Mat minėtas pasakymas suponuoja mintį, jog, kad ir ką dabartiniai žmonės bedarytų (o, matyt, labiau – nedarytų), visa yra beviltiška. Juk, sutikite, kai jau kažką reikia gelbėti, tai visiems tampa aišku, kad situacija nėra gera. Žodžiu, dabar tai ir tas, kur esame kartu su visa savo šalimi, yra blogai ir tik šast ateis kažkoks stebuklingas bei mistinis jaunimas ir už ausų ištrauks tą mūsų Lietuvą. Dar sako – Lietuvėlę. Kartais – šalelę...
Tarsi ją apskritai reikėtų iš kažkur traukti ar nuo kažko gelbėti. Ir kas gi pagaliau yra tas mistinis „jaunimas“? Tas posakis man tapo toks nuvalkiotas, kad žodį „jaunimas“ staiga pradėjau matyti ne kaip asmenų grupę, o kaip vieną vienetą. Na, kažkoks jaunimas.
Apie tą „jaunimą“ buvau nustojusi mąstyti kaip, tarkime, apie jaunuolius, jaunus žmones. Ar kaip apie gimnazistus. Mokinius. Studentus, galiausiai. „Jaunimas“ man išplaukė už kažkokių ribų ir tapo niekuo. Beveidžiu gelbėtoju, kuris, ko gero, realiai neegzistuoja.
Galbūt taip nutiko dar ir todėl, kad su lietuvišku jaunimu ilgainiui nebeturėjau jokio realaus santykio. Kartkartėmis grįžęs į Lietuvą ir susidūręs su viena ar kita jaunimo grupele gatvėje arba viešajame transporte, jei esi sąžiningas, tai iš tokių trumpų susidūrimų juk neimsi spręsti apie tai, kas yra tas šiandienos jaunimas. Mano pačios jaunimas buvo šveicariškas, niekas jam jokių gelbėjimo naštų ant pečių nekrovė ir neketina krauti, taigi, mane ištiko šioks toks pasimetimas.
Paskui jaunimas ėmė erzinti
Kodėl? Nes staiga viskas ėmė šiek tiek neadekvačiai suktis apie jį. Net ir mano kartos žmonės jam, jaunimui, pradėjo dosniai dalinti beprocenčius pasitikėjimo kreditus. „Žinok, tas jaunimas dabar visai kitoks, jie tai jau ne mes“, sakydavo, o aš pritariamai linksėjau. Nes kas aš tokia, kad nepritarčiau tiems, kurie gyvena Lietuvoje ir viską geriau už mane žino.
Jaunimas toks, jaunimas anoks, geruoju žodžiu minėdavo ir aikčiodavo čiabuviai, o aš ir vėl pritardavau. Nemalonius susidūrimus su jaunimu stengdavausi kažkaip ištrinti iš savo galvos – nesinori juk būti kokiai juodai aviai ir pirštu baksnoti į išties nemalonias situacijas. Nesvarbu, kur jos būtų nutikusios – kopijavimo paslaugų parduotuvėje, kavinėje, gatvėje ar dar kur nors.
Kodėl niekas nemato naglo jaunimo?
Nemalonaus. Nemandagaus. Akiplėšiško. Nusispjovusio ant visko ir nieko nenorinčio. Niekuo nesidominčio. Susiraukusio. Nevykusio. Kodėl? Negi tik aš viena tai matau? Sau užduodavau tokius ir panašius klausimus, tačiau – tyliai. Garsiai ištarusi ką panašaus ar pabandžiusi pasišnekėti apie anaiptol ne saulėtąją jaunimo pusę sulaukdavau ne visai mandagių pastabų, jog esą nelabai suprantu, kaip čia viskas toje Lietuvoje dabar yra.
Ir išties – nesuprantu. Nesuprantu, kodėl staiga reikia išskirti vieną amžiaus grupę, suteikiant jai neribotą pasitikėjimą, nereikalaujant jokios grąžos. Atvirkščiai – susilaukiant priekaištų, kad į nepakankamai storą vatos sluoksnį tą jaunimą įvyniojai, nepakankamai minkštą pagalvėlę jiems po galva padėjai.
Apkrauti – negalima, reikalauti – šiukštu, prašyti – irgi geriau būtų neprašyti. Darbai, pareigos – ne, tikrai ne jiems, tai atgyvena. Dabar viskas turi vykti kitaip: jautriai, demokratiškai, su begaliniu supratimu. Nes jaunimas dabar yra kitoks...
