijoje ir elgėsi lyg būtų stiprus, suaugęs, galingas vyras, pats vienas laikė lėktuvo šturvalą, iš tiesų tuo metu jautėsi nepaprastai mažas, menkas ir bejėgis, sutrikęs, pasimetęs ir išsigandęs. Jis jau nebuvo toks mažas, kad nesuvoktų viso situacijos rimtumo ir jam krintančios atsakomybės. Kitas svarbus momentas: berniukas bijojo ir niekaip negalėjo parodyti tėvui, kaip jis iš tikrųjų jaučiasi, nes rizikuotų prarasti jo pasididžiavimą, palankumą ir meilę, o tai būtų nepakeliama.
Baigiant pokalbį, kyla esminis klausimas – kaip nustoti bijoti?
Mano atsakymas gali pasirodyti keistas, tačiau linkiu niekada neprarasti baimės jausmo ir gebėjimo nerimauti. Drąsus žmogus nėra tas, kuris nieko nebijo. Toks žmogus greičiausiai yra kvailas ir beatodairiškas. Drąsus žmogus geba įvertinti ir numatyti pavojaus dydį, jo mastą ir jaučia baimę, kartais net labai stiprią, tačiau vis tiek elgiasi taip, kaip mano esant reikalinga. Kitaip tariant, linkiu jums ne bandyti išvengti, o susidraugauti ir su savimi, ir su savo baimėmis. Psichoterapeutai pacientams, kuriuos persekioja įvairios baimės, linkę patarti nuo jų nebėgti (juk nuo savęs nepabėgsi), bet stabtelėti ir išdrįsti pažvelgti joms į akis. Paprastai baimė nusisuka pirmoji. Žinau daug atvejų, kai baimės, fobijos, įvairūs kiti nerimo sutrikimai atrakina gilesnį ir pilnesnį savęs bei santykių su kitais žmonėmis pažinimą. Kitaip tariant, jei jus ištiko stiprus nerimas, panikos ataka arba daug metų kamuoja įkyri fobija, linkiu į tai pasižiūrėti kaip į savotišką ženklą, nuorodą – skambutį ar užsidegusią perspėjančią raudoną lemputę. Veikiausiai nepastebėjote kažko svarbaus, susijusio su tikraisiais jumis ir santykiais su brangiais žmonėmis. Vadinasi, atėjo laikas nusiteikti gilesnei situacijų analizei ir ramiam dialogui su savimi. O jį pradėti ir palaikyti jums gali padėti jūsų mylimasis, artimas draugas ar ... psichoterapeutas.
