Su Santaros klinikų Neurologijos centro Psichiatrijos skyriaus vedėju gydytoju dr. psichiatru Edgaru Dlugausku kalbėjomės apie sunkias psichikos būsenas, antidepresantų, migdomųjų ir raminamųjų veikimo mechanizmus, apie priklausomybę nuo vaistų. Sudėtinga tema, tačiau gydytojas ją suprantamai paaiškino.
Visuomenėje populiaru įvardyti kelias psichiką veikiančių vaistų kategorijas: tai – antidepresantai, raminamieji, migdomieji. Jūs, specialistai, šiuos medikamentus skirstote į kelias grupes. Kokios jos?
Išskirčiau keturias pagrindines psichiką veikiančių vaistų grupes. Pirmoji –neuroleptikai ar antipsichoziniai vaistai, kurių atradimas XX amžiaus viduryje buvo reikšminga revoliucija gydant psichikos ligas. Sakyčiau, šis perversmas netgi pranoko antibiotikų atradimą. Antrajai grupei priklauso antidepresantai, trečiajai – nuotaikos stabilizatoriai (moksliškai – normotimikai), kurie skiriami bipolinį sutrikimą turintiems žmonėms, ketvirtajai grupei priskiriami raminamieji ir migdomieji (moksliškai jie dar vadinami anksiolitikais, hipnotikais, žinomiausi – benzodiazepinai).
Pirmiausia pakalbėkime apie antidepresantus, jų veikimo mechanizmą ir poveikį psichikos sveikatai.
Tai – didelė vaistų grupė (apie 20 pavadinimų), skirta depresijai gydyti, tačiau šie vaistai taip pat skiriami ir esant nerimo, panikos, obsesinio kompulsinio (įkyrumų) sutrikimams. Remiantis viena pagrindinių teorijų, depresija, nerimas ir panika atsiranda dėl to, kad nervinėse ląstelėse sutrinka neuromediatorių apykaita, kitaip tariant, jų pradeda trūkti. Dėl to pasireiškia įvairūs simptomai. Jeigu kalbame apie depresiją, tai sergančiajam pradeda trūkti serotonino, noradrenalino ir dopamino. Sutrikus jų apykaitai, pasireiškia visi nemalonūs simptomai: prastėja miegas, atsiranda nerimas, nenoras užsiimti įprasta veikla, tvyro bloga nuotaika. Liaudyje labai populiarus mitas: esą depresiją žmogus išsigalvojo. Jokiu būdu! Ši būsena yra pagrįsta fiziologiškai, o jos procesą ką tik ir pabandžiau paaiškinti.
Kodėl pradeda trūkti neuromediatorių?
Yra ne viena priežastis. Ne be reikalo gydytojai klausinėja pacientų apie tėvus ir jų ligas, specialistams svarbu išsiaiškinti, ar paveldimumas turi įtakos. Mes klausiame apie vaikystės išgyvenimus, ar nepatyrė nelaimių, streso, nes dėl jų taip pat gali išsivystyti depresija bei kiti sutrikimai. Teiraujamės apie somatines ligas – labai sekinančias būkles, kurios išderina nervų sistemą. Galbūt žmogus patyrė skaudžią netektį, kuri galėjo lemti neuromediatorių pokyčius. Nuolatinis stresas taip pat gali tapti priežastimi, kodėl neuronuose ima trūkti serotonino ir noradrenalino. Įsivaizduokite indą, kuriame yra neuromediatoriai: galbūt gimstant jis buvo nepilnas – per mažai įpilta (kalbu apie paveldimumą), gali būti, kad žmogus gana intensyviai iš to indo sėmė (sirgo, stresavo, jaudinosi), todėl greitai išnaudojo neuromediatorių atsargas. Kodėl aš taip vaizdžiai pasakoju? Nes noriu, kad suprastumėte antidepresantų funkciją, kuri labai aiški – papildyti neuromediatorių kiekį nervinėse ląstelėse. Noriu paneigti ir dar vieną mitą, kad antidepresantai keičia žmogų, asmenybės bruožus, charakterį ir pan. Tikrai taip nėra. Kaip ir dar vienas neteisingas įsitikinimas, kad vartodamas antidepresantus žmogus staiga taps labai laimingas. Šių vaistų tikslas – simptomų gydymas: miego, nuotaikos, mitybos sutrikimų. O laimės ieškoti reikėtų savęs pažinime, ją atrasti leidžia ir psichoanalizė.
