Daugiau kaip dvidešimt metų mobingu besidominti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto profesorė Jolita Vveinhardt pabrėžia, kad šio reiškinio požymių galima aptikti beveik kiekvienoje organizacijoje. Deja, visuomenė atkreipia dėmesį tik tada, kai įvyksta tragedijos: mobingo auka savo noru pasitraukia iš gyvenimo, o organizacijai, kurioje ji dirbo, staiga „atsiveria“ akys. „Netylėti, viešinti, nebijoti“, – tiesiai sako J. Vveinhardt.
Profesore, kodėl susidomėjote šia sritimi?
2000-aisiais sužinojau apie reiškinį, kurio pavadinimo net nebuvau girdėjusi. Tuo metu nežiūrėjau į mobingą kaip į mokslo objektą. Skaičiau labai daug literatūros, knygas, kurias radau Vokietijoje, parsivežiau į Lietuvą ir skaičiau jas kaip detektyvus. Gūglinau, ieškojau „mobingo“, tačiau nieko nebuvo. Lietuvių kalba toks terminas net nebuvo vartojamas. 2006 metais įstojau į doktorantūrą ir nusprendžiau, kad turiu rašyti disertaciją šia tema.
Tais metais priėmiau ir dar vieną sprendimą – sukurti tinklalapį mobingas.lt, kuriam pati kūriau tekstus. Pradėjau gauti laiškų, padėkų. Sustiprėjo jausmas, kad einu tinkama linkme. Ėmiau daryti tyrimus, suvokiau, kad žmonėms reikia pagalbos. Taigi netrukus ėmiausi konsultacijų. Iki šiol konsultuoju mobingo aukas, nors to tikrai neplanavau.
Metams bėgant, plėtėsi veikla: gimė disertacija, monografija, mokslo studija, sulaukiau pasiūlymo iš VDU dėstyti šį dalyką. Intensyviai bendravau su žiniasklaida, nes suvokiau, kokia didžiulė jos galia. Supratau, kad nardydama po mokslinius vandenis neišplėtosiu informacijos apie šio reiškinio mastą.
Prisimenant pirmus bendravimo su žmonėmis metus, koks socialinis mūsų visuomenės paveikslas atsiskleidė? Juk buvome vis dar stipriai veikiami posovietinės santvarkos postulatų...
Nustebau, koks įprastas buvo reiškinys ir kokie mes kantrūs. Tuo metu, kai pradėjau domėtis šia sritimi, supratau, kokie lietuviai kantrūs. Vokiečių ir švedų mokslininkas Heinzas Leymannas konstatavo, kad mobingu galima vadinti reiškinį, kuris tęsiasi pusę metų ir daugiau, o incidentai įvyksta ne rečiau kaip kartą per savaitę. Mobingu siekiama įbauginti, palaužti taikinį, priversti jaustis bejėgiam, negalinčiam pasipriešinti. Įskiepijamas jausmas, kad kiekvieną dieną, kiekviename žingsnyje laukia pavojus. Papildomai tam pasitelkiami dar keli kolegos, taip padidinant spaudimą ir demonstruojant, kad „tu esi niekas, o mes – jėga“. Taip žmogus priverčiamas manyti, kad jo niekas neapgins, todėl vienintelė išeitis – išeiti iš darbo.
H. Leymanno pusės metų taisyklė mūsų visuomenėje sunkiai pritaikoma, nes procesai trukdavo metų metais. Vienas žmogus man pasakojo, kad kentėjo 8, kitas – 12 metų. Man savaime kildavo klausimas: „Kodėl tu, žmogau, tiek tveri?“ Ir sulaukdavau atsakymo: „Mes neturime kito pasirinkimo. Kur aš eisiu?“ Gyvenome dar tais laikais, kai darbdavys atrėždavo: „Už mano durų stovi eilė norinčiųjų...“ Buvo sudėtinga rasti darbą, retai kas išvykdavo į užsienį. Žmonės tiesiog kentė pragarą. Tada pastebėjau, kad tai vyksta beveik kiekvienoje darbovietėje... „Nesmagu, negera, nenoriu eiti į darbą, tačiau dirbti reikia, šeimą maitinti reikia...“ – tokius paaiškinimus girdėdavau tuo metu.
