Galbūt. Visgi ne mažiau akivaizdu, kad daugelis žmonijos problemų (o gal net visos) yra susijusios su mąstymu. Ne išimtis ir ekologinės. Galbūt toks pareiškimas kiek trikdo, gal norisi sakyti: nesąmonė, klimato krizę ir vandenynų taršą, ledynų tirpsmą ir dykumų plitimą lemia ne mąstymas, o žmogiškosios veiklos padariniai. Jei tik sugebėtume kitaip elgtis individualiai ir pakoreguoti ekonominius bei socialinius procesus, viskas žymiai pagerėtų. Tačiau būtent tokiems pokyčiams reikalinga mąstymo kaita.
Kaip mąstome apie aplinką? Kaip apie mus supančias erdves ir objektus, kuriuos reikia sutvarkyti. Pradžioje tvarkingai susidėti daiktus į šiems paskirtas vietas, susikabinti į spintas drabužius, išsiplauti indus, patikrinti maisto atsargas šaldytuve ir atsikratyti sugedusiomis, nuvalyti dulkes, išplauti grindis, palaistyti gėles, pašluoti kiemą, padažyti ar pakeisti eksterjero detales, pataisyti prakiurusį stogą, pasodinti kieme augalų, apgenėti medžius ir krūmus sode, nukasti sniegą nuo privažiavimo ir gretimų šaligatvių, kreiptis į savivaldybę ar kitas atsakingas įstaigas, kad užtaisytų duobes aplinkinių gatvių dangoje, prisijungti prie kaimynų iniciatyvos surinkti gyvenamajame kvartale besimėtančias šiukšles. Tai pirmieji rūpesčio aplinka žingsniai, kurių neatlikę vargu ar galime sėkmingai atsisakyti besaikio vartojimo ir perteklinės gamybos, plėsti žaliąsias erdves miestuose, mažinti energijos sąnaudas ir oro bei vandens taršą, stabdyti biologinės įvairovės nykimą ir imtis kitų iniciatyvų, būtinų norint kurti geresnę planetos ateitį (o gal net padėti jai išlikti). Žemė, manome, yra mūsų namai, tad ir rūpintis ja reikia kaip tikrais namais.
Štai toks savininkiškas, šeimininkiškas požiūris ir yra svarbiausia problema. Rūpinimasis savo aplinka reiškia, kad mes, žmonės, jaučiamės esantys už tą aplinką svarbesni, didesni, protingesni, geriau išmanantys, ko jai reikia. Ji tėra terpė, nepasakysi, kad negyva, bet tikrai nenuovoki ir neprotinga. Zuikiai, žvirbliai, beržai ir debesys nežino, ko jiems išties reikia. Bet mes žinome, kokie jie turi būti iš tikrųjų, kokioje aplinkoje turi gyventi, koks turi būti jų maistas, vanduo, oras. Ne šiaip žinome, ne iš kavos tirščių išbūrėme, bet esame ištyrinėję tiksliais metodais ir pažangiausiomis technologijomis.
Būti „namų šeimininku“ ir žvelgti į aplinkosaugą kaip į rūpestį namais rizikinga ne tik todėl, kad tvarkydamiesi kartais būname linkę ką nors paprasčiausiai paslėpti nuo smalsių akių, užuot kaip pridera sutvarkę. Rūpestingas šeimininkas, sakysite, taip nedaro. Bet kam nepasitaiko? O visgi problema glūdi giliau.
Ideologiškai aplinkosaugos temų paveikta sąmonė dažnai skelbiasi besipriešinanti bibliniams nurodymams, kuriais esą pateisinama planetą alinanti žmogaus veikla. Pasak Biblijos, Dievas visą planetą atidavė žmogaus reikmėms, taip kalbėdamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę. Bijos jūsų ir drebės prieš jus visi žemės gyvuliai, visi padangių paukščiai – visa, kas juda žemėje, ir visos jūros žuvys. Į jūsų rankas jie yra atiduoti. Kas juda ir yra gyva, bus jums maistui. Duodu juos visus jums, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus“ (Pr 9, 1–3). Taigi, imkite ir elkitės su jais kaip tinkami, jūs, žmonės, esate planetos šeimininkai.
