Kokia geniali mintis, pamaniau! Taigi, nuo to ir pradėsiu.
Pagaliau turiu ramią minutėlę, kai nenustygstančios mintys apsiramina, giliai įkvepiu, pradedu rašyti, bet staiga įkyri mintis apie neišsiųstą laišką ir buvusį mylimąjį vėl šmėsteli! Nenurimstantis protas vis neleidžia atsipūsti! Jaučiu, kaip vėl tampu nervų kamuoliu, ir pradedu pykti ant savęs, bausdama save tokiais klausimais: kodėl esu tokia nenormali, kodėl viską turiu pergalvoti, apgalvoti, išgalvoti milijonus kartų?! Sustoju, pakvėpuoju ir primenu sau: ne, Marija, vyk šias mintis šalin, jos neturi prasmės. Ir taip iki kito karto.
Pažįstama? Net neabejoju. Nuvyti minčių taip paprastai nepavyksta, juk pergalvojame jų ne šimtus, o dešimtis tūkstančių! Analizuojame ir pergalvojame žymiai daugiau, nei reikėtų tą daryti. Per daug mąstantis žmogus gali patvirtinti, kaip toks mąstymas gali dusinti, sekinti ir kad visas tas permąstymas dienos pabaigoje atrodo kaip laiko švaistymas.
Kodėl taip su savimi elgiamės, gali lemti daugelis priežasčių. Pavyzdžiui, vaikystės traumos, kai nerimavimas tapo vieninteliu įrankiu, padedančiu susitvarkyti, bijant to, ką teks išgyventi, kuomet tėtis pradės smurtauti prieš mamą, arba susikurta kontrolės iliuzija, o gal tobulumo siekis. Tokių priežasčių yra labai daug ir jūsų darbas jas išsiaiškinti, kad pavyktų susidoroti su užplūstančiomis mintimis.
Galėjote suprasti, esu viena iš tų, kuri su permąstymu tvarkosi kiekvieną dieną. Per terapijos seansus pavyko išsiaiškinti, kodėl mano protas vis nenustygsta. Kai pavyko tai padaryti, pradėjau taikyti tam tikras praktikas, padedančias kiekvieną dieną būti švaresne galva. Jomis norėčiau pasidalinti ir su jumis.
Užduokite sau du esminius klausimus
Kai kitą kartą pradėsite permąstyti kiekvieną detalę, stabtelėkite ir užduokite sau du visa keičiančius klausimus: ar šios mintys man padeda ir kaip jos verčia mane jaustis? Į pirmąjį klausimą dažniausiai atsakysite neigiamai, nes mąstyti apie praeitį nėra labai naudinga, juk jos vis vien nepakeisite, nebent norite reflektuoti ir pasimokyti iš klaidų. O mąstyti apie ateitį taip pat nėra didelės prasmės – juk nežinome, kas nutiks. Be to, įsivardinkite, kaip tos nerimą keliančios mintys verčia jus jaustis: gal tai kaltė, o gal liūdesys? Supraskite, šie jausmai nėra blogi, jie tiesiog tokie, kokie yra, tačiau jei nerimą ar liūdesį, ar kaltę jaučiate dažnai, keliate sau nereikalingą stresą, o šis alina kūną ir sielą.
Kai tai įsivardijate, tampate sąmoningu žmogumi, galinčiu kontroliuoti save bei savo mintis. Verta prisiminti, kad nei praeities, nei ateities kontroliuoti negalite, tačiau savo mintis – taip. O pastebėjusios, kad mintys kelia nemalonius jausmus, suprasite, kaip beprasmiška turėti tokį įprotį.
Nusimatykite nerimavimo laiką
Gal ir skamba kaip savęs kankinimas, tačiau tai tikrai veikia! Jeigu vis pagaunate save nerimaujant bet kuriuo paros metu, tai tikrai sekina. Taip nutinka dėl to, kad leidžiate sau permąstyti dalykus bet kada ir bet kaip. Todėl siūlau pabandyti nusistatyti laiką, kada leisite sau pergalvoti kiekvieną jus neraminantį dalyką. Pavyzdžiui, nusimatykite konkretų paros laiką, kada suteiksite sau galimybę nerimauti, o dar geriau būtų, jeigu nusistatytumėte laikmatį ir taip sau leistumėte pergalvoti konkrečius dalykus 15–20 minučių. Taikant tokią praktiką plūstančios mintys atsitrauks, nes leisite joms būti. Svarbu, kad nerimavimo laiko nenusimatytumėte prieš naktį, mat gali būti sudėtinga užmigti.
