Sykį Sandi Toksvig iš Danijos savo radijo laidoje atskleidė įdomų studijų laikų nutikimą (ji studijavo antropologiją). Moteris pasakojo, kaip anuomet per paskaitą profesorė parodė iškasenos – elnio rago su 28 įbrėžimais – nuotrauką. Ji tarė: „Tikėtina, kad tai – pirmasis žmogaus bandymas sukurti kalendorių.“ Studentai su pasigėrėjimu žiūrėjo į nuotrauką. „Kaip manote, kas tai galėjo padaryti? Vyras ar moteris?“, – paklausė dėstytoja. Auditorijoje stojo tyla. Tada ji pridūrė: „Kodėl vyrui turėtų būti svarbu suskaičiuoti, kada praeis 28 dienos? Todėl aš darau prielaidą, kad tai – pirmasis moters bandymas sukurti kalendorių.“ Ir iš tiesų, juk moterims visais laikais buvo svarbu skaičiuoti savo ciklo dienas ir būti pasirengusioms, kai prasidės menstruacijos. Šiais laikais dauguma naudojasi mobiliosiomis programėlėmis, anksčiau žymėdavo ciklą kalendoriuje, bet vienaip ar kitaip moterims nuo neatmenamų laikų kalendorius buvo svarbesnis nei vyrams. Ir, vis tik, dauguma išradimų mūsų pasąmonėje pirmiausia priskiriami vyrams, ir tik pačios moterys gali pažiūrėti į vieną ar kitą klausimą iš kitos perspektyvos, per savo patirties prizmę. Net jei tas klausimas nėra susijęs nė su viena lytimi.
Tiesa, jei pažvelgtume istoriškai, moteriškas požiūris niekuomet nebuvo fiksuojamas. Nuo „vyras atneša mamutą į olą“ laikų būtent vyriškas požiūris į pasaulį atspindi visų pasaulio žmonių požiūrį. O kita, moteriškoji žmonijos pusė, tarsi lieka paraštėse, kuriose skamba spengianti tyla. Ir ta tyla yra visur: moksle, naujienose, kino filmuose, miestų planavime, naujausiose technologijose, ekonomikoje ir taip toliau.
Ar esate girdėję apie Bechdel testą?
Bechdel testu matuojamas moterų vaizdavimas kūryboje, pavyzdžiui, kino filmuose. Pagrindinis šio testo klausimas – ar dvi vaizduojamos moterys tarpusavyje kalba apie ką nors kita, nei vyrai. Kartais pridedama ir sąlyga, kad moterys turėtų konkrečius vardus. Interneto duomenų bazė (ją galima rasti adresu www.bechdeltest.com) yra nuolat pildoma naudotojų ir žiniasklaidos priemonių. Šiuo metu joje yra per 6 500 kino filmų. Pastebėtina, kad daugiau nei pusė analizuotų kino filmų neatitinka Bechdel testo kriterijų, o tai reiškia, kad moterims kuriami dialogai yra lėkštesni nei rašomi vyrams. Kas dar įdomiau – dalyje kino filmų išvis nėra dviejų moterų dialogų.
Pirmąsyk apie Bechdel testą buvo užsiminta 1985 m., Alison Bechdel sukurto komikso pavidalu. Jame buvo pavaizduotos dvi merginos iš ateities, viena kurių konstatavo, kad žiūrės tik tokį kino filmą, kuris atitiks tris kriterijus: jame bus bent dvi moteriškos lyties herojės, kurios kalbėsis viena su kita apie ką nors kita, nei vyrai. Kita mergina sutiko, kad tokia idėja yra gera. Tuomet jos mėgina rasti kino filmą, atitinkantį šias taisykles, tačiau joms nepavyksta. Iš pradžių į šį konceptą buvo žiūrima netgi pašaipiai, klijuojant neigiamas feminizmo etiketes ir vos tik prieš kelerius metus į Bechdel testą imta žiūrėti kur kas rimčiau, o kino industrijos kūrėjai pradėjo stengtis atitikti šio testo nustatytus kriterijus. Vis dėlto, įvairių šaltinių pastebėta, kad jei kino filmai turėtų atitikti visas tris Bechdel testo sąlygas – dauguma įvairius apdovanojimus laimėjusiųjų nė nebūtų sukurta.