Užsiminėte, kad vaistų nuo depresijos yra kelios dešimtys. Kaip parinkti tinkamą?
Sužinoma sergančiojo depresija ligos ir gyvenimo istorija, tada vertinama būsena: ar sutriko miegas, ar vyrauja nuotaikų svyravimai. Pagal simptomus parenkamas vaistas, kuris veikia reikalingą grandį. Yra tokių, kurie migdo, yra tonizuojančių arba keliančių apetitą. Vaistai skiriami individualiai.
Kokie antidepresantų vartojimo mastai Lietuvoje? Kuo mes skiriamės nuo vakarų europiečių?
Lietuvoje antidepresantų suvartojama 2-3 kartus mažiau nei Norvegijoje ar Švedijoje. Skandinavijos šalys dažnai laikomos rūpinimosi psichikos sveikata pavyzdžiu. Gerinant psichikos ligų diagnostiką ir gydymą, antidepresantų vartojimas turėtų didėti ir Lietuvoje. Pirmieji žingsniai jau stebimi.
Skeptiškai nusiteikę žmonės dažnai tikina, kad antidepresantai gali sukelti priklausomybę. Ar yra tame tiesos?
Tai – vienas didžiausių mitų apie šiuos vaistus. Į jūsų klausimą kategoriškai atsakau – NE. Ir vėl grįžtu prie jau išsakytos minties: antidepresantų tikslas yra padidinti neuromediatorių kiekį nervinėse ląstelėse. Priklausomybė nesivysto, tačiau galimos nemalonios reakcijos staiga nutraukus vaistų vartojimą. Kartais pacientai, nepasitarę su gydytoju, nustoja vartoti antidepresantus. O tai reikia daryti palaipsniui, prižiūrint gydytojui. Staigūs pokyčiai priverčia organizmą reaguoti, o tai gali sukelti labai nemalonių pojūčių ir trukti apie porą savaičių.
Tuomet kyla klausimas – koks antidepresantų vartojimo kursas?
Tarptautinės gairės nurodo, kad pirmą kartą susirgus depresija, rekomenduojamas gydymo kursas yra ne trumpesnis nei 6 mėnesiai. Jeigu sergantysis jaučiasi gerai, tada jau galima pradėti mažinti dozę ir palaipsniui visai atsisakyti vaistų. Deja, depresija linkusi pasikartoti. Antrą kartą susirgus, rekomenduojamas gydymo kursas – ne trumpesnis nei 2 metai.
Teko girdėti, kad antidepresantai gali sukelti nemažai nepageidaujamų reakcijų. Koks tikrasis šių vaistų šalutinis poveikis ir kurie teiginiai apie juos neteisingi?
Vėl priminsiu, kad antidepresantų funkcija – padidinti neuromediatorių kiekį ląstelėse. Šie vaistai didina jų kiekį ne tik nervinėse ląstelėse, bet ir virškinamajame trakte, kuriame taip pat yra serotonino receptorių. Dėl to kai kurie pacientai skundžiasi pykinimu (retais atvejais jis būna stiprus). Ši nemaloni būsena gali tęstis 3–4 paras. Žmogus pradeda vartoti antidepresantus, jo nuotaika dar nepagerėjo, o jau pykina. Suprantama, kad toks poveikis kelia nerimą. Štai kodėl pradžioje kurso niekada neskiriame visos terapinės dozės, pradedame nuo mažiausios ir net daliname tabletes. Organizmui reikia laiko priprasti. Neslėpkite nuo savo gydytojo patiriamo šalutinio poveikio ir būtinai su juo pasitarkite. Beje, noriu pabrėžti, kad antidepresantai pradeda veikti tik po 2 savaičių nuo jų vartojimo pradžios. Negalvokite, kad išgėrus ryte tabletę, nuotaika iš karto pagerės.