Tai kaip, po galais, su tuo jaunimu apsieiti?
Jautriai, sakote. Snaigutės jie ir milenialsai. Z karta. Kitaip mąstantys, kitaip matantys. Kitokie. Pakeisiantys pasaulį, sistemą, mus ir mūsų gyvenimus. Kovojantys už klimato atšilimą ir prieš juoduosius penktadienius. Prieš vartotojiškumą, už tvarumą. Kreidelėmis rašantys ant šaligatvių šūkius už taiką ir prieš ginklus. Drąsiai einantys į gatves ir besiskelbiantys esą prieš nelygybę ir už vienodas galimybes. Už teisę į vieną iš trijų, trisdešimt vieną ar septyniasdešimt dviejų skirtingų lyčių ar jų formų. Kodėl tokie skirtingi skaičiai? Nes net ir seniukas Googlas negali dorai atsakyti į užklausą, kiek tų formų dabar išties egzistuoja.
Užuot atsakęs išmeta daugybę straipsnių su gausybe blah blah apie tai, kaip mums koją vis dar kiša kultūriniai skirtumai, kaip visuomenėse trūksta supratimo ir pagarbos. Blah, blah, blah. Tiesa, vienas vokiškas straipsnis man pabando išaiškinti, kad dabar yra atsiradusios tokios formos kaip „demi-“. Dar paaiškina, jog demi, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia pusiau. Na, prancūzų kalbą aš moku, todėl ir be jų aiškinimų žinau, kas tas demi. Demi-boy, sako jie, yra dabar ir demi-girl, pusiau berniukas, pusiau mergaitė. Dar jie man aiškina, kad tik pats žmogus žino, koks jis yra, ir aplinka privalo tai gerbti.
Neutrali, genderfluidinė formos – tai tik keletas iš vardinamų dabartinių lyties formų. Tiesa, straipsnyje griežtai smerkiama nepagarba ir netgi pasišaipymas iš, kaip autoriai patys rašo, daugybės formų ir tarpinių formų.
Tik neskubėkite manęs smerkti. Aš būsiu absoliučiai paskutinė šioje Žemėje, kuri ims ir šaipysis iš ko nors, ypač gyvendama Lietuvoje, kur vis dar sunku, o kartais ir neįmanoma atvirai būti gėjumi arba lesbiete ir ramiai gyventi savo gyvenimą, nekalbant jau apie kitas „smulkmenas“, kaip antai priklausymą vienai ar kitai lyčiai ir galėjimą laisvai rinktis.
Aš esu už. Už visas laisves, už visas galimybes. Už kiekvieno asmens komfortą. Už visuomenes, kuriose gera gyventi. Už šalis ir valstybes, kuriose smagu gyventi tokiam, koks esi – šleivas, kreivas, su nosimi ir lytimi ar be jos.
Bet. Pirmiausia esu už pusiausvyrą. Ir pareigas. Dar – už atsakomybes. Kurios, panašu, tampa šiek tiek nebemadingos. Ypač kalbant apie jaunimą.
Ar senas geras „darbas“ nebemadingas?
Tiesa, kad jums nekiltų kokių nors įtarimų ir noro manęs pavadinti bambekle, nesuprantančia jaunimo, skubu prisistatyti, jog esu dar ir mama. Puikios, nuostabios 21-erių metų merginos mama. Taigi, galiausiai turinti tiesioginę sąsają ir šiokį tokį supratimą, kuo gi tie milenialsai kvėpuoja.
Tačiau esu ir ta mama, kuri kažkada savo dukrai uždraudė eiti į jaunimo demonstracijas, kai globalinė Greta išjudino viso pasaulio mokinius ir gimnazistus, skatino eiti ir gelbėti pasaulį. Esu ta mama, kuri kažkada pareiškė, kad jei tik sužinosiu, jog ji gimnazijos klasę iškeitė į gatvę ir transparantus, mudvi turėsime šiokių tokių problemų. Ir ne jautrių, milenialsiškų, o tikrų, gyvenimiškų. Mat pirminė dukros pareiga yra mokytis, o ne mokslo metais šlifuoti gatves. Deja, toks mano senovinis supratimas. Ir jei jūs man dabar imtumėte prikaišioti nejautrumą ir abejingumą mūsų planetos ateičiai, man, ko gero, beliktų su jumis tik sutikti. Tiesa, baigus mokyklą dukrai tikrai nieko nedraudžiau, bet, na, patys suprantate, kokios tos demonstracijos po mokyklos. Po mokyklos kiti reikalai, po mokyklos planeta palauks...
