Tas pats Higienos institutas skelbia, kad nuo 2013 m. Lietuvos savižudybių statistika gerėja – panašu, ne senjorų dėka... Iš gyvenimo jie pasitraukti nusprendžia vis dažniau. Anot specialistų, vyresnio amžiaus žmonių savižudybėms įtakos turi vienišumas. Mat perkopę 60 metų žmonės dažnai patenka į kritinį etapą – radikaliai sumažėja jų bendravimo gebėjimai, daugėja sveikatos problemų, galvoje sukasi vis daugiau egzistencinių klausimų. Vyresnioji karta nelinkusi atvirauti apie savo jausmus, dažniausiai visas besikaupiančias emocijas užgniaužia savyje ir su jomis gyvena visą gyvenimą. Su amžiumi artimų žmonių ratas stipriai siaurėja, o neretais atvejais jie lieka visai vieniši. Todėl vienišumas ir nereikalingumo jausmas gali sukelti ir savižudiškų minčių

Kaltina izoliaciją ir mažas pajamas

Kalbėdamas apie priežastis, psichologas suicidologas Paulius Skruibis įvardija vyresnių žmonių patiriamą izoliaciją, vienišumą bei nedideles pajamas. Tokiame amžiuje žmonės pradeda jaustis našta artimiesiems, priduria jis. „Kalbame apie paslaugų trūkumą. Klausimas, kiek tie žmonės, kurie turi rūpintis pagyvenusiais tėvais, gali atsiremti į valstybines paslaugas. Jei ne, tai tampa didžiule problema tiek artimiesiems, tiek pačiam žmogui“, – kalba suicidologas.

Neįmanoma nustatyti bendros savižudybių priežasties. Tačiau daugelis specialistų linkę manyti, kad didelės įtakos 2020 m. senjorų savižudybių skaičiaus augimui įtakos galimai turėjo ir COVID-19 pandemija. Šitaip teigia ir „Vilnius sveikiau“ Vilniaus miesto savižudybių rizikos valdymo algoritmo koordinatorė Viktorija Andreikėnaitė.

„Matome, jog COVID-19 dar labiau išryškino vyresnio amžiaus žmonių socialinę bei fizinę atskirtį, senelių vienišumą. Ir nors šalyje kasmet vis daugiau veiksmų, padedančių mažinti savižudybių skaičių, mums vis dar trūksta tikslingų nacionalinio lygmens priemonių, nukreiptų būtent į vyresnio amžiaus gyventojų savižudybių prevenciją. Stinga ne tik šeimos gydytojų įtraukimo į psichikos sveikatos gerinimo procesus, bet ir senjorų integracijos į visuomenę, skirtingas bendruomenių veiklas“, – pasakoja „Vilnius sveikiau“ Vilniaus miesto savižudybių rizikos valdymo algoritmo koordinatorė Viktorija Andreikėnaitė.

Moko atpažinti požymius

Visuomenės sveikatos biurai, veikdami pagal savižudybių prevencijos programą, rengia nemokamus mokymus ir platina informaciją apie tai, kaip atpažinti bet kurio žmogaus – ne tik senjoro – ketinimą nusižudyti.

„Pirmieji ženklai dažnai būna, – įvardija psichologas Antanas Mockus, – kai sakoma: „Aš norėčiau užmigti ir nebeatsikelti“, „Man jau niekas nebepadės, tai nebepakeliama“, „Norėčiau numirti“. Tai tarsi pagalbos šauksmas, rodantis, kad žmogui sunku, kad jį aplanko beviltiškumo jausmas, jog nebėra išeities. Jis būna prislėgtas, ilgą laiką vaikšto liūdnos nuotaikos. Kiti galimi ženklai – kai atsiprašoma už tai, kas galbūt blogo padaryta, grąžinamos skolos.“

Specialistai išskiria kelias pribrendimo savižudybei proceso stadijas. Minčių, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę, nori užsimiršti, pabėgti nuo rūpesčių ir skausmo. Daugeliui žmonių nors kartą gyvenime ateina tokia mintis. Tačiau savižudybė dar neplanuojama. Norima nebūti, numirti, bet nusižudyti atrodo neįmanoma. Ketinimų stadijoje žmogus ne tik trokšta mirti, bet ir pradeda siekti mirties. Jis norėtų rasti ir kitų būdų, kurie sumažintų jo kančias, bet negali. Savižudybė pradeda atrodyti kaip vienintelė išeitis. Grėsmė gyvybei čia jau daug didesnė. Pradedama galvoti apie nusižudymo būdus, apmąstomos konkrečios detalės.