Noriu atkreipti dėmesį ir į kitą šios problemos kampą: pastebėjau, kad esame ne tik kantrūs, bet ir labai gabūs, „žudydami“ kitą žmogų. Turime labai daug metodų, esame išradingi, sugebame „užmušti“ kitą, sugniuždyti, taip siekdami pašalinti iš akiračio tariamą konkurentą. Štai H. Leymannas skiria 45 mobingo būdus, o lietuviškų veiksmų yra gerokai daugiau.
Kokios priežastys lemia mobingą lietuvių visuomenėje?
Norėčiau išskirti skirtingus lygius. Galime kalbėti apie vienodų pareigybių darbuotojų mobingą. Taip pat galime išskirti vadovo ir viso kolektyvo nusistatymą prieš vieną žmogų. Paimkime siauriausią lygmenį – tarp vienodų pareigybių. Asmeninės aukos savybės labai erzina puolėją. Tradiciškai mobingo auka išsiskiria profesiniais gebėjimais, aukšta kompetencija, dažniausiai tokie žmonės yra perfekcionistai, dirbantys daugiau, negu reikia. Puolėjas nėra toks stiprus, neturi tokios kompetencijos ir negali sąžiningai konkuruoti su kolega. Prasideda pavydas.
Nors puolėjas demonstruoja didžiulį pasitikėjimą savimi, jis tikrai nepasitikintis savo jėgomis žmogus. Jis jaučia grėsmę, kad mobingo auka užims jo vietą. Ar ta grėsmė reali, ar tariama – čia jau kitas klausimas. Įprasta kalbėti tik apie mobingo auką, tačiau puolėjas – taip pat stipriai sužeistas žmogus. Sveikai mąstantis, savimi pasitikintis asmuo neturėtų šitaip elgtis.
Pirma, neetiškas kolegų ar vadovų elgesys (pavyzdžiui, rėkimas, grasinimas, pagal darbines funkcijas neprivalomų užduočių skyrimas ar skambučiai po darbo valandų) vis dar laikomas tam tikra norma. Antra, jeigu valstybinėse įstaigose yra pareigybių, funkcijų aprašymai, tai privačiame sektoriuje – palaida bala ir didžiulė erdvė manipuliacijoms. Trečia, darbuotojai labai menkai išmano savo teises, kuriomis susirūpina tik papuolę į bėdą, ir labai stiprus, nuo sovietmečio paveldėtas įsitikinimas, kad darbuotojas – mažytis, beteisis, bebalsis sraigtelis, kurio niekas neapgins. Prie to prisideda ir silpnos profesinės sąjungos, kurios Vakarų šalyse spaudžia ir darbdavius, ir valstybines institucijas, versdamos jautriau žiūrėti į pažeidimus.
Kas lemia, kad mobingą pradeda didelės organizacijos vadovas – tarkim, ligoninės, sporto organizacijos vadovas?
Jam gali nepatikti nepatogus darbuotojas. Paprastai mobingo aukomis tampa revoliucionieriai, keliantys įvarius nepatogius klausimus. Tokie žmonės nutildomi, ignoruojami, jiems neleidžiama kalbėti per posėdžius, apsimetama, kad jų negirdi. Kai pilkoji masė tyli, potenciali mobingo auka kelia nepatogius klausimus, gali išsakyti viešą kritiką vadovui, yra linkusi ieškoti teisybės. Tai erzina. Tačiau protingo vadovo tai neerzina, jis imsis iniciatyvos, ieškos sprendimų.
Vadovui, kuris problemas nori pakišti po kilimu, toks darbuotojo elgesys nepatinka. Ypač viešajame sektoriuje psichologinis spaudimas – dažna priemonė bandant nepatogų darbuotoją ar potencialų konkurentą priversti išeiti iš darbo „savo noru“, kadangi atleidimas iš darbo – sudėtingesnis. Todėl bandoma sukurti situacijas, kad žmogus padarytų klaidų, žodžiu, parodyti jo „nekompetenciją“.
Ar mes, lietuviai, vis dar nešiojamės viduje sovietinį palikimą, kai labai saugome savo darbo vietą, o vadovas atrodo kaip ne šios Žemės gyventojas? Ar lietuviai, kalbant apie darbo rinką, vis dar pasižymi žema saviverte? Ar pastebite gerų pokyčių?