Taigi, kaip jau supratote, aš už pusiausvyrą. Dalykų darymą savo laiku. Už pareigas ir jų vykdymą. Už mokymąsi... dirbti. Taip, taip, DIRBTI. Nes, kad ir kiek lyčių šis išprotėjęs pasaulis susigalvotų, kad ir kiek demonstracijų susiorganizuotų, jis vis dar laikosi ant darbo ir... mokančiųjų jį dirbti.
Kada pradėti mokyti dirbti?
Mane mama dirbti išmokė labai anksti, kaip ir išmokė to, jog esu už viską pasaulyje atsakinga. Kad dirbti reikia dieną naktį, nes juk pareigos, pareigos, pareigos. Tai mane gyvenime beveik sužlugdė, todėl, suprantama, dukrai norėjau kitokio gyvenimo. Lengvesnio, švelnesnio.
Kaip ir dauguma mūsų iš to buvusio skurdaus ir niūraus katilo, stengiausi dėl dukters kiek įmanydama. Gyvendama Šveicarijoje, kur moters pareiga yra būti gera motina ir namų šeimininke, stengiausi tokia ir būti. Neapkrauti vaiko, nes, pagal šveicarišką manierą, jos „darbai“ tėra atlikti mokyklinius namų darbus. O toliau? Daržų ravėti jai nereikia, žlugto žlugti – taip pat. Man – irgi, tačiau ant mano pečių gulė nemažai pareigų ir darbų, kurių su niekuo pasidalinti negalėjau. Todėl turėjau pasirinkimą – tapti besiplėšančia, „besiaukojančia“ bambekle, kuri savo pseudoauka smaugia kiekvieną pasitaikantį jos kelyje: „Žiūrėkite, kiek aš dėl jūsų aukojausi, kiek draskiausi“, arba į tikrąjį gyvenimą įtraukti ir savo dukrą, nuo tam tikro amžiaus mokydama ją dirbti. Pasirinkau antrąjį variantą, ir, žinote, ką? Nei man, nei dukrai niekuomet dėl to neteko gailėtis.
Taip jau nutikdavo, jog dažniausiai gyvenime mums tekdavo pasitikėti vienai kita, ir juokingiausia, kad dabar, jai sulaukus 21-erių, aš ją labiau vynioju į vatą, nei dar prieš keletą metų. Mat, mano supratimu, ji pakankamai išmoko gyvenimo ir to, kad nei pinigai, nei aifonai ant medžių neauga. Kad viską reikia užsidirbti ir darbas nėra jokia pramoga ar malonus pasivažinėjimas spalvinga karusele. Kad darbas būna ir nemalonus, varginantis, o šefas neturi prievolės jos linksminti ir užiminėti. Kad niekur, niekas nepasidaro, jeigu nedirbi. Dažniausiai – sunkiai.
Tai ar jaunimas išgelbės Lietuvą?
Lietuvoje egzistuoja dvi amžiaus grupės: jaunas, tada – senas. Jaunas Lietuvoje yra labai garbinamas, net jei jam nelabai ir leidžiama pasimėgauti tuo buvimu jaunam. „Tai kada jau anūkai“, – manęs Lietuvoje pradėjo klausinėti nuo tada, kai dukrai suėjo septyniolika. Nuo aštuonioliktųjų jos metų aplinkiniai merkdavo akį ir šelmiškai sakydavo: na va, jau tuoj, tuoj, jau anūkai nebe už kalnų. Kas, žinoma, keldavo siaubą tiek man, tiek mano dukrai.
Tiesa, man tas lietuviškas skubėjimas gyventi kelia siaubą iki šiol: kodėl neleidžiame tam savo dievinamam jaunimui išsišėlti, pagyventi, pasidžiaugti ir pasimėgauti, o verčiame juos kuo greičiau įsipareigoti, susipančioti, nes mums taip kažkodėl patinka. Mane iki šiol Lietuvoje glumina itin jauni tėvai ar jaunuolių porelės, išdidžiai nešiojančios sutuoktuvinius žiedus. Vakaruose toks jaunimas keliauja, išdykauja ir gyvenimą kabina pilnomis rieškučiomis: jie žino, kad viskam savas laikas, palutėms ir vystyklams – taip pat, ir niekur skubėti tikrai nereikia.