Veiksmų etapas – paskutinis. Jis prasideda apsisprendimu, kad mirtis yra geriausia išeitis. Tada gali net pagerėti nuotaika, nes žmogus pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape stebimi atsisveikinimo gestai: skolų, dovanų, laiškų grąžinimas, ypatingos atsisveikinimo frazės. Įvykdomas konkretus savižudybės veiksmas.

Šių savižudiškų tendencijų vyksmas nėra negrįžtamas: ne kiekvienas, galvojantis apie savižudybę, ketina tai daryti, ne kiekvienas ketinantis, mėgina nusižudyti, ne kiekvienas, kuris mėgina nusižudyti, miršta. Ir bet kuriuo momentu šis pragaištingas procesas gali būti sustabdytas – veikiant ir iš vidaus, ir iš išorės.

Vis dėlto sužinoti, ar žmogus tikrai galvoja apie savižudybę, įmanoma tik atvirai to paklausus. „Dažnai baiminamasi, kad tokiais klausimais savižudybę galima paskatinti, – teigia V.Andreikėnaitė. – Tai mitas! Iš tiesų toks žingsnis vyresnio amžiaus žmogui gali sukelti palengvėjimą, mat kas nors atkreipė dėmesį ir panoro atvirai pasikalbėti apie mano problemas, vadinasi, aš vis dar rūpiu.“

Ragina senjorus kuo daugiau integruoti

Siekiant pagerinti pandemijos metu gerokai pažeistą ir sutrikdytą senjorų psichoemocinę būseną, supažindinti senjorus su įvairiais būdais ir priemonėmis padėti sau nuimti šiuo metu vyraujančias neigiamas psichologines įtampas, kurti teigiamų emocijų aplinką, tuo būdu gerinti bendrą organizmo būseną – ne tik psichinę, bet ir fizinę sveikatą (kurios, tiesą pasakius, yra labai tampriai tarpusavyje susijusios), Lietuvos rajonų savivaldybės organizuoja senjorų integracijos į visuomenės gyvenimą programas.

„Vienas svarbiausių tikslų, – įvardija Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė Kristina Meidė, – grąžinti senjorus į bendruomenes. Savanoriai ne tik gurkšnoja arbatą kartu su seneliais, bet ir moko juos naudotis nuotolinio ryšio priemonėmis, aptaria, kur kreiptis prireikus psichologinės ar medicininės pagalbos, padeda senoliams lengviau išgyventi artimųjų netektis. Skatina įsitraukti į vietos bendruomenių veiklas bei užmegzti naujus ryšius su bendraamžiais, tokiu būdu stiprindami senjorų savarankiškumą ir priklausymo bendruomenei jausmą.“

Tiek psichikos sveikatos specialistai, tiek vadinamieji „vartininkai“ – pirmiausia susiduriantys su savižudybės grėsmę patiriančiais asmenimis ir nukreipiantys juos pagalbai – daugiausiai pagalbos teikime akcentuoja asmeninį santykį su savižudybės grėsmę patiriančiu asmeniu, o ne specifinius pagalbos metodus. Kai santykis pavyksta – pavyksta ir pagalbą suteikti. O jei nepavyksta pagalbą suteikti – tai dažniausiai būtent dėl sunkumų, iškilusių iš neužsimezgusio santykio. Šie specialistai taip pat akcentuoja motyvacijos stoką: kad asmenys, galvojantys apie savižudybę, dažnai abejoja ir dėl siūlomos pagalbos, dėl ko tą santykį megzti būna nelengva.