Tobulėjimas niekada nesibaigia. Išmanųjį telefoną rytoj reikės keisti išmanesniu, automobilį – mažiau taršiu, kostiumą ir batelius – stilingesniais. Nors ir žinome, kad neretai postūmis tobulintis kyla iš įvairių daiktų kūrėjų ir gamintojų siekio parduoti vis daugiau ir brangesnių prekių, visgi manome, kad šie nauji dalykai mums pravers ir gyvenimas su jais tikrai bus malonesnis.

O su geriausia savo versija? Žinoma, juk todėl ji ir geriausia! Bet kokia ji išties? Apie ką galvojame, kai išpažįstame savo norą tokie tapti? Galiausiai, kaip žinoti, kad jau tapome, kaip išmatuoti pažangą, kokiais kriterijais vertinti pasiekimus?

Be abejo, viskas priklauso nuo to, kaip atsakysite į klausimą „kas aš esu?“. Klausimas, atrodytų, toks banalus ir savaime suprantamas, kad dažniausiai jo net neužduodame. Antra vertus, reikia pripažinti, kad jis domina daugybę tiek vakarietiškų, tiek rytietiškų mąstymo tradicijų. Taigi, kas esame? Pirmiausia, beveik nejučiomis dėmesys krypsta į kūną. Taip mus mato ir pažįsta aplinkiniai. Juk jiems pakanka kūno vaizdo, vos mus pamatę jau žino – tai mes. Tad, žinoma, rūpestis geriausia savo versija apima ir kūną – keliaujame į sporto klubą ir paplūdimį, lepinamės šilta vonia ar masažu, susilaikome nuo greitojo maisto ar kitų kūnui nepalankių dalykų. Ir, nepaisant to, puikiai suvokiame, kad kūno tobulinimo anaiptol nepakaks norint tapti geriausia savo versija. Net jei kūnas neatskiriama šiandienės žmogaus savivokos dalis, jis nėra viskas.

Taip nuo kūno atsigręžiame į sielą. Juk ją tradiciškai laikome savo esme. Tikrieji gyvenimo dalykai vyksta psichiniame, o gal ir dar gilesniame, dvasiniame pasaulyje. Tad norėdami tapti geriausia savo versija visas pastangas turėtume kreipti čia. Vakarų kultūroje tradiciškai taip ir daroma. Tik šios įprastinės pastangos, dažnai pasižyminčios susivaldymu ir askeze, mums vargu ar tebėra priimtinos. Dieta – sveika, o pasninkas – jau per daug, vienas geras darbas per dieną – neblogai, tačiau virsti Motina Terese vargu ar daug kas nori. Kaip ir imtis nuolatinės savo minčių, žodžių, darbų ir apsileidimų kontrolės.

Bėda ne tik ta, manome, kad tai labai sudėtinga. Netikęs čia pats principas – jis negatyvus. Tradiciškai buvome raginami kažko nedaryti, tačiau šiandien žinome, kad tikrasis kelias į pokyčius yra pozityvus. Kitaip tariant, ne verčiant save kažko atsisakyti, bet imantis pozityvios savikūros. Todėl geriausias aš, sakoma, yra toks, kuriam netrūksta sėkmės, meilės, sveikatos, laimės, pinigų, malonumų, kelionių, galimybių ir, apskritai, gyvenimo kokybės. Visko, ko sau linkime, o ne draudžiame, visko, kuo, pasak gyvenimo būdo mokytojų ir vadybininkų, galime tapti. Jei tik iš tiesų panorėsime.

Žinia, galima ironiškai nusišypsoti, kad anaiptol ne visi šie dalykai nuo jūsų norų priklauso, kad sėkmė, meilė ir galimybės nėra paukščiai, kuriuos į namus prisišauksite tiesiog pakabinę ant palangės lesyklėlę. Bet galbūt problema yra kiek kitokia ir vertėtų paklausti iš esmės: ar suminėtieji dalykai (net jei per kažkokį stebuklą juos visus įgytumėte) išties būsite jūs? Ne geriausioji, bet apskritai kokia nors jūsų versija?