Dar svarbu pabrėžti, kad antidepresantų „darbas“ yra aktyvinti nervų sistemą. Jeigu jaučiate nerimą ir jam gydyti skiriami būtent šie vaistai, tai per pirmąsias dvi savaites būklė gali netgi paūmėti. Svarbu tai žinoti ir neišsigąsti.
Mes vis kalbame apie vaistus, tačiau juk yra ir kitų būdų, kaip padidinti neuromediatorių kiekį nervinėse ląstelėse. Kokie jie?
Psichoterapija – štai kas dar veiksminga. Suprasti, kas vyksta, įvardyti savo jausmus ir išmokti su jais gyventi – labai svarbus ir daug laiko užimantis darbas. Dėl psichoterapijos taip pat didėja neuromediatorių kiekis – tik ne taip greitai, kaip vartojant antidepresantus. Aišku, jeigu neuromediatorių trūkumas nulemtas genetiškai, psichoterapija nebus labai naudinga. Tačiau kitais atvejais ji yra iš tiesų veiksminga. Tabletės nėra panacėja, į šios ligos gydymą reikia žiūrėti kompleksiškai, todėl noriu pabrėžti, kad ir aktyvus gyvenimo būdas, ir sveika mityba gali gerokai pakeisti gyvenimo kokybę.
Pakalbėkime apie dar vieną psichiką veikiančių vaistų grupę, kurią specialistai dar vadina benzodiazepinais, o visuomenėje jie žinomi kaip migdomieji ir raminamieji. Minėjote, kad jų lietuviai suvartoja žymiai daugiau nei antidepresantų. Kodėl?
Pirmiausia, noriu pabrėžti, kad nuo praėjusių metų vasaros buvo griežčiau reglamentuotas jų skyrimas – gydytojas gali išrašyti tik elektroninį receptą. Šiuos vaistus galima atpažinti pagal jų pavadinime esančią galūnę „-pamas“ (diazepamas, lorezepamas ir pan.). Kalbėdamas apie šią vaistų grupę, turiu paminėti fiziologinius procesus, kurie vyksta organizme. Raminamieji vaistai prisijungia prie receptorių ir slopina neuronų aktyvumą. Ką tai reiškia? Šie vaistai sukelia greitą raminamąjį efektą ir skiriasi veikimo trukme bei poveikiu –jis gali būti migdantis, slopinantis ar raumenis atpalaiduojantis. Nėra gerų ar blogų vaistų, tačiau kai kurių jų vartojimas gali sukelti priklausomybę. Būtent tokie yra benzodiazepinai. Jie veikia greitai ir efektyviai, jų poveikio nereikia laukti dvi savaites. Be to, šios grupės vaistai gerai toleruojami: nėra pykinimo ar kitų nepageidaujamų reiškinių. Tačiau juos reikėtų vartoti trumpai, ne ilgiau nei 2 savaites. Kodėl? Organizmas labai greitai prisitaiko prie jų poveikio, todėl ilgainiui prie jų įprantama. Tai reiškia, kad po kiek laiko reikės didesnės vaistų dozės. Iš pradžių užtenka pusės tabletės, tačiau po 2–3 savaičių tiek nebepakaks. Išgėrus tabletę po 3–4 valandų nerimas sugrįžta. Viską labai paprasta paaiškinti: vaistas pašalino simptomus, o priežastis, dėl ko kilo nerimas ar nemiga, išliko. Juk neišgydysime bakterinės infekcijos mažindami temperatūrą. Sutikite, be antibiotikų uždegimas niekur nedings. Sergant nerimo ar nemigos sutrikimu, „antibiotikais“ turi tapti priežasties ieškojimas ir jos pašalinimas. Jeigu tik gersite raminamuosius, labai greitai pateksite į užburtą ratą, kuriame dozės didės, o jų poveikis – mažės. Paprastai kalbant, receptoriai atbunka, o vienos tabletės jau neužtenka, jų reikia vis daugiau...
