Besibaigiant mėnesiui, kaip visuomet, buvau bebaigianti kasmėnesinį straipsnį, šįkart – vyrų tema. Straipsnis buvo puikus – parašytas lengvu, žaismingu stiliumi. Beje, jam buvau labai gerai pasiruošusi – nemažai laiko praleidau stebėdama Lietuvos vyrus, analizuodama jų elgesį, aprangą, įpročius. Gražiai susidėliojau skyrelius: į tą eis tas, į aną – anas. Vieną vakarą, sukdama savo įprastinius pasivaikščiojimo ratus miesto parke, pastebėjau grupelę jaunuolių. Priartėjusi prie jų lyg ir ketinau aplenkti, tačiau staiga man jie pasirodė esantys „tobula medžiaga“ mano straipsniui užbaigti. Tiesa, ne iš teigiamos pusės. Eidama iš paskos susižymėjau net ir rūbų, kokiais jie vilkėjo, prekinius ženklus, įsidėmėjau, kokius madingų firmų batus jie avi.
O tada stojo karas.
Staiga suvokiau, kad nekenčiu savo jau beveik parašyto straipsnio. Mane apėmė visiškas bejėgiškumas, susimaišęs su gėdos jausmu. Pasijaučiau maža ir apgailėtina – tų vyrų, mano ir mūsų visų pasaulis pernakt apsivertė. Kas dar prieš kelias valandas buvo svarbu, staiga neteko prasmės. Tapo juokinga, nereikšminga, net erzino. Per kelias valandas mumyse, visuose mumyse gimė baimė – tai, ko mes bijojome, įvyko. Mūsų realybė, mūsų pasaulis, mūsų gyvenimai tapo kitokie. Ir nesvarbu, kad tankai krauju raižė ne mūsų žemę. Kol kas, galimai...
Lietuviškus vyrus mes norime matyti taip
Supratimą apie lietuviškus vyrus mes formuojame pagal „ten“, „Vakarų pasaulyje“ supratimą. Pagal tai, kokie yra „jų“ vyrai, šiltai ir patogiai sėdintys ant komfortabilių ir, dažniausiai, madingų sofkučių. Būtent pagal tai turi būti sukirpti ir mūsų vyrai. Mes norime, kad ir mūsiškiai kvepėtų, o ne trenktų prakaitu. Rankų nagus būtų padengę permatomu laku ir tvarkingai beigi madingai pasitrumpinę barzdą. Kad tinkamai laikytų šakutę ir kad stalo peilis jiems būtų ne tik varžtams pakrapštyti skirtas instrumentas, o viešumoje blizgėtų ne tik intelektu, bet ir subtiliu humoru. Kad atitiktų tikro vyro standartus, o ne būtų kokie kelmai, seniai, diedai. Kad naktimis miegotų su pižamomis kaip „visas civilizuotas pasaulis“, o dienomis su mada žengtų koja kojon. Dar – kad būtų sportiški, puikiai įvaldę snieglentes, o vakarus ir savaitgalius gerai nusiteikę leistų pramogaudami su šeimomis, su vaikais žaistų intelektualius žaidimus.
Kitokie. Vyrai, gabenantys savo šeimas iki sienos.
Ir grįžtantys atgal, į karą. Į ten, iš kur sugrįžti atgal – misija neprognozuojama. Aš nežinau kaip kvepia karas. Bet švelniai įtariu, kad ne „Bleu de Chanel“. Ir, kad vyriškas manikiūras kare užleido vietą pajuodusioms panagėms, šiandien simbolizuojančioms begalinę meilę, atsidavimą ir drąsą. Drąsą ir dar sykį drąsą. Begalinę, besąlyginę drąsą. Beje, per naktį, ko gero pasikeitė ir sąvokos „prestižinė vyro profesija“ supratimas. Per naktį „-iausiu“ planetos vyru tapusio žmogaus profesija – aktorius. Nebloga, tiesą sakant, bet be kitų savybių, kurias jis pademonstravo, ji nūdienos aktualijų draskomame pasaulyje būtų beveik bevertė. Tinkama nebent instagramams, bet ir tuose šiandien patiktukus renka tik tie aktoriai, kurie turi stuburą. Aktoriai, komikai, roko dainininkai ir boksininkai. Bebaimiai. Žvelgiantys mirčiai į akis ir dar sugebantys šypsotis. Nuraminti savo moteris, jog viskas bus gerai. Išnešti svetimus vaikus iš po griuvėsių ir su jais pajuokauti. Tai kokia ta prestižiškiausia ir geidžiamiausia 2022-ųjų metų vyriška profesija? Karys. Šiandien niekam nebesvarbu kuo tu buvai vakar. Šiandien svarbu, kiek kario tavo širdyje yra čia ir dabar. Kario – mylinčio vyro ir tėvo. Kario – sūnaus, pasiryžusio ginti savo šalį.
