Brandi visuomenė supranta, kad vienas iš būdų atitolinti liūdną ateitį ir pagerintį dabartį yra tvarumas. Ši sąvoka pirmą kartą pavartota 1987 m. Jungtinių Tautų Organizacijos ataskaitoje „Mūsų bendra ateitis“. Tvarumas suprantamas kaip siekis išlaikyti harmoniją tarp žmonių, gamtos ir visuomenės tarpusavio santykių. Ir šis siekis ne tam tikros grupės žmonių pareiga, o kiekvieno iš mūsų; tai daugialypis įsipareigojimas pasiekti geresnę visų žmonių gyvenimo kokybę. Tvarumo sąvoką apima trys komponentai: ekonominis vystymasis, socialinė plėtra ir aplinkos apsauga. Kiekviena žmogaus veikla neišvengiamai patenka po šių trijų komponentų skėčiu.
Žmogus yra dinamiška ir smalsi būtybė. Judėjimas, šiuo atveju kelionės, jai neišvengiamas. Keliaujame nuolat: į darbą, namo, vežame vaikus į mokyklas, darželius, apsipirkinėjame, lankome draugus ir artimuosius, vaikštinėjame gamtoje, keliaujame į svetimus kraštus, nes norime pažinti.
Ką reiškia keliauti tvariai?
Tvarus keliautojas pirmiausia gerbia vietos papročius ir tradicijas, prisitaiko prie esamos tvarkos, tausoja aplinką ir saugo gamtą, puoselėja jos išteklius. Jo apsilankymas teikia naudos vietos bendruomenėms ir prisideda prie klestėjimo. Tvarus keliautojas yra atsakingas keliautojas. Prieš pradėdamas keliauti, apsvarsto visus galimus būdus, kurie turės bent mažiausią neigiamą poveikį aplinkai ir kurie teigiamai veiks vietos ekonomiką.
Išskiriami trys svarbiausi tvarių kelionių principai: aplinkosaugos, socialinis ir ekonominis.
Aplinkosaugos principas apima veiksmus, galinčius sumažinti neigiamą kelionių poveikį aplinkai ir laukinei gamtai.
Tarptautinė aviacija, laivyba ir vidaus transportas laikomi sparčiausiai šiltnamio efektą sukeliančiais dujų išmetimo šaltiniais. Išmetamų teršalų kiekis per pastaruosius dešimtmečius išaugo daugiau nei dvigubai. Pagrindinės to priežastys – rekordinis transporto augimas, kurį lemia didėjantis keleivių skaičius ir prekybos apimtys. Nepaisant to, kad šie sektoriai visai neseniai tapo ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti siekiančiais šaltiniais, pagerėjo degalų sąnaudos, manoma, kad iki 2050 m. lėktuvų išmetamų teršalų kiekis bus 7–10 kartų didesnis nei 1990 m., o laivų išmetamų teršalų kiekis padidės nuo 50 iki 250 proc.
Žinoma, į daugelį tolimų kraštų nepateksime, jei nekeliausime lėktuvais ar neplauksime didžiuliais laivais. Tačiau kiekvienas iš mūsų galime prisidėti nors ir mažais, bet svarbią reikšmę gamtos apsaugai turinčiais veiksmais:
· Rinkimės ilgesnę atostogų trukmę. Taip turėsime daugiau laiko keliauti mažiau aplinką terščiančiomis transporto priemonėmis: viešuoju transportu, dviračiais ar netgi pėstute.
· Vežkimės mažesnį bagažą. Kuo lėktuvas ar laivas lengvesnis, tuo mažiau degalų naudoja.
· Rinkimės tiesioginius skrydžius, oro linijas, kurių lėktuvai naudoja tvarų aviacinį kurą (SAF).
· Nuomokimės elektrinius automobilius.
· Nespausdinkime kelionės dokumentų. Turėkime juos telefonuose, programėlėse ar kituose elektroniniuose įrenginiuose.