Žinote, kas mus keičia? Naujoji karta. Jie visiškai nebijo nei vadovų, nei prarasti darbo, nevaikšto pro duris atbuli kaip iš valdovo kabineto. Nauja darbuotojų karta yra kitokia. Senosios kartos mokosi iš jaunųjų kolegų.
Deja, tai, kas buvo diegta daugybę metų, taip greitai nedingsta. Jaunajai kartai galime pavydėti, kad jų nestabdo nei miestai, nei šalys. Vyresnio amžiaus žmonės darbo rinkoje nėra tokie judrūs, mažiau pasitiki savimi, jaučia daugiau nerimo, baimių. Tam yra objektyvių priežasčių: didžiulė trauma, kurią sukėlė karas, kelios okupacijos, sovietinės represijos ir melas, veidmainystė, su kuria žmonės gyveno dešimtmečiais. Seneliai tą nerimą perdavė vaikams, tie – savo vaikams. Su kiekviena karta nerimas mažėja, bet taip lengvai neišnyksta.
Kuriose srityse Lietuvoje užfiksuota daugiausia mobingo atvejų?
Medicinos, švietimo, statutinių organizacijų. Visame pasaulyje patvirtinta, kad būtent šiose srityse dažniausiai pasitaiko mobingo atvejų. Lietuvoje buvau atlikusi didžiulį tyrimą, kuris tai patvirtino. Noriu pabrėžti, kad mobingo yra visur, tačiau daugiausia – paslaugas teikiančiose organizacijose (ypač tose srityse, kuriose daugiausiai patiriama nuovargio, streso) ir ten, kur daugiausia aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų. Mobingui vykdyti reikalingi rafinuoti susidorojimo būdai. Negali tiesiogiai tyčiotis iš kolegos, pastumti jo ar kitaip fiziškai jį nuskriausti. Reikia būdų, kurie nebūtų matomi, kurių neįmanoma įrodyti, tačiau jie turi veikti.
Beje, sporto organizacijose mobingas – labai dažnas reiškinys. Ši sritis turi savo specifiką. Čia natūraliai egzistuoja agresija, kova, konkurencija. Psichologinis terorizavimas sporte turi savų atspalvių: čia vis dar dirba „seno palikimo“ treneriai, staugiantys ant savo sportininkų, vartojantys triaukščius keiksmažodžius. Pasitaiko, kai jie sako: „Jeigu esi silpnas, tau čia ne vieta.“ Netgi patys sportininkai, išėję tokią mokyklą, tampa treneriais ir taiko tuos pačius metodus. Jeigu žmogus jautresnis, jis negali pakelti psichologinės įtampos ir gali padaryti išvadą, kad sportuoti ne jam. Jis ne tik išeina iš komandos, bet ir apskritai palieka sporto šaką. Deja, apie tai vengiama kalbėti viešai.
Prisiminkime ne vieną mūsų visuomenę sukrėtusį įvykį, kai mobingo aukos pasirenka labai žiaurų būdą – pakelia ranką prieš save. Esu ne kartą pastebėjusi tam tikrą tos organizacijos, kurioje dirbo mobingo auka, šypsnį, nepagarbą tam žmogui ir jo pasirinkimui.
Deja, ta pašaipa yra... Lengviau apkaltinti auką, nei prisiimti atsakomybę dėl to, ką padarei ar ko nepadarei. Esu susidūrusi ir su žiauresniais atvejais, kai pasakoma: „Nepatinka, eik ir nusižudyk.“
Tik dabar daugiau baimės visi turi. Čia žiniasklaida padarė labai didelę paslaugą. Ko labiausiai bijo mobingo iniciatoriai? Viešumo, jie bijo būti demaskuoti. Visiems, kuriuos konsultuoju, kartoju tą patį: „Nebijokite kalbėti. Sakykite drąsiai.“ Nes visi ereliai, ištraukti į viešumą, tampa žvirbliais.
Neseniai į galvą atėjo toks palyginimas: mobingas yra priskiriamas prie minkštųjų reiškinių, tačiau jo pasekmės kietos. Kas gali būti baisiau už mirtį? Jeigu žmogus renkasi mirtį, ironijai ir ignoravimui – tikrai ne vieta. Toks elgesys parodo, kokie žmonės dirba toje organizacijoje, koks požiūris į darbuotojus.