Išeinantys į karą tepasiima dantų šepetuką. Ir izoliacinės juostos. Na, ir dar šį bei tą, bet nedaug. Tik tiek, kiek telpa kario kuprinėje. Ir tik tai, kas padės jiems išgyventi. Blizgūs portfeliai ir spindintys kadilakai ten nereikalingi. Jau kelinta savaitė, kai prašmatnūs kostiumai dulka spintose, jei, laimei, tos spintos dar kur nors stovi ir nėra tapusios šipulių krūva. Pernakt pasikeitė ir mados. 2022-ųjų metų pavasario vyrų kolekcijos pažiba? Na, šiuo metu seksualesnio vyriško rūbo nei neperšaunama liemenė tikrai neįmanoma rasti.
Bet visa tai, apie ką čia rašau, gal galioja tik mūsų broliams, vyrams Ukrainoje, o mes, lietuviai, su tuo ne kažką ir bendro teturime?
Mano draugei jos mylimas žmogus padovanojo gėlių
Seniai nebuvau mačiusi gražesnio vaizdo nei ukrainietiškų spalvų gėlės lietuvio vyro rankose. Labai miela ir kaip iš filmų, sakote? Gal, bet savo ruožtu aš dėkoju Dievui, kad šiandien jam rankose tenka laikyti tik gėles. Karo pradžioje visi kartu draugų rate esame diskutavę ir aš žinau, kad šiandien, laikydamas mūsų brolių ir sesių šalį primenančias gėles, jis rytoj už savo moterį, už savo šalį, už mus visus paimtų ginklą į rankas.
Tąkart jis atvažiavo nuraminti savo moters, kuriai buvo labai blogai. Tarsi jokios aiškios priežasties ir nebuvo – ji, ko gero, tiesiog jautėsi taip pat, kaip ir šimtai tūkstančių žmonių. Neabejoju, jog tuo momentu jai buvo nusispjauti, kokiais šaneliais jis kvepia ar kokie dolčės (ir gabanos) ant jo kojų. Vienintelis dalykas, kuris jai tąkart buvo svarbus – kad jos mylimam žmogui į ją nenusispjaut. Kad metęs darbus jis atvažiavo tiesiog jos raminti. Vaikiška? Juokinga? Nerimta? Ne. Rimta, dar ir kaip. Suvokti, kaip jaučiasi tau artimiausias žmogus – nieko rimčiau už tai nėra. Suprasti jo baimes. Pasakyti jam žmogui, kad viskas bus gerai, nors pats nebe visada tuo tiki. Netėkšti nervingo „visi čia mes bijome, tu jokia išskirtinė“. Nepasijuokti, nesumenkinti, nepasišaipyti. Rankomis suimti to žmogaus baimes ir ramiai pasakyti: „Aš čia, šalia. Aš tave jaučiu. Aš būsiu šalia, aš būsiu už tave. Aš atbūsiu, atstovėsiu už mus, už mus visus. Kartu su kitais.“ Dideli žygdarbiai visuomet prasideda nuo mažučiukų dalykų.
Mano vyras, išpuoselėtas ir visas „teisingas“ vakarietis, per visą karo laikotarpį vienąsyk teparašė, jog jis besitikįs, kad viskas bus gerai... Suprantama, juk jo burbule karas nevyksta, o Putinas – šiek tiek baugokas, bet siurrealus kūrinys. Na, kaip koks Teletabis ar Simpsonas. Lyg ir egzistuoja, bet lyg ir ne. Ar jis imtų ginklą į rankas?...
Normalus lietuviškas diedas privalo išvežti savo šeimą iš šitos suš... skylės
Suprask – Lietuvos. Ir taip apsaugoti ją yra the new black paniatkė. Kas ta paniatkė, klausiate? Ogi paprasčiausias kalėjimų žargonas, reiškiąs teisingą supratimą apie tai, kaip reikia gyventi.
Nepaisant viso mano ir jūsų patriotizmo, ryžto ir užsidegimo, nei užsimiršti, nei užsimerkti nereikėtų. Neseniai praūžę maršistai ir jiems prijaučiantieji – didžioji dauguma jų – juk buvo vyrai ir niekur nedingo. Na, jie tiesiog šiek tiek nutilo. Įsipatogino ant savo sofkučių. Tai vienur, tai kitur papila žibalo į ugnį apie tokią „gynybos nevertą šalį“. Apie aktorius, gerai atliekančius savo vaidmenis neva tai išgalvotame ir iš tiesų nevykstančiame kare. Ai, bet žinote ką? Jums ir mums tiesiog užteks žinoti, jog tokių apstu. Jog jie vis dar yra šalia. Kad jie ne tik, kad neis ginti savo šalies, bet... Tiek to, šiandien mums užteks žinoti ir neužsimiršti, o daugiau jiems dėmesio skirti tikrai neverta. Šiandien aplodismentų ir prožektorių šviesos nusipelnė kiti.
Tai koks gi yra tas vyras – idealas?