· Kompensuokime savo sunaudojamą CO2 kiekį. Pavyzdžiui, atsodindami miškus ar dalyvaudami vietos švarinimo akcijose.
Keliaudami į kitus kraštus, dažniausiai naudojamės vietos apgyvendinimo paslaugomis – viešbučiais, apartamentais, atostogų nameliais – arba gyvename palapinėse, laukinėje gamtoje. Atkreipkime dėmesį į apgyvendinimo įstaigų politiką: ar rūšiuoja ir perdirba atliekas, ar naudoja elektrą tausojančius prietaisus, ar maistą ir gėrimus teikia daugkartinio naudojimo induose, ar pastatai suręsti iš tvarių medžiagų. Verčiau atsisėskime kavinėje ir ramiai išgerkime kavos vietoje, stebėdami aplinką ir kasdienybėje paskendusius vietinius, nei užsisakykime kavos išsinešti. Visur ir visada turėkime savo daugkartinio naudojimo butelius vandeniui ir kitiems gėrimams, venkime keliauti taksi, geriau, kur įmanoma, naudokimės viešuoju transportu. Skatinu neprašyti keisti rankšluosčių ir patalynės kiekvieną dieną – juk taip dažnai jų neskalbiame net namuose. Jei gyvename lietuvių pamėgtuose kurortuose, kur taikoma „viskas įskaičiuota“ programa, pusryčiaudami, pietaudami ar vakarieniaudami ragaukime mažomis porcijomis ir nepalikime lėkštėse gausybės nesuvalgyto maisto.
Jeigu apsistojame palapinėse, laukinėje gamtoje, galioja taisyklė: ką atsinešei, tą su savimi ir išsinešk. Nepalikime jokių daiktų, kurie gamtai nepriklauso. Taip pat atsakingai elkimės su gamtoje gyvenančiais laukiniais broliais ir seserimis. Miestai priklauso žmonėms, gamta – gyvūnams. Būkime atsargūs – nesukelkime gaisro, neužterškime vandens telkinių.
Didžiausią įspūdį palieka tie dalykai, kurių nematome savo aplinkoje. Tarkime, laisvėje plaukiojantys delfinai ar banginiai, smėliu ropojantys vėžliai, skrajojantys ar medžiuose tupintys margaspalviai paukščiai, vaivorykštės spalvas primenančios žuvys, koralai, mažesni ir didesni žvėrys. Būkime atsakingi – stebėkime juos per atstumą. Taip apsaugosime ne tik juos nuo nepageidaujamo kontakto, bet ir save nuo nenuspėjamos gyvūnų reakcijos. Tą patį galiu pasakyti apie augmeniją. Kad ir kaip norėtųsi nusiskinti ryškiaspalvį žiedą ir kaip prisiminimą parsivežti namo, nedarykime to. Sudžiūvęs ir suspaustas knygoje, greičiausiai jis nebebus toks įspūdingas, kaip gyvas. Užtat prisiminimuose išliks toks pat, koks ir pamatytas pirmą kartą. Išsaugokime gamtą ateities kartoms, kad ji žavėtų nepakitusi dar daugelį tūkstančių metų.
Socialinis tvarumo principas susijęs su mūsų daromu poveikiu vietos žmonėms ir bendruomenėms. Jis susideda iš praktikos, naudingos įmonėms, darbuotojams, vartotojams ir platesnei bendruomenei. Tai apima vietos verslų organizavimo taisykles, požiūrį į bendrą darbo santykių ir kultūros organizavimą.
Mano galva, šis principas, norint keliauti tvariai, įgyvendinamas kebliausiai. Jis taip pat reikalauja papildomų mūsų veiksmų bei analizės. Pirmiausia, būtina žinoti esamas ir brandžiose visuomenėse taikomas socialinio tvarumo taisykles, kad galėtume pastebėti nuokrypį nuo jų.
