Karas ir šiaip siaubingas dalykas, o kai įniršę vienas ant kito kardų griebiasi bendražygiai – visai nieko gero. Tad į jų nesutarimą skubiai kišasi dievai, bandantys bent šiek tiek nuraminti herojus, juk negali kariauna staiga subyrėti dėl vidinių nesutarimų. Negi taip prarasi jau keletą metų apgultą Troją! Tačiau įdomiausia tai, kad iš esmės tokio emocijų pliūpsnio nei Olimpo, nei žemės gyventojai nelaiko nederamu. Juk pyktis – stiprybės ženklas, taip nevaržomai pyksta tik galingieji, ir tik jų pyktį apgieda mūzos.
Koks visgi skirtingas nuo mūsiškio tas senovės graikų pasaulis. Įsivaizduokite situaciją: verslo įmonės vadovų susitikime du vyriškiai kažko nepasidaliję ima vienas ant kito rėkti, išvadina vienas kitą sukčiumi ir gobšuoliu, o visas posėdis vos nevirsta muštynėmis. Kiti posėdžio dalyviai nieku gyvu nepagalvotų, kad šitaip tuodu vadovai pademonstravo savo galią! Veikiau jau priešingai, emocijų nekontroliavimas yra ne stiprybės, bet akivaizdaus silpnumo ženklas. Apie pyktį nėra ko giedoti, jo reikia gėdytis! Ypač taip galvojame apie nevaldomą pyktį – jis, esą, demonstruoja emocinę nebrandą, užsilikusius kaprizus ir vaikiškumą. Šiandien manome, kad pykčio valdymas yra bene svarbiausia vidinio gyvenimo užduotis, apie kurią prirašyta gausybė knygų. O ir apskritai, aukštas emocinis intelektas, gebėjimas savo emocijas atpažinti, įvardinti ir sutramdyti laikomas gal net svarbesniu asmenybės bruožu nei aukštas IQ.
Antra vertus, neretai tvirtinama, kad blogų emocijų nėra. Jei mes jau esame būtybės, kurioms būdingi pyktis, baimė, liūdesys – matyt, ne veltui juos turime. Tačiau reikia mokėti deramai jais naudotis ir juos reikšti protingai. Tam neprieštarauja nei emocinio intelekto entuziastai, nei daugybė filosofų, maniusių, kad protas turi būti tikrasis emocijų valdovas. Dar senovės graikų mąstytojas Platonas manė, kad protas yra tarsi vadeliotojas, tramdantis į jo ratus pakinkytas jusles ir aistras.
O štai XVIII a. škotų filosofas Davidas Hume’as manė kitaip. Filosofinė kova tarp proto ir emocijų jam anaiptol neatrodė akivaizdi. Mat protas yra labai „kukli“ sąmonės sritis. Taip, jis atsakingas už tai, kad mes mąstome, jame išsigrynina galutinės mūsų žinių formuluotės, tačiau tai ir viskas – daugiau iš proto tikėtis vargu ar verta. Pavyzdžiui, joks samprotavimas, net ir pats sudėtingiausias, net ir pats teisingiausias, neprivers jūsų veikti. Veikla, mano D. Hume’as, kyla ne iš mąstymo, bet iš valios, o pastaroji, savo ruožtu, atsiranda iš aistrų.
Taigi veikti mus skatina emocijos ir kiti nebūtinai racionalūs veiksniai. Juk valgyti einame ne racionaliai apmąstę, kada paskutinį kartą maitinomės, ir apskaičiavę, kiek tiksliai maisto mums šiuo ypu reikėtų suvartoti. Tam užtenka paprasčiausio alkio jausmo. Žavimės grožiu ar atšlyjame nuo grėsmės ne nuodugniai apsvarstę situaciją, bet pasiduodami impulsams. Netgi apie intelektualinius džiaugsmus, pavyzdžiui, išspręstą sudėtingą uždavinį, kalbame su kitais ne dėl proto pasiekimų, bet dėl pasitenkinimo, kurį tas sprendimas mums teikia. Galvodamas apie bet kurį mūsų veiksmą, škotų mąstytojas randa įrodymų, kad valia jį atlikti kyla anaiptol ne iš protavimo, bet iš aistrų.
