Kai viskas gerai, bet viduje negera
Eglė jau ne vienerius metus konsultuoja klientus, veda saviugdos kursus moterims ir pastebi, kad žmonės tiesiog nesąmoningai labai dažnai pasirenka atsisakyti blogų jausmų, juos užblokuodami, kompensuodami kokiais nors išoriniais dirgikliais. Tik bėda ta, kad tokiu būdu išblunka ir malonūs jausmai. Žmogus tiesiog praranda sugebėjimą suprasti, kaip jis jaučiasi, nebemoka įvardinti savo emocijų.
Dar didesnė bėda – nemalonus pojūtis, ta vidinė žaizda niekur nedingsta, ji ir toliau negydoma tūno viduje bei kartais pratrūksta. Kai tai atsitinka, žmogus dar labiau išsigąsta, nesupranta, kodėl taip sureagavo, gali net pradėti save smerkti, o tai vidinį skaudulį tik dar padidina, papildo naujais negyjančiais įdrėskimais. Užsisuka savotiškas užburtas ratas, iš kurio sunku išlipti: kuo didesnis skaudulys slypi viduje, tuo labiau jis linkęs didėti, plėstis, tuo smarkiau jį reikės slopinti.
Iš kur atsiranda toji vidinė žaizda?
Psichologė sako, kad dažniausiai ji susiformuoja vaikystėje. Tai gali atsirasti įvairiuose amžiaus tarpsniuose, tačiau skaudžiausi dalykai susiję su ankstyvomis patirtimis, santykiais su mama, tėčiu, broliais, seserimis, seneliais – su tais žmonėmis, kurie itin reikšmingi ir svarbūs. Būtent iš jų mes išmokstame suprasti, koks yra pasaulis, kokie esame mes, kaip reikia reaguoti į aplinką ir pan. Tie vidiniai nuostatai gali būti pozityvūs, leidžiantys mėgautis gyvenimu, džiaugtis smulkmenomis, priimti save ir kitus, bet gana dažnai jie būna daugiau ar mažiau destruktyvūs, tvirtinantys, jog esu nevykėlis, manęs niekas nemyli, pasaulis blogas, gyvenimas sunkus ir t. t. Toks nusistatymas tampa skaudžia žmogaus gyvenimo tiesa, kurios jis išgyventi nenori, nenori to žeidžiančio pojūčio, todėl bando savo dėmesį nukreipti kitur. Paprastai tai būna kokie nors išoriniai dalykai – hobiai, užimtumas, slopinančios priemonės.
Skausmo slopinimas galimas ir iš pažiūros teigiamais dalykais
Kokie gi galimi to vidinio skausmo slopinimo būdai? Eglė Zakaraitė-Kijevič sako, kad jų yra labai daug ir labai įvairių. Visi pastebime, jeigu žmogus įninka į alkoholį, rūkymą, narkotikus, azartinius lošimus, pradeda kaip nors kitaip save žaloti. Tai akivaizdžiai destruktyvūs dalykai, kurie signalizuoja apie stiprų vidinį skausmą, kurio nebeįmanoma pakelti, todėl norisi kažkaip save apsvaiginti ir nieko nebejausti.
Kaip slopinimo priemonė gali būti ir darboholizmas, emocinis persivalgymas, priklausomybė nuo destrukcinių santykių. Iš esmės bet kokia priklausomybė nuo kažko – darbo, socialinių tinklų, saldumynų, sekso, sporto, kompiuterinių žaidimų, medžioklės, žvejybos – jau yra signalas, kad kažkas negerai. Gali atrodyti, kad kas gi čia blogo, jei žmogus daug sportuoja? Psichologė pabrėžia, kad nei sportas, nei kelionės, nei dar kažkokie pomėgiai nėra joks blogis. Tačiau būna situacijų, jog kokia nors veikla itin sureikšminama, jai skiriama labai daug laiko ir energijos, o, pavyzdžiui, apleidžiami santykiai, nebeturima laiko pailsėti, gal net normaliai pavalgyti. Ar gali būti žmogus laimingas, jei viena gyvenimo sritis puoselėjama, o kitos ima nykti?
Pozityvios kaukės socialiniuose tinkluose
Dažnai socialiniuose tinkluose matome įvairių asmenų keliamas nuotraukas, kurios atspindi gražiąją gyvenimo pusę: įdomias keliones, gražius santykius, malonų, turiningą laisvalaikį ir pan. Tikrai visi suprantame, jog realus gyvenimas kiekvienam pateikia ir ne tokių malonių situacijų. Visi rytais iš lovų išlipame nesusišukavę, kartais pavargstame, susipykstame, nepasiseka planai.
Vis tik toji „mada“ dalintis tik gražiais dalykais veikia. Jeigu savimi ir gyvenimu nepatenkintas asmuo mato tik tokiomis maloniomis akimirkomis besidžiaugiančius aplinkinius, jam tai sukelia dar didesnį kartėlį, nusivylimą, ar pavydą. Atrodo, kad visi turi kažką gražaus parodyti, o jis (arba ji) – ne. Kai tas negeras jausmas atsiranda, jį norisi nuslopinti vienu iš jau minėtų metodų. Pavyzdžiui, moteris, kuri nepatenkinta savo svoriu, pamato pasidalinimą apie tai, kad kažkuri jos sekama asmenybė valgo bet ką, o vis tiek atrodo liekna ir graži. Atsiradus vidinei nuoskaudai, gali sukilti noras „užvalgyti“ ją didesniu kiekiu saldžių keksiukų, o tai nuo norimos figūros dar labiau atitolina.