Svarbu išsiaiškinti, ar vietos įmonėse (apgyvendinimo, maitinimo, pramogų ir kt. įstaigose) tinkamai organizuojamas darbas: ar jis atitinka asmens saugumo reikalavimus, ar nėra išnaudojimo, ar atsiskaitoma sąžiningai, ar visiems darbuotojams sudaromos vienodos sąlygos augti, tobulėti ir tinkamai atlikti pavestas pareigas, ar nėra diskriminacijos bei užgaulaus tarpusavio elgesio.
Teko keliauti kraštuose, kur neteisybė akivaizdi: kelius primityviomis priemonėmis tiesia moterys ir vaikai; sunkius lauko darbus atlieka vos mokyklinį amžių pasiekę pypliai; daugybė žmonių diena iš dienos lenkia nugaras už skatikus, o dažnai nesulaukdami ir jokio piniginio atsiskaitymo – tik natūrinio. Liūdniausia būdavo tais atvejais, kai tokią neteisybę suvokdavau tik aš, o vietiniai priimdavo kaip normą. Galima sakyti, pasirinkimą turėdavau mažą: arba išvis nekeliauti po tokius kraštus ir nesinaudoti juose jokiomis paslaugomis, arba keliauti ir stengtis kuo daugiau paremti bei palaikyti žmones, įsigydama paslaugų ar prekių tiesiai iš jų rankų. Suprantu, kad tokius skirtumus lemia daugybė veiksnių – ekonominių, kultūrinių... Ir gali prireikti ne vienerių ir net ne dešimties metų, kad pokyčiai pasiektų toli nuo Europos įsikūrusias vietoves. Kita vertus, taip pat suprantu, kad ne mano valia, o tik valstybių ir pačių žmonių apsisprendimu tie pokyčiai gali įvykti.
Matydama nesąžiningumą, laviravau tarp nuolatinių dilemų. Dažniausiai jas išspręsdavau taip: pavyzdžiui, užuot mokėjusi už ekskursiją nemažą sumelę įmonei, žinodama, kad tik maža tų pinigų dalis atiteks gidui, sumokėdavau juos tiesiai žmogui į rankas. Ekskursijos kokybė greičiausiai būdavo net aukštesnė, nes gaudavau išskirtinį ir individualų dėmesį. Žmogus namo parnešdavo sotesnį kąsnelį. O teisti mane ar pateisinti – palieku tai skaitytojams.
Paskutinis tvaraus keliavimo principas yra ekonominis. Jis apima vietinių verslų palaikymą, prisidėjimą prie ekonominės plėtotės. Rašydama apie šį principą, iškart atsimenu populiarų lozungą „Pirk prekę lietuvišką“. Jis taip pat gerai atskleidžia tvaraus ekonominio keliavimo svetur principą.
Maisto kultūra yra vienas iš būdų pažinti vietinius, tad vietoj mums įprastų skonių kviečiu paragauti vietinio maisto. Taip ne tik atrasite skonių ir kvapų įvairovę, bet ir palaikysite vietos bendruomenes bei skatinsite jų verslus.
Kelionės neatsiejamos nuo pramogų. Prieš nerdami į malonumų ir džiaugsmų sūkurius, išsirinkime atsakingą, patikimą ir tvarias paslaugas teikiantį organizatorių, kuris parinks pramogas, tausojančias aplinką ir netrikdančias laukinės gyvūnijos gyvenimo, taip pat palaikančias vietinių gyventojų verslus. Patikėkite, įspūdžiai garantuoti, jei rinksimės originalumą, realias tradicijas ir papročius atskleidžiančias ekskursijas, užuot stebėję dirbtinius, su vietos gyvenimu mažai susijusius pasirodymus.
