Tačiau, nepaisant kilniausių norų, sėkme pasigirti, deja, retai galime. Maža to, nesėkmių tiek daug, kad net nemalonu apie jas kalbėti. Gindamiesi nuo aplinkinių pašaipų puolame pirmieji pašiepti save bei kitus ir į bet kokius naujametinius pažadus žiūrėti kuo sarkastiškiau – jie tokie apgailėtini, kad net neverta pradėti.

O vis dėlto kodėl mums nesiseka? Specialistai neretai mini ilgalaikės motyvacijos stoką, esą pradžioje visko griebiamės entuziastingai, paskui ryžto vis mažėja. Didžiausias iššūkis tada – išlaikyti tą pat motyvacijos lygmenį. Patarimai save apdovanoti už tarpinius pasiekimus ar neužsigriebti per daug ir palaipsniui didinti reikalavimus sau, žinoma, skamba neblogai, bet įgyvendinti juos, ypač ilgalaikėje perspektyvoje, ne taip jau ir lengva. Pripažinkite, tai mįslinga: pasižadame siekti gero sau ir neturime tam pakankamos motyvacijos?! Kodėl žinodami, kas mums bet kuriomis aplinkybėmis geriau, neretai palūžtame ir imamės daryti visai ką kita? Kaip „Laiške romiečiams“ rašė apaštalas Paulius: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.“

Šitokia daugeliui, tikiu, pažįstama būsena filosofų ir psichologų vadinama akrasija. Šis graikiškas žodis į lietuvių kalbą gali būti verčiamas kaip silpnavališkumas ar nesusivaldymas. Gal ir nebūtų nieko stebėtino bei įdomaus, jei ne tai, kad nemažai filosofų ilgą laiką paprasčiausiai neigė akrasijos egzistavimą! Štai senovės graikų filosofas Platonas tvirtino, kad niekas nebedarys to, ką daro, žinodamas ar manydamas, kad galima imtis kitų veiksmų, geresnių už dabar atliekamus. Kitaip tariant, jei žinai, kas gera, kaipgi darysi tai, kas bloga?! Žmogus juk protinga būtybė, jis negali taip neracionaliai elgtis, – manė daugelis įvairiais laikais gyvenusių filosofų.

Deja, mes būtent taip ir darome. Kai kurie net kiekvieną dieną! Tad XX a. amerikiečių filosofas Donaldas Davidsonas pasuko klausimą kiek kitaip: o kaipgi akrasija įmanoma racionaliam žmogui? Silpnavališko elgesio neigėjai sako, kad jei kas nors mano, jog vienas veiksmas, pažymėkime jį A, yra geresnis nei kitas veiksmas – B, tai būdamas sąmoningas ir turėdamas tam galimybių jis darys A. O jei jis daro B, vadinasi, jis išties mano, kad B geriau nei A. Tai reiškia, kad akrasija išties neegzistuoja, nes jos atveju susiduriame ne su silpnavališku pasidavimu, o su pasikeitusiomis ar nesuvoktomis preferencijomis. Tačiau, D. Davidsono manymu, pirmuoju atveju žmogus svarsto ir sprendžia besąlygiškai, t. y. neatsižvelgdamas į situacijos konkretybę. Antruoju – sąlygiškai, konkrečioje situacijoje, veikiančiajam turint konkrečių žinių. Taigi, įvedus šiuodu lygmenis, akrasija ne tik įmanoma, bet ir racionaliai paaiškinama: būdami tikri, kad mums geriausiai atlikti A, kartais esame aplinkybių verčiami daryti B.

Tik ar ji išties tokia racionali?

Vargu, ar akrasijos sričiai vienareikšmiškai galime priskirti kovas su priklausomybėmis, juk šios, pasak specialistų, turi fizinius ligos požymius, prieš kuriuos valios stiprybe menkai pakovosi. O prieš ką galima kovoti? Dažniausiai, matyt, prieš emocinį nesivaldymą. Juk jei tik laiku suvoktume, o galbūt atsimintume, kad mūsų susierzinimo, pavydo, pykčio ar kokios kitos neigiamos emocijos objektas nėra to vertas, jei tik pagalvotume, kokių pasekmių mūsų emocinė reakcija turės, jei tik pasvajotume, kokios naudos turėtume susilaikę...

Deja, emocijos tokiai racionalizacijai beveik niekuomet nepasiduoda, jos paprasčiausiai sprogsta ir nuneša mus toli toli, ten, kur, tiesą sakant, visai nenorėjome atsidurti. Kvailiausia, kad pasidavę valios silpnumui ne visada patiriame malonumą ar bent kokį palengvėjimą, veikiau situacija tampa tik dar komplikuotesnė. Ko blogo, daugelis mūsų laiku sustabdyti ir paklausti apie būsimo veiksmo pasekmes nieko gero tikrai nesitikėtų. Ir vis dėlto tebūnie, kas bus!

Kas ten sakė, kad akrasija neįmanoma? Geriau jau pasakytų, ką su ja daryti! Bepigu buvo apaštalui Pauliui – jis valios silpnumą kildino iš nuodėmingos žmogaus prigimties ir atsidavė Dievo malonei. Nedaugelis sektų jį žengdami tokį tikėjimo žingsnį. Platonas ir jo šalininkai savo ruožtu labiau nei Dievu pasitiki protu. Reikia žinoti, kas gera, tuomet blogo elgesio pavyks išvengti. Tik, kaip paaiškėjo, tas žinojimas, aiman, ne visuomet veikia.

O gal tai reiškia, kad mes išties nežinome, – klausia Platono mokinys Aristotelis. Tam, kad žinotum, jo manymu, nepakanka turėti informacijos galvoje. Su žinojimu reikia suaugti, įsileisti jį ne tik į savo protą, bet ir apskritai paversti savasties dalimi. Vien tik išmoktas žinojimas mažai ko vertas, jis primena kokio septynmečio deklamuojamą eilėraštį apie meilę Tėvynei ir ryžtą kovoti už ją iki mirties. Paklausyti eilėraštis atrodo gražus ir prasmingas, bet juk nesitikite, kad vaikas išties elgsis taip kaip to eilėraščio lyrinis subjektas.

Aristotelis siūlo pažvelgti į akrasiją mediciniškai: nesusivaldymas nėra lėtinė liga. Jei jis virto lėtiniu, jums veikiausiai labai prastai ir filosofija čia vargiai begali kuo padėti. Tačiau akrasija, Aristotelio manymu, mus ištinka priepuoliais, o geriausias būdas išvengti jos priepuolių – imtis prevencinių priemonių. Juk siekdami išvengti ligos priepuolio paisome daugybės dalykų: atidžiai renkamės maistą, paisome darbo ir poilsio režimo, skiriame dėmesio savo gyvenamajai aplinkai ir t. t. Tą pat, mano filosofas, galima būtų daryti ir kovos su akrasija atveju: rūpintis savimi, ugdytis atsparumą, valios stiprumą ir charakterio tvirtybę tuomet, kai jiems iš pažiūros niekas negresia, mokytis susivaldyti tuomet, kai tam dar nėra būtinybės.