Na ir kas, dažniausiai atšauna jaunesnysis pamokymų adresatas, juk tai buvo visiškai kitoks pasaulis. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, jis veikiausiai teisus. Praeitis apie ją besiklausančiajam neretai pasirodo kaip kita šalis, kurioje žmonės gyvena visiškai kitoje tikrovėje, kur jiems kyla į šiandienes bemaž nepanašios problemos. Kaip iš tos praeities galima ko nors pasimokyti? Kaip tuomet gyvenusiųjų elgesio pavyzdžius ir modelius būtų galima pritaikyti šiandien? Ar tai apskritai įmanoma?
Antra vertus, galbūt reikėtų ne mokytis iš praeities, o mąstyti apie ateitį ir ją kurti, galbūt būsimo gyvenimo vizijos mus motyvuoja labiau? Juk visa mūsų kultūra tarsi orientuota į ateitį – kalbame apie gyvenimo ir karjeros perspektyvas, o sukauptų gėrybių visiškai neeikvojame, tikėdamiesi perduoti jas palikuonims. Visgi negalima nepripažinti, kad ateitis mums yra ne mažiau svetima šalis. Juk ypač šiandien vis labiau aiškėja, kad ji nuo mūsų norų ir planų priklauso visai nedaug, o suvokimas, jog ateitis gali būti absoliučiai kitokia, nei įsivaizduojame, stiprėja vis labiau. Vargu, ar kada buvo kitaip, bet supratimas, kad visuomet gyvenome mums nepavaldžiame pasaulyje, menkai guodžia.
Ar tai reiškia, kad turėtume stengtis būti čia ir dabar, kaip neretai esame mokomi? Toks požiūris atrodo labai teisingas, tačiau puikiausiai žinome, kad tokiam buvimui reikia nemažų pastangų. Visos mūsų mintys tik ir taiko nusprūsti į praeitį arba į ateitį. Esame laike (ką jau kalbėti, ir laikini). Todėl net kasdienybėje išvengti santykio su laiku sudėtinga, ir gerai pagalvojus aiškėja, kad būtent santykis su laiku nemenkai motyvuoja mūsų elgesį bei pasirinkimus. Jei suvokiame save esant tarp praeities ir ateities kartų, vargiai galime kalbėti apie nuo jų nepriklausomą elgesį ir pasirinkimus.
Jei visi šie samprotavimai atrodo pernelyg abstraktūs, paklausiu kiek provokuodamas: pagalvokite apie savo santykius su artimiausiais šeimos nariais ir pasakykite, ar savąjį gyvenimą gyvenate labiau veikiami tėvų praeities, ar galvodami apie vaikų ateitį? Spėju, kad daugelis pasisakėte už vaikus. O visgi ar esate tikri? Jūs nebūtinai klystate, galbūt išties jums svarbiau vaikai, tačiau viskas gali pasirodyti kiek komplikuočiau.
Juk paprastai apie laiką esame linkę mąstyti abstrakčiai, apie istoriją – taip pat. Nepaisant renginių, bandančių aktualizuoti praeitį, parodyti jos svarbą šiandien, ji vis tiek lieka gerokai nutolusi. Neabejotinai šiek tiek svarbi ir įdomi, bet tarsi neprakalbanti. Kaip mes pažįstame praeities laikus? Iš pasakojimų apie politiką ir karus, iš vaizdų, fiksuojančių kartais vargiai atpažįstamas vietas, kuriose šiandien būname, iš muziejuose eksponuojamų daiktų, kuriais neretai nebemokame naudotis, o ir nesuprantame, kaip kažkas galėjo jais naudotis. Praeitis atrodo atsilikusi. Galime smalsauti, galime stebėtis, tačiau jokio rimtesnio sukrėtimo šie dalykai nesukelia.
Tačiau kaip visa tai ūmai persimaino susidūrus su močiutės skara, senelio pypke ar mamos jaunystės nuotraukomis! Asmeninės istorijos yra gerokai paveikesnės nei, pavyzdžiui, mokykloje dėstomas istorijos kursas, bylojantis apie tą pasaulį, kuris neatpažįstamai pakito. Kalbėtis apie praeitį su artimaisiais skatina ne tik mokytojai moksleivius. Nes tos asmeninės istorijos perduoda mums tai, kas laikui bėgant keitėsi tik labai nežymiai, na, ar bent jau atpažįstamai. Gerokai mažiau nei materiali buitis. Pasakojimai apie mūsų šeimos narių XX amžiuje patirtus vargus, karus ir tremtis, o galbūt priešingai – neblogas karjeras tarybinėje tikrovėje – mums byloja ne tik apie gyvulinius vagonus ir laidinius telefonus, žemines miškuose ir automobilius „Volga“, bet ir apie juos naudojusiųjų patirtis bei emocijas. Apie tai, kaip jie suvokė, išgyveno ir vertino pasaulį. „Būdamas tavo metų aš taip pat džiaugiausi arba bijojau“, – skamba gerokai artimiau, o ir paveikiau nei teksto pradžioje minėti atsiminimai.
Tiesa, tam, kad kalbėtume apie emocijas ir patirtis, ne visada turime žodyną, o jei ir turime – ne visuomet gebame jį panaudoti. Vis dar pernelyg retai apie juos kalbame, nes kalbėti apie šiuos dalykus sunkiau nei apie materialines gyvenimo sąlygas ir galimybes. O visgi tai galbūt vienintelis būdas išties priartėti prie žmonių, gyvenusių anksčiau. Net jei tai mūsų pačių tėvai jaunystėje.
Savo ruožtu apie ateitį šitaip kalbėti apskritai neišeina. Ji tikrai nepermatoma, (dar) neturi nei daiktų, nei patirčių. Todėl veikiausiai teisus XX a. vokiečių filosofas Walteris Benjaminas, kuris, svarstydamas apie politinio išsilaisvinimo kovų priežastis, rašė: „Juk neapykanta ir pasiaukojimas maitinasi pavergtų protėvių vaizdu, o ne išvaduotų anūkų idealu.“ Svarstymai apie ateitį ir jos vizijos, kad ir kokios didingos būtų, mąsto W. Benjaminas, taip ir lieka svajomis. Kas kita suvokimas, jog visai nebenorime patirti to, ką patyrė gyvenusieji anksčiau. Filosofo manymu, būtent tai buvo visų socialinių ir politinių judėjimų, kurie mūsų pasaulyje realiai ką nors pakeitė, įkvėpimo šaltinis. Bet ar tai veikia individualius gyvenimus?
Žinoma! Net jei atskiriame asmenines istorijas nuo didžiųjų procesų ir nebandome jų suvokti iš artimųjų patirčių, kalbėjimas apie jausmus bei patirtis yra tikriausios savęs ir kito pažinimo pratybos. Tai bandymas suprasti, kaip veikia atmintis, kodėl vienus dalykus prisimename, kitų – ne, kodėl vienus dalykus norisi papasakoti, o kitų, priešingai, negalime pripažinti net sau patiems. Kartu tai kalbos kūrimas, bandymas atrasti ar net išrasti žodžius, leidžiančius sujungti skirtingų kartų patirtis ir visai kitaip, gerokai aiškiau bei giliau perprasti tą keistąjį „būdamas tavo metų...“ Galbūt tada išties būtų galima iš praeities šio to pasimokyti.
Ir dar: suprasdami tėvus, suprantame, kaip mus, žmones, veikia laikas.