Aiman, kad ir kaip piktintųsi šiomis judėjų krikščionių pažiūromis, pati aplinkosauginė pozicija neretai virsta tik atvirkščiu šių nurodymų taikymu. Tarsi Dievas būtų pasakęs, jog atiduoda žemę žmonėms, kad šie ja rūpintųsi ir puoselėtų, kad augintų augalus, veistų žvėris ir paukščius, prižiūrėtų planetoje švarą ir tvarką. Nes visos kitos čia gyvenančios rūšys, ką jau kalbėti apie augalus ar negyvąją gamtą, tai neturi nė menkiausios nuovokos, kas jiems gera, o kas bloga ir kaip derėtų gyventi.
Žinoma, ironizuoju. Juk toks požiūris galėtų pasirodyti visai geranoriškas: rūpindamiesi planeta mes nesiekiame nieko blogo, netgi priešingai, dedame pastangų, kad visi būtų laimingi. Bet prisiminkite tuos gyvenimo momentus, kai kiti žmonės, vedami geriausių ketinimų, mokė jus gyventi. O gal ne tik mokė, bet ir imdavosi veiksmų, kad tik jūs gyventumėte geriau. Beveik neabejoju, kad gerais jų ketinimais ne visuomet džiaugėtės, juo labiau jų įgyvendinimu. Žmogus, manome, turi teisę tvarkyti savo gyvenimą kaip tinkamas ir net iškrėsti vieną kitą šunybę, net ir sau, jei tik to labai nori. Be abejo, negalime paklausti, ko išties nori kitos aplink mus gyvenančios gyvos būtybės. Nors jei jau savo galva nusprendžiame, kas joms gerai, galbūt vertėtų analogiškai susimąstyti ir apie galimus keistus jų įnorius?
Net nežinodami, ko tiksliai likusi planetos dalis nori, rūpintis ja turėtume pradėti keisdami savo mąstymą. O ši kaita galėtų vykti gan netikėta linkme. Štai australų filosofas Stephenas Muecke’as, besidomintis čiabuvių mąstymo tradicijomis, pasakoja tokią istoriją. Australijos čiabuvių gentys turi savuosius išminčius, savotiškus kolektyvinio genties žinojimo perėmėjus bei perdavėjus. Su vienu iš jų filosofas keliavo automobiliu. Išminčius išgėrė skardinę gėrimo ir atidaręs langą švystelėjo ją lauk. Tokiu elgesiu, tikiu, pasipiktino ne tik S. Muecke’as. Kaip taip galima, juk tai prieštarauja visai mūsų aplinkosauginei pasaulėžiūrai?! O čiabuvis nė kiek nesutrikęs paaiškino, kad kiekvienas daiktas pasaulyje randa savo vietą. Ras ir skardinė.
Ar tai reiškia, kad turėtume kuo labiau teršti planetą? Anaiptol! Net ir šiandien, kai daugybė plastiko bei metalo pakuočių neišvengiamos, čiabuviai negyvena „savo vietas radusių daiktų“ sąvartynuose. Svarbu čia visai kas kita. Šitoks čiabuvių išminčiaus mąstymas neskatina pedantiškai tvarkyti aplinkos ir puoselėti planetos tarsi darželio, kuriame turi augti tik rinktiniai augalai. Jis kviečia bendradarbiauti su planeta, regėti ją ne kaip aplinką, bet kaip bendro gyvenimo partnerę, o žmogų matyti ne kaip protingiausią visa ko šeimininką, bet kaip rūšių įvairovės dalį, kuri šioje įvairovėje ir pati turi rasti vietą. Galbūt tuomet nebesinorės perkrauti planetos dėl pramogos ar alinti dėl pelno, kurį paskui teks investuoti į jos atkūrimą.