Visada vietoje didžiulių užsienio kapitalo viešbučių galime pasirinkti mažesnius, vietinių valdomus viešbutukus ar svečių namus. Dabar ypač populiarus būdas – apsistoti pas vietinius jų namuose. Užsimezga itin artimas ryšys. Pasidomėkite krašto, į kurį vykstate, kultūra ir papročiais, išmokite kelias frazes vietine kalba. Tai ne tik padės geriau suprasti vieniems kitus, bet taip parodysite ir didžiulę pagarbą, susirasite draugų ir bendraminčių, su kuriais draugystė gali tęstis metų metus.
Prieš keletą metų į skirtingus pasaulio kraštus išsiunčiau virš 100 ranka rašytų atvirukų kelionėse sutiktiems draugams. Gavau daugybę jų sveikinimų. Dabar retas žmogus sveikinimus rašo ranka. Didžiulė dovana yra suvokti, kad už tūkstančio mylių yra žmogus, kurio širdis plaka panašiu rimtu, mus sieja bendra patirtis ir netgi nesimatę dešimt metų apsikabintume kaip vakar.
Dažnas turistas, grįždamas po atostogų, nori nudžiuginti namie likusius draugus ar šeimos narius, pasidalindamas atostogų akimirkomis ir parveždamas suvenyrų. Kviečiu atsisakyti plastikinių menkniekių pirkimo – daugiau laiko bei pinigų liks malonesnei veiklai: pasivažinėjimui dviračiu, pasiplaukiojimui irklente, pasivaikščiojimams gamtoje. Namiškius tikrai labiau nudžiugins jūsų pasakojimai nei lentynose dulkantys nenaudojami daiktai, kurie mažai ką bendro turi su aplankyta šalimi, ir kartais net abejotina, ar toje šalyje pagaminti. O jei visgi nusprendėte nupirkti suvenyrą, įsitikinkite, kad jis pagamintas būtent vietinių ir turi ryšį su aplankyta vieta.
Žinau, kad beveik kiekvienas iš mūsų turi derybininko gyslelę. Yra kraštų, kur be jos apsieiti neįmanoma, o kartais ir nemandagu – tokios yra Turkija, Egiptas ar kitos Rytų šalys. Kad ir kaip būtų, reikėtų gerai pagalvoti, ar priimtina derėtis vietoje, kurioje esate. Štai Peru Amazonės džiunglėse įsikūrusios tautos pasakys realią daikto kainą – ne didesnę, kad būtų kur pasiderėti, o tikrą ir galutinę. Derėtis būtų neetiška, nes tai reikštų nuvertinimą ir įžeidimą.
Nors ir kaip širdį spaustų aplink šokinėjantys basi vaikai, už fotografiją prašantys dolerio, mokėti už nuotraukas nepatartina. Geriau įsigyti daiktą ar pasinaudoti jų teikiama paslauga. Kitoks elgesys skatina elgetavimą ir išmaldos prašymą.
Pabaigoje (nors tai turėtų būti straipsnio pradžioje) svarbu paminėti: prieš iškeliaudami pasirūpinkite savo namais – nepalikite į elektros lizdus įjungtų prietaisų, užtikrinkite jų saugumą. Pasidomėkite programėlėmis, padedančiomis susiorientuoti kelyje, nusakančiomis žygiavimo maršrutus, siūlančiomis lankytinas bei pramogų vietas ir pan. Taip išvengsite lankstinukų ir kitų informacinių bukletų. Nors vienas žaliuojantis medis išliks žalias.
Turizmas yra puikus būdas paskatinti tyrinėti kultūros paveldą ir suteikti galimybę su juo susipažinti, tačiau kartu tai kelia tam tikrų problemų, susijusių su perpildymu, kultūros pasisavinimu ir autentiškumo praradimu. Turizmas padeda miestams bei regionams gauti pajamų ir sukurti darbo vietų, tačiau taip pat gali pakenkti kasdieniam žmonių gyvenimui, vietovės kultūrai ir paveldui. Taigi būkime atsakingi bei keliaukime tvariau – stengdamiesi daryti kuo mažiau žalos tiek gamtai, tiek vietos kultūrai ir papročiams.