Pakalbėkime apie mobingo veidus: kaip atpažinti, kaip įvardinti? Kaip žinoti, kad tai – jau mobingas, o ne vienkartinė pasišaipymo akcija?
Vienkartinė akcija – tai vienkartinis konfliktas, susidūrimas, apsikeitimas nuomonėmis. Tokių įvyksta kone kasdien. Tačiau mobingas yra reiškinys, kuris tęsiasi ir turi savo dažnį. Tam tikros atakos vyksta intensyviai, ilgai, įtraukiama komanda. Darbinėje aplinkoje vyrauja profesiniai gebėjimai ir pasiekimai, kuriais abejojama, iš kurių juokiamasi ir pan. Bet gali erzinti ir asmeninės kito žmogaus savybės, tampančios patyčių objektu – pavyzdžiui, perdėtas kruopštumas, perdėtas darbštumas, teisybės ieškojimas. Objektu gali tapti ir drabužiai, socialinis statusas, automobilis ir t. t.
Kalbėdama pabrėžėte, kad mobingo procese puolėjais dažniausiai tampa išsilavinę žmonės. Kodėl?
Jų puolimas būna nematomas, jo įrodyti neįmanoma. Elgiamasi rafinuotai. Puolėjas turi aukštą socialinę kompetenciją, o mobingo auka tradiciškai – žemą. Puolėjas puikiai geba komunikuoti su kolegomis, jam lengva suburti gaują, jis turi lyderio ir vadinamosios tamsiosios triados savybių, puikiai geba manipuliuoti kitais.
Mobingo aukai turbūt norisi pasakyti viena: „Mesk tą darbą ir ieškok, kur tau būtų geriau.“ Kokios jūsų rekomendacijos?
Negalima mėtyti patarimų į kairę ir į dešinę. Jeigu žmogus turi vaikų, paskolą, sergančių tėvų ar kitų problemų, jis tikrai lengva ranka darbo nemes. Vengiu duoti patarimų, nes kiekviena situacija – labai individuali. Per konsultacijas visuomet paklausiu: „Ar tu pasirengęs kovoti?“, „Ar įsivertini pasekmes?“ Įvardiju galimas pasekmes. Mano praktikoje yra buvę aukų, kurios bandė kovoti, tačiau baigėsi tuo, kad neliko nei darbo, nei reputacijos.
Nepamirškime, kad gyvename mažoje valstybėje: jeigu medikas garsiai pareiškia patiriantis mobingą, jis nuskamba per visą šalį. Gali būti, kad jis darbo Lietuvoje nebegaus. Mobingo aukos dažnai būna sugniuždytos, joms labai sunku suvokti, kaip tiek metų ir gerai dirbęs žmogus gali tapti persona non grata.
Ar matote šviesą šio tunelio gale? Jau kalbėjome, kad jaunoji karta padeda keisti socialinę sąmonę. Kas dar? Juk darbo rinka pastaraisiais metais stipriai pasikeitė, o darbuotojų poreikis fiksuojamas kaip didžiausias per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį.
Labai nuoširdžiai tikiu, kad situacija pradės keistis. Vis dėl to darbuotojų trūkumas nėra pagrindinis svertas – turi keistis vadovų supratimas ir organizacinė kultūra.
Kažkas jau kinta. Viena iš mano darbo dalių – mobingo tyrimas organizacijose. Žinote, kas smagu? Vadovai man paskambinę sako: „Noriu sužinoti, ar mano organizacijoje nėra mobingo.“ Neseniai paskambino Seimo kancleris ir pakvietė surengti darbuotojams seminarą. Dar pridūrė: „Aš siekiu, kad mano kanceliarijoje būtų nulinė mobingo tolerancija.“ Kaip man gera tai girdėti! Prisimindama pradžią, kai niekas apie tai nežinojo, ir klausydama tokių žodžių, suprantu, kad dirbau ne veltui. Labai džiaugiuosi geraisiais pavyzdžiais. Tikiu, kad situacija gerės, tokių baisių mobingo pasekmių mūsų visuomenė nebepatirs.