Juk, tiesą sakant, visus šiuos dalykus mes susirankiojome iš aplinkos – iš filmų, gyvenimo būdo žurnalų ir mokymų, svetimų socialinių tinklų paskyrų. Iš visur, kur galėjo pasirodyti, kad kažkas išties gyvena tą puikų gyvenimą. Bet net jei ir negyvena, jei suprantame, kad visi tie vaizdai yra devynis kartus pagražinti, visgi kažkur širdies gilumoje manome, jog toks gyvenimas bent iš dalies įmanomas. O jei jis apskritai įmanomas, kodėl neįmanomas man?

Jeanas Baudrillard’as, pesimistiškasis prancūzų filosofas ir socialinis kritikas, bene labiausiai pagarsėjo savo diagnoze, esą mes gyvename simuliacijos visuomenėje. Pasak jo, simuliuoti – tai slėpti tai, kad kažko išties neturi. Moksleivis, nenorintis eiti į mokyklą, stengiasi sukurti ligos simptomus ir taip išties nesirgdamas likti namie. Šiandienės medijos ir reklamos industrijos, savo ruožtu, kuria tokias simuliacijas gerokai platesniu mastu. Pavyzdžiui, esame kviečiami apsilankyti nuostabiame gamtos kampelyje, tačiau, išties jame lankydamiesi ir patirdami tenykštį peizažą, mes susiduriame ne su autentiška gamta, bet su civilizacija. Juk šiandien mūsų planetoje nepaliestų gamtos oazių išlieka ne todėl, kad laukinė gamta neįveikiamai priešinasi, bet todėl, kad žmonės nusprendžia šio miško nekirsti ar šiame paplūdimyje neleisti suręsti daugiaaukščių viešbučių. Kitaip tariant, gamtos, kaip tokios, nebėra, yra tik sukultūrintos jos simuliacijos. Lygiai tas pat ir daugybėje kitų sričių – socialiniame gyvenime, šeimos santykiuose, net kare.

J. Baudrillard’o pesimizmas galbūt perdėtas ir nesimpatiškas, tačiau besivaikant geriausios savo versijos jį visai pravartu prisiminti. Argi šitoji „versija“ nėra simuliacija, argi ji neslepia, kad trokštamiausias geriausias jūsų pavidalas tėra socialinis standartas, sukurtas gyvuoti konkrečioje mūsų visuomenėje? Kad jis toks tuščiaviduris ir miglotas, jog vienodai gali būti taikomas bet kam (o kartu ir niekam)? Net jei jį bandote užpildyti savo turiniais, galiausiai vis tiek išeis kažkoks kultūrinis personažas, o ne jūs. Ir, tiesą sakant, ilgainiui pasirodo, kad tapti tuo kultūriniu personažu ne taip jau ir lengva. Tad ar verta apskritai to imtis?

J. Baudrillard’as tvirtina, kad nūdieniame pasaulyje veikiausiai nebeturime pasirinkimo. Mes gyvename visuomenėje, kurioje tiesiog negalime netobulėti ir nekurti geriausios savo versijos. Mums net nebegali kilti tokia mintis – netobulėti! Bet gal visgi, nepaisant niūrių J. Baudrillard’o prognozių, vertėtų tokią mintį apsvarstyti. Ką prarasime netobulėdami? O tiksliau, nustodami simuliuoti sėkmingą žygį savo geriausios versijos link, nustodami tvirtinti sau ir kitiems, kad kasdien esame vis laimingesni ir sėkmingesni, kad mums nieko netrūksta, kad gyvename geriausią sau įmanomą gyvenimą? Turbūt ne tiek jau ir daug. Tad gal nustoti? Ne dėl to, kad toks gyvenimas bus autentiškesnis. Ne tai svarbiausia. Tiesiog gyventi be viso to tikrai bus paprasčiau.