Kaip ten bebūtų, faktas yra tai, kad vaizduojamojoje kūryboje moterims tenkantis vaidmuo yra mažiau rimtas nei vyrams. Taip visuomenės pasąmonėje yra formuojama stereotipinė nuomonė, neva moterys tarpusavyje negvildena rimtų temų, o tik kalba apie vyrus. O tai, sutikite, yra pernelyg žalinga netiesa.
Šis lyčių nelygybės vaizduojamojoje kūryboje fenomenas yra aiškinamas tuo, kad dauguma scenaristų, režisierių ir prodiuserių, vis tik, yra vyrai. 2012 metais tik vienas iš šešių svarbiausias pozicijas kino kūrybos procese užimančių žmonių, sukūrusių finansiškai sėkmingiausius ar/ir populiariausius kino filmus JAV, buvo moteriškos lyties. 2017 m. šia tema pasisakė garsus kino kritikas Kyle Smithas. Jo teigimu, Bechdel testas yra nesąmoningas, nes dauguma sėkmingiausių Holivudo kino filmų yra apie policininkus, nusikaltėlius ar superherojus – tai yra vyrus. O tokius scenarijus dažniausiai rašo vyrai, kadangi moterys mieliau renkasi meilės, santykių temas. Žinoma, toks Kyle Smitho komentaras sulaukė daugybės kritikos dėl seksistinės potekstės. Tačiau ar tai nepatvirtina taisyklės ir visuomenėje gajų neteisingų stereotipų?
Ar tikrai saugu dirbti?
Patalpų temperatūra buvo standartizuota 1965 m., apskaičiuojant ją 180 cm ūgio ir 80 kg svorio vyrui. Būtent tokia ji iki šiol yra dažniausiai nustatoma darbovietėse. Tačiau tiesa ta, kad moterys komfortiškai jaučiasi esant kartais net 35 proc. aukštesnei temperatūrai. O tai reiškia, kad įprastai darbo vietose moterims temperatūra yra iki 5 laipsnių per žema. Ilgai būdamos patalpose, kuriose temperatūra nustatyta pagal šį standartą, jos gali peršalti, susirgti. Neretas vaizdas, kai vasarą darbo vietose kondicionavimo sistemos temperatūra yra pritaikyta vyrų poreikiams ir moterys dirba apsigaubusios šaliais, o vyrai – kuo puikiausiai jaučiasi trumpomis rankovėmis. Kas be ko, tai turi neigiamos įtakos ne tik sveikatai, bet ir produktyvumui.
Žinoma, tai nėra vienintelis niuansas, kalbant apie saugumą darbovietėse. Dalis žmonių savo darbe kasdien susiduria su chemikalais. Pastebėta, kad tai ilgainiui gali sukelti vėžinius susirgimus. Tačiau, vėlgi, tyrimai atliekami pasitelkiant vyrišką lytį, o su cheminėmis medžiagomis dirbančių moterų saugumas vis dar yra itin mažai analizuojamas. O juk moterys yra smulkesnės, jų oda – plonesnė. Taigi, tikėtina, kad ir poveikis turėtų būti labiau neigiamas. Štai kad ir manikiūro salonai, kurių didžioji dauguma darbuotojų yra moterys. Manikiūro specialistai kasdien susiduria su įvairiais chemikalais: geliniais ir paprastais lakais, lako valikliais, bazėmis ir topais, gelinių nagų dulkėmis. Tokia chemija ilgainiui gali sukelti plaučių ligas, persileidimus, vėžį. O juk dar nereta grįžta namo dirbti „antros pamainos“ – namų tvarkytojos, kur, vėlgi, susiduria su įvairia buitine chemija. Tačiau nagų priežiūros priemonių ir buitinės chemijos sąveika nėra ištirta. Ir tai – tik vienas pavyzdys.
Įdomu tai, kad žala sveikatai yra kur kas mažiau tirta tose sferose, kuriose dominuoja moterys. Kita vertus, pavojus moterims nėra ištirtas ir tose srityse, kur jos gali dirbti, bet dominuoja vyrai. Štai paimkime statybų sektorių – visi įrankiai standartizuoti pagal vyrus, tad dauguma yra per dideli moteriškai rankai ir per sunkūs anatomiškai silpnesniam moters raumenynui. Maža to, pareigūnų apsaugos yra taip pat sukurtos vyrų, ne moterų kūnams. 1997 m. tai privedė prie nelaimingo įvykio Didžiojoje Britanijoje. Pareigūnė, atvykusi į iškvietimo vietą, turėjo išlaužti buto duris, tačiau niekaip negalėjo to padaryti, nes trukdė nepatogi liemenė. Nusivilkusi apsauginį drabužį ji duris išlaužė, tačiau čia pat buvo mirtinai subadyta peiliu. Po dvejų metų kita tos pačios šalies pareigūnė paviešino istoriją apie tai, kad turėjo gultis po skalpeliu krūtinės mažinimui, kadangi pareigas atlikti būtina liemenė ne tik netiko jos kūnui, bet ir ėmė kenkti sveikatai pernelyg suverždama krūtinės ląstą. Po šios moters pasisakymo dar 700 pareigūnių prabilo apie netinkamas uniformas.