Tas tarpsnis „jaunimas“ Lietuvoje labai trumpas, o jam praėjus, nelabai kas ir yra. Čia visi labai skuba gyventi, nesibodi savęs sendinti ir vadintis senais, taip dažnas ir elgiasi. Tai dabar jau man pasakykite: kada ir kaip tas jaunimas išgelbės Lietuvą, jei jie taip skuba gyventi? Gelbėjimo darbams reikia laiko bei ramybės, o kokia ramybė gali būti, kai tau 25-eri, tavo moteris sūpuoja antrą jūsų vaiką ir ant kaklo jums kabo jei ne kreditas, tai norvegijos ar anglijos, nes čia išgyventi nieko prieš tai nesusikūrus lyg ir nelabai pavyksta.
Kaimynė ir jos islandiška žuvis. Ir dantys
Mano kaimynei – aštuoniasdešimt. Tiesa, į ją žiūrėdamas to tikrai nepasakysi, na, gal kokius septyniasdešimt ir galėtum duoti. Jei jos amžių vertintume pagal elgesį, tai daugumai iš mūsų, jaunų ir jaunesnių, apskritai reikėtų krūmuose slėptis – vargiai ją ir progresyvų jos mąstymą pavytume. Skiepytis? Ji – pirmoji. Iki rudens maudytis tekančioje upėje – kas, jei ne ji. Kaskart mane sutikusi laiptinėje su didžiausiu malonumu pasakoja, kur ką naujo išmokusi ar patyrusi. Neseniai vakarodama pas mane ir vaišinama raudonuoju vynu, akylai sekė, ar aš tinkamai laikau butelį, ar mano nykštys užkabina butelio įdubą – taip ją vyną pilstyti išmokė, regis, jos giminaitis. Kažką pas mane pastebėjusi, ji pasakė taip dar nemačiusi, bet jai smagu išmokti naujų dalykų – pritaikysianti tai savo namuose.
Dar mes dažnai pasikalbame apie jos dantis. Nusprendusi susidėti implantus, ši kaimynė man pasakojo sulaukusi didelio aplinkinių nustebimo ir pareiškimų, kam jai esą tokiame amžiuje „tokių dalykų“ dar reikia. Reikia, visuomet atitariu aš jai, reikia, ir dar kaip! Neabejoju, kad „tokiais dalykais“ stebisi jaunesni už šią moterį, o gal ir visai „jauni“, na, tokie, kurie pasensta dar nepradėję gyventi, ir tokie, kuriems labai greitai gyvenime nieko nebereikia, niekas nebeįdomu. Tokie, kurie norinčius daugiau stengiasi nutildyti, sugėdinti, nugrūsti į kampą, kad patys jaustųsi geriau. Kad ir tas mistinis mūsų pačių išlepintas jaunimas...
Ir žinote, dėl ko didžiausią nuostabą patyriau pernai, važiuodama pas savo namiškius į Šveicariją švęsti Kalėdų? Ogi ta pati kaimynė atėjo pas mane su dovanomis ir tiesdama džiovintos islandiškos žuvies man pasakė: „Visko reikia pamatyti, visko reikia paragauti, reikia plėsti savo akiratį!“ Aš tikrai nuoširdžiai likau išsižiojusi – ko jau ko, o islandiškos žuvies ir juoba pasiūlymo plėsti savo akiratį tikrai nesitikėjau! O kaip galėčiau: juk „tokie“ Lietuvoje seniai jau yra nurašyti, jiems užklijuota kažkokio neįgaliojo etiketė, o kur dar tikėjimas, kad „jiems jau nieko nebereikia“. Visko reikia tik... žinoma, – jaunimui!
Suprantama, kad niekas nebesitiki, jog ji išgelbės Lietuvą, „sẽniai“ pas mus gi nieko neverti. Ir koks dar Lietuvos gelbėjimas, kai jie jau visai „kvankt“. Beje, jei ne ji, islandiškos žuvies aš iki šiol nebūčiau ragavusi...
Todėl. Tik pusiausvyra išgelbės Lietuvą. Ir mes patys. Ne tik jaunimas, bet ir mano kaimynė, skatinanti pasitempti ne tik savo bendraamžius, bet ir visus aplinkinius, įskaitant ir jaunimą, kuris neretai būna apkerpėjęs labiau, nei seniausias senimas. Juk mūsų jaunimas yra tik tiek geras ar tiek blogas, kiek geri ar blogi esame mes patys. Juk tas jaunimas neatsiranda iš niekur ir netarpsta niekur – jie yra geriausias mūsų pačių ir mūsų pokyčių atspindys.