Dar viena itin ryški kaukė, kurią dažnai viešojoje erdvėje pastebi Eglė – tai labai stiprus noras pasirodyti pozityviai mąstančia asmenybe. Moterys (ir nebūtinai vien jos) susikuria aplink save stiprią pozityvumo aurą, dalinasi pamąstymais, demonstruoja sąmoningą laisvalaikį, būna aktyvios, empatiškos, daug bendrauja. Deja, namuose likusios pačios su savimi susitinka su vidiniais skauduliais ir tuštuma. Joms baisu likti vienoms.
Kaip pradėti gyti?
Psichologė sako, kad visų pirma reikia atsakyti sau į klausimą: ar tikrai man reikalingas gijimas, ar esu tam pasiruošęs / -usi? Yra pakankamai daug žmonių, kurie susitaikę su savo padėtimi ir nieko keisti paprasčiausiai nenori. Jie turi savo būdus vidinio skausmo slopinimui ir viskas. Gijimas gali prasidėti tik tada, kai esama padėtis visiškai nebetenkina, asmuo pripažįsta, jog turi problemą ir yra pasiruošęs su ja susitikti akis į akį. Antraip net ir geriausi specialistai nepagelbės.
Jei atsiranda nuoširdus sprendimas gyti, tada žmogus ima pats dairytis tam tinkamų priemonių ar specialistų. Svarbu suprasti, kad pasveikimas negali ateiti staiga, kaip kad išgėrus tabletę nuo skausmo. Tai procesas visam gyvenimui, kai asmuo vis labiau, vis giliau save pažįsta, po truputį išvalo iš savęs daugiau skausmo, atsisako savidestrukcijos.
Kada pabendravus su specialistu savijauta gali tapti dar prastesnė?
Eglė sako, jog tai dažnas reiškinys. Po pokalbio su psichologu ar psichoterapeutu vidinis skausmas ne sumažėja, o pakyla į paviršių ar net ima lietis per kraštus. Na, o kaip gi jam kitaip pasišalinti? Tokia būsena nėra amžina, tačiau ji tikrai gali išgąsdinti, nes juk pas specialistą einama tam, kad pagerėtų, o ne kad pablogėtų. Eglė šį procesą lygina su rakšties ištraukimu: kol ją išjudinsite, kol ištrauksite, skausmas bus intensyvesnis, paskui žaizdelė gal net kiek papūliuos, bet vėliau gražiai užgis. Aišku, galima rakštį palikti ten, kur ji yra, tik vis patepti nuskausminančiu tepalu ir įsivaizduoti, kad viskas gerai. Bet kokiu atveju renkasi pats žmogus.
Baimina aplinkinių ir artimųjų reakcija
Dar vienas nuo gyvenimo pokyčių atbaidantis dalykas yra nežinomybės baimė. Jeigu esate susigyvenę su savo skauduliais, turite savas nuskausminimo priemones ir esate prie to pripratę, jūs puikiai visa tai pažįstate, suprantate, kaip tai veikia. Keičiant vidinius nuostatus, neišvengiamai keičiasi ir žmogaus elgesys, požiūris, net pomėgiai ir interesai. Jūs nežinote, kaip atrodys tie pokyčiai ir kur jie nuves – o nežinomybė gąsdina. Būtent todėl daugeliu atvejų būna atkritimai, kai žmogus pabando keistis, sveikti, bet išsigąsta ir sugrįžta atgal.
Jeigu moteris ar vyras šeimoje pradeda kitaip elgtis, natūralu, kad antrajai pusei gali kilti klausimai, kodėl ir kas vyksta. Reakcijų į pokyčius būna ir pozityvių, ir negatyvių. Pavyzdžiui, moteris vietoje to, kad sėdėtų namuose ir depresuotų, pradeda lankytis paskaitose, vaikšto į renginius, leidžia laisvalaikį su draugėmis. Vyrui gali dėl to net pavydas sukilti. Todėl svarbu kantriai paaiškinti, jog tai tikrai nieko blogo, papasakoti, kad tiesiog atsirado poreikis gyventi kitaip. Galiausiai, kai moteris tampa vis labiau patenkinta gyvenimu, geriau jaučiasi, ji tą gerą savijautą perkelia ir į santykį su partneriu. Dėl to viskas tik pagerėja. Žinoma, kartais būna ir tokių atvejų, kai poros išsiskiria, nes neberanda bendros kalbos. Bet kokiu atveju, tai tik dar vienas iš gyvenimo etapų.
Mes visą gyvenimą mokomės save pažinti. Tai procesas. Negali būti taip, kad vieną kartą išsprendus kokią nors situaciją, daugiau nebeturėsime jokių iššūkių. Eglė sako, kad išgydžius vieną skaudulį, anksčiau ar vėliau iškils dar vienas, su kuriuo taip pat reikės padirbėti. Nuosekliai tai darant, darbas su savimi atrodys vis lengvesnis, nebe toks skausmingas, o galiausiai net malonus. Tai nesibaigiantis tobulėjimas. Deja, pasirinkus skausmo slopinimo kelią, vyksta atvirkštinis procesas: skausmas kaupiasi ir vieną dieną gali paaiškėti, jog padėtis sunkiai ištaisoma ir reikia imtis drastiškų priemonių – galbūt medikamentinio gydymo ar pan. Kiekvienu atveju problemos sprendimo raktas yra paties žmogaus rankose.