Visi mes turime kažkokius idealus. Ideali moteris. Ideali žmona. Idealus vyras, partneris, sutuoktinis. Dabar aš jau tvirtai žinau, jog idealus vyras gali būti visoks. Jis gali būti ir judėjas, ir lietuvis. Jis gali būti ir Tadas iš Kretingos, susiruošęs savanoriauti ten, kur bėgama iš pragaro, ir Džekas Nikolsonas, „Instagram“ video nuo akmens su Ukrainos vėliava pučiantis dulkes.
Jis gali būti ir šiek tiek apšepęs, įkritusiais skruostais ar pajuodusiais paakiais. Arba – tvarkingai apsikirpęs. Su madinga šukuosena ar susitaršęs ir susivėlęs. Ir šiandien visiškai nebėra svarbu, ką jis laiko rankose – automatą ar telefoną. Nebe taip svarbu ir tai, prie ko jis palinkęs – prie kompiuterio ekrano, pervesdamas eilinę paramą pragare už mus besikaunantiems ar prie kraunamų paramos dėžių kariaujantiems už mus visus. O gal prie vairo, kažkelintu reisu veždamas pabėgėlius. Prie kaitlentės, gaminantis maistą sušalusiems ir patyrusiems karo siaubus. Jis gali būti ir 53-ejų, ir 23-ejų. Daugybė dalykų šiandien nebeteko prasmės. Vienintelis dalykas, kuris beliko svarbus – tai, kas yra jo širdyje. Ir jo galvoje. Jo pasiryžimas. Ir jo meilė. Artimiausiems, dėl kurių jis žengs ir į patį pragarą. Jo stuburas ir jo keliai, kurie nesuvirpės lemiamą akimirką.
Ir vis tik, mieli vyrai, susimildami, neskrepliuokite ant gatvių ir šaligatvių
Net ir karo metu tai yra šlykštu. Nėra kito žodžio, aprašančio tą jausmą, kaip „šlykštu“. Šlykščiai šlykštu. Šlykštu yra eiti iš paskos ir bandyti išvengti prieš tave einančio ir staiga nusispjauti sugalvojusio vyriškio. Ar išsilenkti bėgiko miesto parke, kuris prabėgdamas sugalvoja atlikti tokį visiškai netaurų aktą. Ar bandyti nepaslysti ant sušalusio nosies turinio, palikto ant žiemos įšaldyto asfalto ir dar nenukrapštyto kiemsargio.
Joks, net ir geriausias ir tobuliausiai sukirptas „BOSS“ paltas nesugebės uždengti to ir sušvelninti prieš tai buvusių jūsų galantiškų veiksmų. Man pačiai kartą teko viduržiemio metu eiti vienam, iš pažiūros labai elegantiškam, vyriškiui iš paskos. Buvo gerokai sutemę, gatvės slidžios, nenuvalytos, snyguriavo, ore tvyrojo tokia magiška, švelniai nostalgiška atmosfera. Atsitiktinai atkreipiau dėmesį į prieš mane tvirtu žingsniu slidžiu asfaltu žengusį vyriškį. Jo paltas buvo tikrai ne iš pigiųjų – apskritai, išvaizda bylojo, jog gyvenimui užsidirba tikrai ne griovius kasdamas. Ko gero dėmesį į jį atkreipiau dėl to, kad jis eidamas stabtelėjo prie šiukšliadėžės ir išmetė kažkokią smulkią šiukšlelę. Prie kitos – veiksmą pakartojo. Mintyse nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad štai, žmogus elegantiškas ne tik išvaizda, bet ir visu savo elgesiu. Pasimėgavau tuo, kad kaip niekad esame priartėję prie vakarietiško vyro sampratos. Staiga... Jei mokėčiau aprašyti tą veiksmą ir garsą, kuris nutinka, kai vyras atsikrenkščia ir spjauna viską sau po kojomis, vis tiek neaprašinėčiau. Ne šiandien, ne dabar. Kitą kartą. Kai baigsime karą už mus visus. Tuomet tam ir bus laikas. Išmokysime juos teisingai elgtis, valgyti, atrodyti, mąstyti. Bus tam dar laikas, jis tikrai ateis, tikiu. Bus laikas vyrus apkirpti, juos pakvėpinti ir įvilkti į tauriausius firminius rūbus. Šiandien vyrą puošia nebe kostiumas, o pasiryžimas. Pasiryžimas ginti savo Tėvynę, savo šeimą, o tuo pačiu ir tuos, kurie šiandien patys apsiginti negali.
Dabar prekiniai ženklai neapsaugos. Kare žmogų apsaugos tik žmogus. Vyrą – vyras. Vyrą – moteris. Moterį – vyras, o taip pat – moterį – moteris. Kare žmogų apsaugos tik žmogus.
Bet šįkart išskirtinai ačiū Jums, Lietuvos vyrai, kad šiandien kaip niekad galiu didžiuotis, kad esu lietuvė. Ačiū Jums, kad saugote mane ir mano šalį: ginklu, kompiuterio mygtuku ar daina. Ačiū Jums, lenkiu galvą.
