Bene žinomiausią tokį pasakojimą randame Antikos mąstytojo Platono veikale „Valstybė“. Šio filosofo veikalai apskritai parašyti literatūrinių dialogų forma, tad nenuostabu, kad juose gausu palyginimų, poezijos fragmentų, mitų ir kitokių istorijų. Vienoje iš jų skaitytojai kviečiami įsivaizduoti po žeme esančią didžiulę olą. Priešais vieną jos sienų sėdi prirakinti žmonės, jų veidai atgręžti į tą sieną, o kojos, rankos ir galvos surakintos taip, kad jie negalėtų pajudėti. Šiems žmonėms už nugarų yra širma, už kurios dega laužas. Kažkokie kiti veikėjai laiko iškėlę virš širmos įvairius daiktus, tad prirakintieji mato tik jų atspindžius ant olos sienos, tačiau nei ugnies, nei širmos, nei pačių daiktų ar jų turėtojų jie nemato. Kadangi nuo gimimo jie nėra regėję nieko kito, suprantama, kad šį šešėlių teatrą olos kaliniai laiko pačiu tikriausiu pasaulio vaizdu. Bet įsivaizduokime, kad vienam iš jų nuimamos grandinės ir jis gali judėti, nukeliauti prie laužo, pamatyti tikruosius daiktus, o ne tik jų šešėlius, suprasti, kaip surėdytas gyvenimas oloje ir kokie mechanizmai judino jo iki šiol tikru laikytą pasaulį. Stulbinančios žinios, ar ne? Tačiau tai dar ne viskas, juk dar yra pasaulis už olos, kurį ji tik blausiai atspindi. Tame pasaulyje šviečia ne laužas, o saulė, o ir patys daiktai čia daug ryškesni ir net tikresni nei olos tamsoje. Vis dėlto, įsivaizduokite į šviesą patekusį žmogų, kuris visą gyvenimą praleido prieblandoje. Argi jam neskaudėtų akių, argi jis nenorėtų bėgti atgal į saugias sutemas, užuot varginęs akis ir pratinęsis matyti daiktus šviesoje?
Filosofijos istorikai, ir ne tik jie, šį pasakojimą vadina olos alegorija. Vadinasi, ši istorija turi perkeltinę reikšmę, kuri visai nesunkiai suprantama. Tiesą sakant, ją nurodo ir pats Platonas: tai pasakojimas apie pažinimą. Šioje alegorijoje teigiama, jog tai, ką laikome tikrove, nėra tikrasis pasaulis. Anapus regimųjų formų ir prieš akis virpančių šešėlių yra kažkas pastovus, nekintantis, amžinas. Šį tikrąjį pasaulį atrasti nelengva, juk mus kausto įprasto pasaulėvaizdžio grandinės. Tačiau net ištrūkę iš jų bei išsiveržę į tikrąją šviesą, nebūtinai pajėgsime išvysti viską taip, kaip yra iš tikrųjų – prie akinančių saulės spindulių reikia priprasti, o kartu ir įveikti neišvengiamai kylančią pagundą grįžti ten, kur regėjimas nebuvo toks skausmingas. Žinia, mes, žmonės, norėtume visą tiesą sužinoti iš karto, tačiau olos alegorijos autorius įspėja, kad šitoks pažinimas gali būti per sunkus – staiga sušvitusi ryški šviesa apakina, užuot išplėtusi regėjimo lauką. Ūmai gavę didelį žinių kiekį mes, veikiausiai, nesugebėtume su jomis susidoroti ir užuot tapę protingesni, paprasčiausiai palūžtume ir apskritai nieko nebesuprastume. Todėl visa žmogiškoji ugdymo sistema sukonstruota taip, kad pažinimą įgytume palaipsniui.
XX a. prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas greta šios klasikinės olos alegorijos interpretacijos pasiūlė dar vieną, šiuolaikiškesnę. Olos vaizdinyje jis matė šiandienių medijų kuriamą tikrovę, kurioje esame nuo pat gimimo, kurioje įprantame televizijos ir interneto vaizdinius laikyti pačia tikriausia tiesa, pagal kurią modeliuojame savo norus ir viltis, pomėgius ir darbus, o bet kokius žingsnius anapus šių vaizdinių žengiame itin sunkiai. Šią J. Baudrillardo olos alegorijos interpretaciją iš filosofijos perėmė populiarioji kultūra, pavyzdžiui, ją panaudojo garsiojo filmo „Matrica“ kūrėjai. Filmo pradžioje gausu užuominų apie olą ir J. Baudrillardą, o pagrindinis filmo veikėjas Neo nukeliauja tikrą platonišką kelionę – iš technologijų kuriamos tobulos tikrovės imitacijos į tikrą pasaulį, kad ir koks nedžiuginantis jis būtų.
Kad ir kurią olos alegorijos interpretaciją pasirinktume, abi jos kalba apie pažinimą, apie tai, kad sužinodami ką nors naujo, mes žengiame kartais menkutį, o kartais didesnį žingsnelį iš savo nežinojimo olos ir vis geriau perprantame pasaulį, kad tai, ką šiandien tariamės žiną, vėliau gali pasirodyti tik paviršutiniškas šešėlių žaismas. Juk būtent taip gana dažnai ir nutinka.
Tačiau man įdomiausios šio pasakojimo detalės retai kada sulaukia tiek filosofų, tiek kitų skaitytojų dėmesio. Pasakodamas apie išlaisvintojo kalinio išėjimą iš olos, Platonas klausia: „O jeigu kas nors jėga temptų jį šlaitu aukštyn [iš olos] ir nepaleistų tol, kol neišvilks į šviesą, argi jis nekentėtų ir nesipiktintų tokia prievarta?“ Išties, piktintųsi! Galbūt net priešintųsi ir spyriotųsi! Juk kelionė iš olos – iš tiesų yra kelionė į nežinią. Panašiai mano ir Platonas, svarstydamas apie tai, ar įmanoma grįžti į olos šešėlių pasaulį ir įtikinti ten likusius, kad tai, ką jie regi, nėra tikrovė. Vargu, ar daugelis tokiu sugrįžėliu patikėtų. Veikiau jau priešingai, olos gyventojai manytų, kad jam pasimaišė protas ar nutiko kas nors panašaus. Juk jis skelbiasi pabuvojęs ten, kur pilna nematytų ir negirdėtų dalykų, kaip galima juo tikėti? „O to, kuris bandytų juos išlaisvinti ir išvesti į viršų, argi jie nenužudytų, jei tik jis pakliūtų jiems į rankas?“ – pesimistiškai klausia filosofas.
Tačiau tai ne pasakojimas apie pedagogo darbo sunkumus, o gal net bergždumą. Mano galva, Platonas čia subtiliai tvirtina, kad mokymasis ir pažinimo siekis yra asmeninis reikalas. Ir niekaip kitaip. Joks mokytojas, net ir pats geriausias ir talentingiausias negali jūsų išmokyti. Jis negali jūsų ištraukti iš šešėlių pilnos olos ir kaip nors, prievarta ar kontrabanda, nugabenti į šviesą. Net jei pavyktų įveikti pasipriešinimą ir tai padaryti, kažin, ar rezultatas jus tenkintų. Tai anaiptol nereiškia, kad mokytojai nereikalingi. Jie gali parodyti kelią, paskatinti, padrąsinti, įkvėpti. Bet mokytis teks patiems. Nesitikint staigių ir didingų rezultatų, po truputėlį, žingsnis po žingsnio ropščiantis iš nežinojimo olos ir pratinantis matyti tikrąjį visomis spalvomis švytintį pasaulį.