Liūdniausia, kad nors šie įvykiai vyko prieš kelis dešimtmečius, mažai kas tepasikeitė. Dar ir dabar moterys skundžiasi, kad diržas, ant kurio kabinama įranga, joms netinka ir neretai pažeidžia odą, sukelia mėlynes. Kai kurioms tenka dėl to lankytis ir fizioterapijoje. Apsauginės liemenės ir toliau spaudžia krūtinę. Maža to, dėl krūtinės iškilumų jos pakyla aukščiau, palikdamos neapsaugotą moters pilvo zoną.
Lygios teisės tualeto eilėje?
Visais laikais viešiesiems vyrų ir moterų tualetams buvo skiriamas vienodas plotas. Daugumoje šalių tai reglamentuota ir statybos leidimuose. Tačiau net įrengus tokį pat skaičių vietų tuštinimuisi – moterų eilė bus ilgesnė ir lėčiau judės. Statistiškai moteris tualete užtrunka 2,3 karto ilgiau nei vyras. Maža to, moterys kur kas dažniau į tualetą lydi vaikus, neįgaliuosius ir pagyvenusius asmenis, kuriems reikia daugiau laiko susitvarkyti. O taip pat statistiškai vienu metu patalpoje būna apie 20-25 proc. vaisingo amžiaus moterų, kurioms tuo metu yra menstruacijos ir jos į tualetą turi eiti higienos sumetimais. Maža to, moterys į tualetą eina dažniau nei vyrai: nėštumo metu labai sumažėja šlapimo pūslės tūris, moterys 8 kartus dažniau serga šlapimtakių uždegimu.
Taigi, atsižvelgiant į visus šiuos anatominius ir socialinius aspektus, natūraliai kyla klausimas, ar tikrai yra lygiateisiška skirti vienodą plotą viešiesiems vyrų ir moterų sanitariniams mazgams?
Technologijos – (ne) moterims?
1988 metais pianistas Christopheris Donisonas interviu metu atkreipė dėmesį, kad jo rankos yra mažesnės nei vidutinio vyro ir dėl to jam yra kur kas sunkiau groti pianinu. Tai galėjo pasakyti ir beveik bet kuri moteris, juk jų rankos fiziologiškai yra mažesnės nei vyrų. Tačiau, apie tai, regis, negalvoja šiuolaikiniai technologijų gigantai. Štai, kad ir išmanusis telefonas – įprastai jis yra bent 14 cm dydžio. Vyrai juo gali puikiai naudotis viena ranka, o kalbant apie moteris – telefonas yra neretai tokio pat dydžio kaip visas delnas. Žurnalistas ir knygų autorius James Ballis savo straipsniuose šia tema teigia, kad taip yra todėl, kad stereotipiškai visuomenėje yra manoma, kad vyrai dažniau ir daugiau naudojasi naujausiomis technologijomis. Kita vertus, jo teigimu, čia yra ir džiugi naujiena – telefonai nebedidės, nes jie pasiekė maksimalų vyriško delno dydį.
Galima manyti, kad jei jau nepatogu rankomis naudotis telefonu – tai galima daryti balso komandomis. Tačiau, deja, net ir balso atpažinimo programinė įranga yra pritaikyta atpažinti būtent vyrišką tembrą, o tiksliau – 70 proc. geriau jį atpažįsta. Internete galima rasti įvairiausių istorijų apie tai, su kokiomis problemomis susiduria moterys. Štai viename straipsnyje moteris pasakoja, kad vairuodama 2012 m. „Ford Focus“ markės automobilį, niekuomet negalėjo aktyvinti balso komandų. Tačiau vyro automobilio įranga klausėsi puikiai; net kai jis keliaudavo keleivio sėdynėje. Kita prisipažįsta pamaniusi, kad kažkas sugedę, kuomet įsigijo „Buick“ automobilį, todėl susisiekė su prekės ženklo atstovais ir jai tebuvo atsakyta, kad, deja, ši funkcija neveiks, nes atpažįsta tik vyrišką balsą. Trečia dalijasi patirtimi, kad norėdama duoti balso komandą paskambinti kam nors važiuojant „Volvo Cross Country“ automobiliu – ji tiesiog kalba pažemindama balsą ir tuomet viskas veikia.