Kas nutinka, jeigu priklausomas asmuo visgi nutaria išeiti iš užburto rato?
Antidepresantų nutraukimas gali sukelti tik nežymų negalavimą, o staigus raminamųjų ar migdomųjų atsisakymas gali baigtis labai rimta būsena – abstinencija: gali kilti kraujospūdis, sutrikti sąmonė, vyresnio amžiaus žmonės gali patirti delyrą (ūmų banguojančios eigos sąmonės ir pažinimo funkcijų sutrikimą), matyti haliucinacijas, blogėja jų fizinė sveikata, sutrinka širdies veikla, smegenų kraujotaka. Su kaupu grįžta nerimas ir kiti sutrikimai. Tai – labai rimta būsena, kurią reikia gydyti. Nesinori, kad pacientai patirtų tokią būseną. Todėl gydytojams svarbu, kad jie neįprastų prie vaistų, o jeigu taip jau atsitiko, palaipsniui jų atsisakytų, mažindami dozę arba pakeisdami juos kitu gydymu. Dėl visų išvardytų priežasčių šeimos gydytojai ir psichiatrai labai nenoriai skiria pacientams šios grupės vaistus. Noriu pabrėžti, kad benzodiazepinai gali būti skiriami tik esant medicininei būtinybei (pavyzdžiui, greitosios medicinos pagalbos gydytojas gali priimti sprendimą suleisti raminamųjų). Psichiatrai, paskyrę antidepresantus, gali pacientams skirti nedidelę dozę raminamųjų, kol praeis mano įvardytos dvi „pereinamosios“ savaitės. Taip pat raminamieji gali būti skiriami žmonėms nustojusiems vartoti alkoholį ir patiriantiems abstinenciją. Noriu tik pabrėžti, kad raminamieji gali būti vartojami tik trumpą laiką.
Deja, ši grupė turi blogą reputaciją dėl anksčiau vyravusio požiūrio į šiuos vaistus, be to, jų buvo lengva gauti. Vaistų vartojimo Baltijos šalyse ataskaitos duomenimis, Lietuvoje prieš 4 metus benzodiazepinų grupės preparatų buvo suvartojama kelis kartus daugiau nei kitose Europos šalyse.
Pacientai ne patys atrasdavo raminamuosius ir migdomuosius, tai padaryti jiems padėdavo gydytojai. Tačiau viskas pasisuko netikėta linkme: dabar yra žmonių, kurie jau 20 ir daugiau metų vartoja benzodiazepinus... Sugriežtinus šių vaistų skyrimą, žmonės tarsi skatinami ieškoti jų alternatyvų.
Norisi paliesti ir globalesnę problemą: ar esame tauta, kuri per mažai dėmesio skiria psichikos sveikatai? Kodėl kiekvieną neigiamą emociją dažnai suvokiame kaip pasaulio pabaigą?
Taip, į nerimą dažnas žiūri kaip į labai blogą emociją ir nenori jos nei patirti, nei priimti. Tačiau nerimauti juk yra normalu: nerimas prieš egzaminą ar kitą svarbų įvykį yra natūrali būsena. Mūsų visuomenėje priimta nejausti nerimo apskritai, o pajutus – slopinti jį medikamentais. Mes neturime griebtis tablečių vos pajutę nerimą. Jeigu nerimaujate, vadinasi, turite priežasčių gilintis į save arba kreiptis į psichologą.
Gerų pokyčių mes, specialistai, jau pastebime, tačiau jie dar nėra tokie, kokių norėtųsi. Visiems naudinga pažinti savo emocines reakcijas ir mokėti jas priimti. Taip gyvenime galima pasiekti daug: suprasti save ir kitus, tapti sėkmingu. Tai vadinu psichohigiena: kaip mes valomės dantis, prausiamės, taip turėtume išmokti elgtis ir su jausmais, kokie jie bebūtų. Atpažinti juos, suprasti, priimti ir paleisti – skatinu visus to mokytis. Pastebiu teigiamas tendencijas – į psichoterapeutus kreipiasi vis daugiau žmonių.