Siūloma praktika turi keletą pliusų. Pirmiausia, jūs mokotės valdyti mintis. Minčių per dieną galvoje randasi tikrai daug ir kai kurių nė nepastebime. Tačiau, net pamatę naujienų portale išgąstį keliančią antraštę, pradedame nerimauti. Tokiu atveju galime sau pasakyti: dabar aš užsiėmusi kitais darbais, dar neatėjo mano laikas, kada galiu nerimauti. O jeigu norite sustabdyti tą nuolat besitęsiantį minčių srautą, pirmas vaistas – išmokti mintis valdyti.
Antra, kai turite nusimatę nerimavimo laiką, imsite pastebėti, kad tos negatyvios mintys, kurios kilo ryte, gali būti visai ne tokios svarbios arba jų net neprisiminsite tuo metu, kai nusprendėte nerimauti. O tai bus tik patvirtinimas, koks laiko švaistymas yra tas ko nors permąstymas!
Perkurkite situaciją pozityvia linkme
Tikrai nekalbu apie toksišką pozityvumą, kurio esmė – apsimesti, kad viskas gerai, kai taip tikrai nėra. Pozityvus situacijos perkūrimas – tai negatyvių minčių apie tam tikrą situaciją pastebėjimas ir situacijos perkūrimas savo naudai.
Tarkime, nuolatos save pagaunate, kad abejojate savo vadovavimo stiliumi arba kad darbas jūsų visai netenkina. Tokiu atveju vertėtų stabtelti ir su savimi pasikalbėti: gerai, ši situacija manęs netenkina, ar galėčiau ją kažkaip pakeisti?
Tokios mintys suteikia galios, nes pradedate situaciją valdyti, o ne situacija – jus. Taip galite atsitraukti ir pradėti žingsnis po žingsnio problemą spręsti. Ir turbūt net nereikia sakyti, kad, pradėję problemą spręsti, imame tvarkytis ir su nerimu.
Užrašykite besipilančias mintis
Ką daryti tokiu atveju, kai perskaitėte el. laišką, kuris iš pašaknų suerzino? Arba jei kolega ar artimasis pasielgė taip, kaip mažiausiai tikėjotės? Dažniausiai renkamės reaguoti. O kuo mes reaktyvesni, tuo mažiau esame dvasiškai brandūs. Todėl tokiose situacijose vėlgi verta žengti žingsnį atgal ir užrašyti visas mintis bei jausmus, kuriuos jaučiate tuo metu. Tada bent valandai nukreipkite dėmesį kitur, o jei yra galimybė – ir ilgiau. Taip sau leisite atsikvėpti ir nepasakyti to, dėl ko vėliau galbūt pasigailėtumėte. Kai atsakome ant karštųjų į TĄ laišką, išplečiame galimybę įsukti pergalvojimo ratą.
Kai užrašome, kaip jaučiamės, susigrąžiname galią kontroliuoti save bei savo emocijas. Tai – brandaus žmogaus požymis.
Prisiminkite: esate savo istorijos kūrėja
Ilgą laiką save vadinau... permąstymo meistre! Kol galų gale pradėjau tapatinti save su pačiu permąstymu, o tai šį negatyvų įprotį tik dar labiau sustiprino. Supratau, kad ši mano istorija atima iš manęs galią kurti, būti, mėgautis. Todėl ėmiau pasakoti visai kitą istoriją arba kitaip, elgesį atskyriau nuo savęs.
Istorijos perrašymas prasidėjo tada, kai uždaviau sau esminį klausimą: kodėl aš pergalvoju kiekvieną detalę? Atsakymai lindo vienas po kito, kaip iš po žemės išlenda pavasariniai sliekai! Kai tik mano gyvenime atsirasdavo naujas vaikinas, nesustabdydavau minčių ir niekaip negalėdavau bendraudama atsipalaiduoti. Supratau, kad taip nutiko dėl skaudžios ankstesnės patirties, kuri mane išmokė saugotis bet kokio galimo įskaudinimo. Tuomet ėmiau save raminti, suvokiau, kad senoji Marija nori mane apsaugoti, dėkojau jai už tai, bet kartu priminiau, kad nėra ko jaudintis, aš pasiruošusi judėti į priekį, nes praeitis manęs neapibrėžia. Ir tada vizualizuodavau tą kiek jaunesnę Mariją bei ją apkabindavau. Taip pavyksta nusiraminti ir nuraminti tą įskaudintą ankstesnę save, o tai reiškia, apraminti ir nenustygstantį protą.