Ar nekyla klausimas, kodėl moterys už prekes turi mokėti tą pačią kainą, kaip ir vyrai, nors dalis funkcijų joms tiesiog neveikia?
2014 metais „Apple“ pristatė naują sveikatos stebėsenos funkciją. Tuo metu tai buvo tikras atradimas ir naujovė. Žmonės galėjo stebėti savo kraujo spaudimą, pulsą, sekti, kiek nueina žingsnių, fiksuoti įvairius sveikatos aspektus. Bet! Programėlėje nebuvo galimybės moterims stebėti savo ciklą. O, beje, statistiškai tarp „iPhone“ vartotojų moterų yra 14 proc. daugiau.
Kai tas pats technologijų gigantas visuomenei pristatė dirbtinio intelekto pagrindu veikiančią „Siri“ programinę įrangą, vartotojai netruko pastebėti, kad ši geba rasti atsakymus į užklausas „kur įsigyti „Viagra“ tablečių“ arba „kur rasti prostitučių“, tačiau paklausus „kur galima atlikti abortą“ – atsakymo nebuvo. Maža to, „Siri“ iškviesdavo pagalbą pasakius „man infarktas“, tačiau jei pasakydavai „mane prievartauja“ – „Siri“ atsakydavo „nesuprantu, ką reiškia „prievartauja“.
Moterų saugumas kelyje – iliuzija?
Statistiškai avarijas kur kas dažniau sukelia vyrai. Tačiau net ir čia statistika nusisuka nuo moterų. Imant vienodus nelaimingo nutikimo kelyje parametrus: moterys 47 proc. dažniau patiria sunkius sužalojimus, 71 proc. – nežymius sužalojimus ir 17 proc. dažniau žūsta. Ir viskas tik dėl to, kad saugos sistemos automobilyje yra pritaikytos... vyrams.
Moteris paprastai sėdi kur kas arčiau lango. Taip yra todėl, kad jos yra žemesnės nei vyrai ir turi prisitraukti sėdynę, kad pasiektų pedalus ir turėtų kuo platesnį matomumą per priekinį stiklą. Ir tai nėra ta pozicija, kurioje vairuoti yra sukurti automobiliai. Moterų kojos praktiškai palenda po prietaisų skydeliu ir taip tampa itin pažeidžiamos avarijų metu.
Moterys yra kur kas pažeidžiamesnės ir automobiliui patyrus smūgį į galą. Jau vien anatomiškai moterų sprandas, kaklas ir viršutinė torso dalis yra silpnesni nei vyrų, tačiau ir oro pagalvės yra per kietos mažesniam vidutiniam moters svoriui nei vyro. O ir pačios sėdynės smulkesnį moters kūną apgaubia prasčiau, todėl smūgio atveju moteris kur kas didesniu greičiu atsitrenkia į iššovusią oro pagalvę. Kodėl? Viskas labai paprasta. Manekenai, naudojami automobilių saugumo testų metu, yra pagaminti pagal vidutinio vyro parametrus – 177 cm ūgio ir 76 kg svorio. Maža to, net struktūriškai manekenai atitinka vyro raumenyną ir stuburą. Taigi praktiškai visi saugumo bandymai yra orientuoti į vyrus. Ir nors tokie manekenai yra naudojami nuo 1950-ųjų, tik 2011 metais JAV pirmąsyk testui buvo panaudotas „moteriškas“ manekenas. Kodėl kabutėse? Todėl, kad testuotojai tiesiog sumažino manekeno ūgį ir svorį, bet ne struktūrinius duomenis, o kartais atlikę testą su vyrišku manekenu ir gavę jo rodiklius, tiesiog „iš akies“ proporcingai paskaičiuoja, kaip nukentėtų moteris. Dar prastesnė situacija yra su nėščiosiomis prie vairo. Saugos diržas, kuris būtų joms pritaikytas, nėra sukurtas iki šiol.
O kaip sveikatos sistema?
Kiekviena ląstelė mūsų kūne turi lytį. Tai reiškia, kad vyrai ir moterys ląstelių lygmenyje yra visiškai skirtingi. Natūraliai kyla mintis, kad, matyt į tai turėtų atsižvelgti ir sveikatos sistema. Tačiau yra visai ne taip.
