Turbūt didžiausias kalnų mąstytojas buvo Friedrichas Nietzsche. Vokiečių filosofas nekart pripažino, kad savo tikrąja tėvyne, vieta, kurioje įgauna filosofinio polėkio ir pasiekia mąstymo pilnatvę, jis laiko Aukštutinio Engadino slėnį Šveicarijos Alpėse. Jame esantis kaimelis Zils Marija daugybei filosofija nors kiek besidominčių žmonių yra neatsiejamas nuo F. Nietzschės. O kaip kitaip, juk šiame kaimelyje „gimė“ Zaratustra, filosofo veikalo „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ pagrindinis veikėjas, kurio lūpomis jis skelbė turbūt žinomiausias savo idėjas religijos, nihilizmo, antžmogio atėjimo temomis. Vasarodamas 1800 m aukštyje F. Nietzsche jautėsi pakilęs ne tik virš jūros, bet ir virš žmogiškųjų kasdienybės rūpesčių. Čia jam akivaizdžiai regėjosi, kad viso ko prasmės dera ieškoti tik savo viduje.
Ir išties, kalnuose F. Nietzschę suprasti nesunku: kopiant į stačią įkalnę vienintelis tikrai svarbus dalykas yra kur statyti koją. Nevykęs žingsnis grasina traumomis ar net kuo blogesniu. Viskas, kas dar neseniai jaudino darbe ir asmeniniame gyvenime, visi džiaugsmai ir nesėkmės atsitraukia tolyn. Negrįžta jie ir pasiekus viršukalnę – nuovargio ir euforijos banga nuplauna viską. Eidami kalnuose išties būnate čia ir dabar.
Kalnų didybė pavergia ir užburia, tikiu, ne tik mane vieną. O vis dėlto taip buvo ne visada! Ilgus amžius kalnai laikyti atšiauria vieta, kurioje rinkdavosi ne keliautojai, bet atsiskyrėliai. Kalnai buvo niekieno žemė, pilna krentančių akmenų, laukinių žvėrių, skurdžios augalijos, grėsmingų skardžių ir kitų pavojų. Išėjimas gyventi į kalnus prilygo savižudybei, o ne aplinkos pakeitimui ar aktyviam poilsiui. Bene visų religijų atsiskyrėliai juk ir kalbėjo apie save kaip apie mirusius pasauliui. Tačiau kalnų atšiaurumą suprato ne tik jie. Dar XVII a. keliautojai pasakodavo, kaip nemalonu ir sudėtinga kirsti kalnyną, kokios kliūtys ir vargai tyko įveikiant perėjas, ir keliaudami, pavyzdžiui, iš Prancūzijos į Italiją, kartais rinkdavosi neką saugesnę jūrą.
Tačiau, sakysite, kalnai visuomet buvo gražūs! Anaiptol. XVII a. anglų poetas Johnas Donne’as viename eilėraštyje juos vadina raukšlėmis, bjaurojančiomis skaistų žemės veidą. Ir ne jis vienas. Senovės ir viduramžių žmonėms gražūs buvo dirbami laukai ir išpuoselėti vynuogynai, gėlių pilnos pievos ir žydintys sodai, o ne akmeningos uolos. Kad ir kaip keistai skambėtų, gražu buvo tai, kas derlinga, t. y. naudinga. Sukultūrinta. Kalnai ne tokie.
XIX a. požiūris pakinta. Žmonės ima domėtis kalnais ir juos vertinti, juose ieškoti įkvėpimo ir laisvės. Į kalnus pradeda traukti dailininkai ir poetai, o Casparo Davido Friedricho „Klajūnas virš rūko jūros“ ne tik niekam nekelia pasipiktinimo ir pasibaisėjimo, bet tampa vienu žymiausių romantizmo dailės kūrinių. Kas nutiko? Kodėl žmonės staiga persigalvojo?