Štai koks kokybiškas bei visa keičiantis atsakymas išlindo, kai ėmiau aiškintis pergalvojimo priežastis! Su atsakymu nenušvitau ir galva netapo stebuklingai švari, be minčių. Tačiau žinodama, iš kur kyla abejonės savimi bei nepasitikėjimas kitais, turiu įrankį, kuris leidžia nusiraminti ir valdyti situaciją.
Gyvenkite čia ir dabar
Žinau, girdėta tūkstantį kartų. Bet tiek kartų girdėjote ne be reikalo. Mokytis kuo dažniau būti čia ir dabar yra raktas, galintis sumažinti pergalvojimo įprotį. Kai tik pajausite, kad klaidžiojate praeityje ar bandote nuspėti ateitį, sugrąžinkite save į dabarties akimirką. Taip sau priminsite, kad esate saugi ir šioje akimirkoje viskas klostosi visai neblogai. Juk tai taip nuramina!
Ne visada pavyksta sąmoningai išgyventi dabarties akimirką, o ir nereikėtų tikėtis, kad visada pavyks būti čia ir dabar. Kad ir kaip būtų, pasistenkite tai daryti kuo dažniau. Pasimėgaukite rytine kava bei pusryčiais, pažiūrėkite pro langą, išeikite pasivaikščioti ir stebėkite, kaip linguoja medžiai.
Dėkokite už tai, kiek daug turite. Dėkokite, kad galite vaikščioti, kvėpuoti, matyti, girdėti, mąstyti. Tai yra dabarties akimirkos išgyvenimo sąlyga. Kai pradedame dėkoti už tai, ką turime, atsiranda daugiau priežasčių padėkoti!
Kita buvimo čia ir dabar sąlyga – priimti dalykus ar įvykius tokius, kokie yra, o ne tokius, kokie norėtume, kad būtų. Gyvenimas ne visada klostosi pagal mūsų norus, kartais jis mus veda visai kita linkme. Kuo greičiau tai priimsite, tuo lengvesnis gyvenimas taps. Kitas dalykas – mes galime kontroliuoti tik save bei savo reakcijas. Negalime kontroliuoti kitų žmonių, nepavyks sukontroliuoti ir įvykių, todėl kam tą mėginti daryti ir save erzinti? Prisiimkite atsakomybę tik už save, savo veiksmus, emocijas ir jausmus. Taip jūs priimate įvykius ir situacijas tokius, kokie jie yra.
Taip aš kiekvieną dieną bandau susitvarkyti su pergalvojimu. Dar padeda supratimas, kad mąstyti yra natūrali žmogaus būsena, todėl nebus taip, jog vieną dieną galvoje minčių neliks ir staiga tapsiu nušvitusi. Visgi su per dideliu ko nors apmąstymu galima susitvarkyti dirbant su savimi. Didžiausias mano pokytis įvyko tada, kai ėmiau pastebėti savo minčių srautus. Pamačiau, kiek daug ten prisikaupusio mėšlo, negatyvių įsitikinimų apie save, kurie greičiau veda į pražūtį, o ne į svajonių gyvenimą. Pavyzdžiui, buvau įsitikinusi, kad nesu verta meilės! Kažkada tuo patikėjau ir šį nusistatymą pamiršau. Kai jį pastebėjau, ėmiau kvatotis! Juk tai tokia nesąmonė! Štai kokius briedus pergalvojimas atneša į mūsų kasdienybę.
Todėl pradėkite nuo minčių stebėjimo, pastebėkite, apie ką dažniausiai galvojate. Viduje gali slypėti daug neteisingų dalykų apie save, kuriuos sukūrė jūsų patirtis. Taip pat prisiminkite, kad pats mąstymas nėra blogis. Absoliučiai normalu analizuoti ar reflektuoti padarytą klaidą, buvusius ar esamus santykius, priimant svarbų sprendimą ir pan. Negerai yra tada, kai mąstymo procesas perauga į obsesiją ir sustabdo nuo veiklos ar net sukelia nerimo arba panikos atakų. Taigi būkite sąmoningos, neleiskite protui sugriauti dienos, savaitės ar svajonių! Jūs nesate jūsų mintys ir turite jėgų su jomis susitvarkyti, tik reikia pradėti tai daryti!