Pradėkime nuo to, kad klinikiniai tyrimai remiasi tik vyrų duomenimis. Kaip pavyzdį paimkime širdies ir kraujagyslių ligas, kurios šiuo metu yra viena dažniausių mirties priežasčių. Tiesa ta, kad šios ligos skirtingai pasireiškia priklausomai nuo lyties. Skiriasi simptomai, rizikos faktoriai ir pasekmės. Tačiau tik trečdalyje tyrimų dalyvauja moterys. Ir tik 31 proc. to trečdalio tyrimų pateikia duomenis skirdami tiriamuosius pagal lytį. Arba Alzheimerio liga, kuria šiuo metu pasaulyje serga daugiau nei 5 milijonai žmonių, dauguma – moterys. Ilgai buvo manoma, kad taip yra dėl ilgesnės moterų gyvenimo trukmės ir tik neseniai mokslininkai ėmėsi tirti plačiau, atsižvelgdami į hormonų pokyčius moters organizme, kurie, galimai, turi tam nemažai įtakos. Na, ir paskutinis pavyzdys. Moterys patiria gana didelius endokrinologinius pokyčius brandos, nėštumo ir menopauzės metu. Yra nustatyta, kad tai turi didelę įtaką tam, kad moterys dažniau serga depresija. Tačiau tik mažiau nei 45 proc. farmacijos tyrimų yra atliekami atsižvelgiant į tai.
Negaliu nepaminėti dar vieno svarbaus aspekto, su kuriuo susiduriame kasdien. Kai negaluojame, sergame, juntame skausmą – vartojame vaistus. Kai kurių receptinių vaistų dozės yra apskaičiuojamos individualiai, tačiau dauguma nereceptinių – tablečių skaičiumi per parą. Ir standartinė dozė yra apskaičiuota... teisingai – standartiniam 180 cm ūgio ir 80 kg svorio vyrui. Taigi moterys nuolat ne savo noru perdozuoja vaistų.
Rožinis mokestis – kas tai?
Kur benuspręsite apsipirkti, netruksite pastebėti, kaip skiriasi moteriškai ir vyriškai auditorijai pritaikyti produktai, prekės. Vyriškieji paprastai yra supakuoti į juodas, mėlynas, pilkas pakuotes, o jei naudojami kvapai – tai dažniausiai muskuso pagrindo. O moteriškųjų lentynos žėri blizgučiais, rožine, raudona spalvomis, kvepia gaiviais gėlių ir vaisių aromatais.
Tačiau tai nėra vienintelis skirtumas – neretai skiriasi ir kaina. Jei tas pats produktas yra skirtas tiek vyrams, tiek moterims, tačiau rinkodaros sumetimais nusprendžiama jį gaminti rožinės ar raudonos spalvų – jis kainuos brangiau. Būtent šis fenomenas ir yra vadinamas rožiniu mokesčiu. Žinoma, tai nėra mokestinės sistemos dalis, o tik bandymas daugiau uždirbti iš moterų.
Tiesa, yra ir sisteminis mokestis, kurį moka tik moterys – tai mokesčiai prie higieninių įklotų ir tamponų kainos. Juk pirkti šias priemones nėra pasirinkimas, tiesa? O vyrams jų nereikia ir nereikės.
Kalbant apie vaikiškas prekes, pastebėta, kad mergaičių žaislai kainuoja vidutiniškai 7 proc. brangiau. Ir nors šis fenomenas pramintas „Pelenės efektu“, jis taip pat priskiriamas „rožinio mokesčio“ kategorijai. Didesnė kainodara taikoma ne tik žaislams, bet ir drabužėliams – mergaičių rūbai jau nuo kūdikystės yra maždaug 37 proc. brangesni. Maža to, mergaitėms paaugus prasideda branda – taigi tenka pirkti ir higienos prekes, kurių berniukams, žinoma, nereikia. Vėliau joms reikalinga dekoratyvinė kosmetika, daugiau įvairių drabužių nei to paties amžiaus berniukams.
Tiesa, kalbant apie vaikų auginimą yra dar vienas įdomus niuansas. Britų mokslininkai nustatė, kad berniukai prašo daugiau kišenpinigių. O kadangi jie yra drąsesni prašyti, tai dažniausiai daugiau jų ir gauna nei mergaitės. Čia galima būtų ir pajuokauti, kad pajamų nelygybė prasideda jau ankstyvoje jaunystėje.