Galbūt nustebsite, tačiau veikiausiai tai vieno iš pažiūros su kalnais visiškai nesusijusio filosofinio ginčo pasekmė. Šis ginčas buvo apie erdvės prigimtį. Nuo antikos laikų būta dviejų konkuruojančių erdvės koncepcijų. Viena jų, formuluota filosofo Demokrito, sakė, kad pasaulis sudarytas iš atomų, tad išties yra tik du dalykai – atomai ir tuštuma. Alternatyvų požiūrį siūlė kitas graikų mąstytojas Aristotelis. Jo manymu, kiekvienas daiktas turi savo tūrį, taigi, savo erdvę, kurią jis tarsi nešasi su savimi. Kitaip tariant, tuštumos nėra, o ten, kur atomistai ją regi, išties yra tokia subtili medžiaga – eteris.
Šį antikinį ginčą toliau sprendė ankstyvosios modernybės filosofai, taip pat susibūrę į šiedvi stovyklas. Bet buvo ir bandančių šį pasidalinimą įveikti. Vienas tokių mąstytojų – XVII a. anglų filosofas Henry’is More’as. Jam abi koncepcijos atrodė nepriimtinos, nes abi jos siejo erdvę su daiktais. O kaip mąstyti apie erdvę be daiktų? Juk tiek Demokrito, tiek Aristotelio šalininkams atrodo, kad atėmus daiktus erdvė taptų nesuprantama, o gal jos ir apskritai neliktų. Na, išnaikinti visų daiktų negaline, taigi, kaip būtų, jei jų neliktų, nežinome. Tačiau sunku paneigti, kad galime nesunkiai mąstyti apie begalinę erdvę.
Bet juk toks mąstymas niekaip nesusijęs su daiktais! Tai kaip jis įmanomas? Atsisakydamas ryšio su materialiais daiktais H. More’as susiejo erdvę su Dievu. Jis manė, kad erdvė yra Dievo savybė. Kitaip tariant, Dievas yra tas (labai savotiškas) „daiktas“, leidžiantis mums mąstyti apie erdvės begalinumą (juk Dievas pats yra begalinis, antra vertus, jis negalėtų būti niekur, t. y. anapus erdvės). Nedaug filosofų sutiko su tokia radikalia H. More’o išvada, tačiau mintis, kad erdvė turi dieviškų savybių, pasirodė patraukli. Pavyzdžiui, didysis fizikas Isaacas Newtonas formuluodamas savo erdvės sampratą neabejotinai buvo veikiamas ir H. More’o darbų.
O kuo čia dėti kalnai, paklausite? Filosofijos istorikė Emily Thomas, besidominti ir filosofų santykiu su kelionėmis, pastebi, kad būtent tuomet, kai H. More’as ir I. Newtonas erdvei priskyrė dieviškų savybių, daugybė kitų išsilavinusių žmonių ėmė ją sieti su begaliniais (ar bent panašiais į tokius) kraštovaizdžiais. Savo neaprėpiamumu iki tol bauginę kalnai, dykumos ir jūros po truputėlį tapo ne tuščiomis dykynėmis, o dieviškumo išraiškomis pasaulyje. Ar tai nėra pakankama priežastis ne tik jų nebijoti, bet ir geriau į juos įsižiūrėti bei bandyti juose aptikti dieviškumo pėdsakų? Ieškoti juose nekasdienių ir gyvenimą keičiančių patirčių? Galiausiai, sekant F. Nietzsche, pakilti virš kasdienybės tiesiogine ir perkeltine reikšmėmis? Nuo XIX a. žmonės būtent taip ir daro!
Taigi H. More’as veikiausiai paragintų keliauti į kalnus dievoieškos sumetimais. F. Nietzsche kviestų viršukalnėse ieškoti savęs. Aš, savo ruožtu, atsispirdamas nuo jų abiejų, pasiūlyčiau keliauti į kalnus ir patirti kažką už save didesnio. Visomis reikšmėmis.
