Patriotizmas, manome, yra politinės sferos dalykas, deramas tam tikromis progomis ir atvejais. Visur kitur apie jį kalbėti keistoka. Transporto ar gastronomijos kontekstuose kažin ar kyla patriotizmo problema. O jei visgi pažvelgtume į šį reiškinį kiek plačiau ir paklaustume, ar tikrai patriotizmas susijęs tik su politika? O su morale? O gal patriotizmas – tai dorybė? Galbūt buvimas patriotiškam yra žmogaus savybė, tolygi išminčiai, teisingumui, saikingumui, drąsai, tikėjimui, vilčiai, dosnumui?
Daugeliui mūsų, tikiu, intuityviai norėtųsi patriotizmą nuo šių dorybių atskirti. Na, taip, galima apie jį mąstyti kaip apie dalyką, panašų į sutuoktinių ištikimybę ar draugystę, bet net ir tuomet viskas nėra taip paprasta. Politika ir moralė, manome, yra atskiros gyvenimo sritys. Žinoma, tai nereiškia, kad tarp jų nėra nieko bendro, netgi priešingai, yra ganėtinai daug manančiųjų, kad politika turėtų būti morali. Tačiau netgi tuo atveju atrodo, kad mąstyti apie patriotizmą kaip apie moralinį dalyką kažkodėl keblu. Kodėl?
Veikiausiai todėl, kad nemažai mūsų mąsto taip pat, kaip ir daugybė filosofų: moralė yra universalus dalykas. Ji turi galioti visai žmonijai. Geras elgesys turėtų būti geras visur – dykumose, kalnuose ir jūroje. Tikrai geras žmogus turėtų būti tokiu pripažįstamas visame pasaulyje, ir didžiausi šiuolaikinio pasaulio moraliniai pavyzdžiai, tokie kaip Motina Teresė ar Dalai Lama, yra gerbiami labai skirtingose šalyse gyvenančių ir įvairioms kultūroms priklausančių žmonių. Moralė akcentuoja tai, kas visai žmonijai bendra, ji nėra kieno nors asmeninių interesų išraiška. Šiuo požiūriu moralės išmokstame tarsi matematikos: juk puikiai žinome, kad nesvarbu, kur lankėme mokyklą – Lietuvoje, Brazilijoje ar Japonijoje, – dukart du vis tiek bus keturi.
O tai reiškia, kad jei moralinis sprendimas turėtų būti bendras visai žmonijai, jis neturėtų būti susaistytas su jokia konkrečia perspektyva. Kitaip tariant, sprendimas, koks elgesys yra geras ar blogas, turėtų būti nešališkas ir neasmeniškas. Savo ruožtu, manydami, kad ištikimybė didesnei ar mažesnei asmenų grupei yra esminis mūsų gyvenimo elementas, tokiam nešališkumo reikalavimui prieštaraujame. Vadinasi, būdami šališki vienos ar kitos grupės interesų atžvilgiu mes negalime priimti išties moralių sprendimų. Taigi, patriotizmas nėra dorybė, maža to, jis netgi nemoralus, nes numato, kad elgsimės paisydami ne visos žmonijos, bet pirmiausia tam tikros grupės interesų.
Bet galbūt viskas yra kiek kitaip?
Tokia universali moralė yra ganėtinai abstrakti, o kasdieniame gyvenime praktinis moralinių taisyklių įgyvendinimas siejasi su konkrečiomis struktūromis. Susidūrusi su jomis universalioji moralė transformuojasi ir prisitaiko. Pavyzdžiui, pagarba tėvams yra moralinė norma, paplitusi daugelyje kultūrų, tačiau kiekvienoje konkrečioje šalyje ir kultūroje ji praktiškai reikš šiek tiek skirtingus dalykus. Kai kur skirtumai yra vos pastebimi, kai kurie – bado akis, tačiau jie egzistuoja.
Šitokio požiūrio šalininkai mano, kad moralė visų pirma yra bendruomeniška. Moralės mes išmokstame savo socialinėje ir kultūrinėje terpėje, kurioje universalieji moraliniai priesakai tampa praktiškai taikomomis taisyklėmis. Dar daugiau, be bendruomenės negalime būti išties moralūs, neturime realiai veikiančių praktinių orientyrų. Iš čia išplaukia išvada: jei esame moralūs per bendruomenę ir jos mums duotomis priemonėmis, vadinasi, patriotizmas – ištikimybė bendruomenei – yra dorybė.
Pirmojo požiūrio šalininkai tvirtina, kad patriotiški žmonės (t. y. šališki savo grupės atžvilgiu) negali būti išties moralūs. Besilaikantieji antrojo požiūrio atsako, kad universalioji, nešališkoji pozicija gina ne moralės visuotinumą, o paprasčiausią egoizmą. Čia pernelyg sureikšminamas individualaus žmogaus mąstymas ir nuvertinami santykiai su bendruomene. Tad tokia egoistinė moralė kelia grėsmę mums būtiniems socialiniams saitams.
Šis filosofinis ginčas, tikiu, yra puikiai atpažįstamas šiandieniame pasaulyje, kuriame jis įgauna nemažai pavidalų. Ar derėtų vakcinuoti turtingų Vakarų pasaulio šalių piliečius trečią kartą, kai daugybė žmonių skurdesnėse pasaulio vietovėse neturėjo galimybės gauti net pirmojo skiepo? Ar turėtume rūpintis vien savo bendruomeninių interesų apsauga, taip pasmerkdami bandančius pas mus patekti pabėgėlius didelėms fizinėms kančioms? Tai tik pora atvejų, tačiau pasidairę nesunkiai rasime jų ir daugiau. Abi pusės turi savų argumentų, abi jaučiasi teisios. Tai suprantama, tačiau ką daryti tokio ginčo akivaizdoje, kaip jį spręsti?
Problema, visų pirma, ta, kad neturime jokios trečios, išties nešališkos pozicijos, jokio taško, esančio anapus konkrečios bendruomenės ir visos žmonijos interesų. O juk iš jo galėtume objektyviai įvertinti besiginčijančių pusių argumentus ir paskelbti ginčo nugalėtoją.
Vieną galimą sprendimą siūlo šiuolaikinis škotų filosofas Alasdairas MacIntyre’as, svarstęs šią problemą jau prieš keletą dešimtmečių. Jo manymu, teoriniu požiūriu šį ginčą išspręsti vargiai įmanoma. Tačiau galbūt jam galima rasti praktinį sprendimą? Teoriniu požiūriu negalime tvirtinti, kad abi šios pozicijos vienodai teisingos (tuomet pakliūtume į nemalonią prieštaravimo būseną – kaip jaustumėtės vienu metu manydami, kad šiandien trečiadienis ir ne trečiadienis?). O praktiniu požiūriu negalime paskelbti, kad abu jie klaidingi, ir jų atmesti, nes žmonės laikosi vieno ar kito požiūrio ir, reikia pripažinti, puikiausiai gyvena ir veikia, nors ir nesutaria tarpusavyje.
A. MacIntyre’as siūlo priimti abu šiuos požiūrius ir stengtis išbalansuoti tarp jų tvyrančioje įtampoje, būti tiek žmonijos gėrio šalininkais, tiek ir savo šalies patriotais. Kaip tai padaryti? Ogi jis kviečia veikti taip, kad mūsų mylima šalis, kuriai jaučiame patriotinius jausmus, taptų svarbiausia kovotoja už visos žmonijos gėrį. Tuomet, sako jis, šalį ne tik išties bus verta mylėti, bet ir patriotizmas neabejotinai virs tikra dorybe.