Dar daugiau, jei kartu su daugybe filosofų manome, kad protas gali sutramdyti kylančias aistras, D. Hume’as tvirtina, kad klystame. Protas galbūt gali jas suvokti, apmąstyti, tačiau jei jis nepastūmėja veiksmui, kaipgi nuramins emocijas? Juk pamąstę apie alkį ir maisto svarbą organizmui sotesni netapsime. Taip ir pamąstę apie liūdesį – nepralinksmėsime.
Ar tai reiškia, kad esame pasmerkti būti pavaldūs emocijoms? Nemalonu pripažinti, tačiau D. Hume’as taip ir mano. Mūsų protas, deja, dažnokai veikia atbuline eiga, t. y. jis iš esmės racionalizuoja emocinius mūsų sprendinius daugybėje gyvenimo sferų – nuo elementarių kasdienybės veiksmų iki rimtų moralinių sprendimų.
Sakysite, juk kartais mums vis dėlto pavyksta sutramdyti emocijas – įveikti baimę, pyktį ar liūdesį. Tačiau tai, filosofo manymu, nutinka ne dėl proto pastangų, o dėl priešingų emocijų. Tai, ką laikome protingu emocijų tramdymu, išties yra emocijų tarpusavio grumtynės, kuriose ramios emocijos bando įveikti ugningesnes arba negatyvios – pozityvesnes. Kartais viršų paima vienos, kartais – kitos. Pagal tai ir nutariame, kad šiuo metu, nepaisant liūdnų dalykų, mes visgi džiaugiamės, arba konstatuojame, kad nepavyko įveikti baimės. Tad jei norite būti ramesni ar linksmesni, turite ne mąstyti apie tai, o ugdyti atitinkamas emocijas, kad reikiamu metu būtent jos imtų viršų.
Tiesa, reikia pripažinti, kad bet kokios aistros laikui bėgant rimsta. Ir kuo labiau laike ar erdvėje tolsta jas skatinantys objektai-dirgikliai, tuo jos rimsta labiau. Tai anaiptol nereiškia, kad jos išnyksta, bet nusistovi, virsta įpročiu. Jei gerai pastebėtume savo elgseną, turbūt paaiškėtų, kad D. Hume’as neklysta. Gana dažnai vienos ar kitos emocijos mums kyla ne tiek atliepiant į jas sukeliančio objekto ypatybes, bet iš įpročio. Tiesiog esame pratę tam tikrose situacijose reaguoti vienaip ar kitaip. Ir reaguojame. Tačiau jei norime ką nors gyvenime pakeisti, turėtume pagalvoti būtent apie tų rutiniškų emocijų pakeitimą. O tai gali padaryti tik stipresnės priešingos emocijos.
Čia ir vėl grįžtame prie pykčio. Vargu, ar ginčytumėtės, kad tai viena iš stipriausių žmogiškųjų emocijų. Atidžiai stebėti jos kilimą sunku, bet pabandykite prisiminti, kas vyksta, kai ne juokais pykstate: kaip stipriau pradeda plakti širdis, kaip karštis užpildo kūną, o jūs įsitempiate, net galūnės ima virpėti. Susivaldyti tuomet išties labai sunku. Taigi štai, patartų jums D. Hume’as, jei turite kokį nors nemalonų emocinį įprotį, kurį norėtumėte pakeisti, turėtumėte ant jo supykti. Rimtai supykti. Ir pykti tol, kol tas pyktis neduos rezultatų.
Štai tokį pyktį išties galėtų apgiedoti mūzos!
