Na taip, mums trūksta laiko sau! Šią frazę esame girdėję tiek daug sykių, kad jos teisingumu nebesuabejojame. Maža to, ji tarsi intuityviai atrodo tokia prasminga, kad net nepavyksta dorai susimąstyti, o ką gi ji išties reiškia. Kas yra tas laikas sau?
Dažniausiai laiką sau priešiname rūpesčių kupinam bėgimui. Tuomet darbas ir buitis – didžiausi tokio laiko vagys. Skirti laiko sau – vadinasi, gebėti atsiriboti ir pasipriešinti bukinančiam šių kasdienių dalykų poveikiui. Antra vertus, laikas sau nėra paprasčiausias poilsis, kietas miegas po sekinančios dienos – visai ne tai! Nors ir linkstame jį sieti su nedarbu, tikrasis laikas sau, manome, nėra drybsojimas saulėkaitoje paplūdimyje ar lėkimas šuoliais per lankytinus kurios nors turistinės vietovės objektus. Iš tiesų, kaip esame mokomi daugybės mokytojų, laikas sau – tai dėmesingo buvimo su savimi metas, kuomet save kuriame ir perkuriame, įsiklausome į save, bandome atpažinti asmeninius, autentiškus, niekieno neprimestus poreikius, tvirtiname savo gyvenimo pamatus ir ugdome viduje tai, ką laikome esant geriausia. Visa tai galime nuveikti atsitraukdami ne tik nuo darbų ir rūpesčių, bet ir nuo kitų žmonių, stodami, kad ir kaip keistai tai skambėtų, tarsi akis į akį su pačiais savimi.
Laisvas laikas tokiai veiklai yra būtina, bet anaiptol ne pakankama sąlyga. Vien atostogų tam neužtenka. Įvairūs gyvenimo būdo vadovai nuolat primena, o ir jų neraginami patys pasvajojame apie tai, kad vertėtų skirti laiko sau kasdien. Ir, žinoma, kokybiško laiko. Deja, tikrovė būna gerokai proziškesnė: vos baigę darbus, užuot susimąstę, kas esame, dažniausiai žiūrime televizorių, o kiekvieną laisvą minutę rankos pačios tiesiasi į išmanųjį telefoną, siūlantį anaiptol ne geriausius laiko praleidimo būdus, po kurių reikia save atkurti ne mažiau, nei po įtempčiausių darbų.
Tokios patirtys, tikiu, pažįstamos daugeliui. Ar tai reiškia, kad didžiuma mūsų nevykėliai, nesugebantys deramai pasirūpinti tikrai svarbiais gyvenimo dalykais? O gal tiesiog mums vargiai pavyksta daryti tik iš pažiūros kuo aiškiausiai suprantamus dalykus? Ką gi išties reiškia įsiklausyti į save, atpažinti savo poreikius ir polinkius, ugdyti savo tikrąjį aš? Atsakymų niekas duoti negali, juk tai savęs pažinimo dalykai, tad niekas už jus negali to padaryti. Todėl už nesėkmes šiame procese, suprantame, liekame atsakingi patys. Kas nors gali nebent pasiūlyti metodų ir technikų, kurie, nepaisant entuziastingų liudijimų, aiman, nebūtinai veikia mums. Nors dažnai apie tai nekalbama, bet juk pagalvojus skamba nelabai įkvepiančiai, ar ne? Tačiau mes esame mes, o kiti yra kiti.
Su tuo susijusi ir dar viena ne mažiau gniuždanti patirtis. Tarkime, puikiai praleidote laiką vienumoje su savimi, susikaupėte, daug ką apmąstėte, esate pakilios nuotaikos ir įkvėpti žygdarbiams, dabar tai jau tikrai imsite keistis į gerąją pusę! Bet visi jūsų užmojai it kokios smėlio pilys subyra vos susidūrus su kitais žmonėmis. Pasitikėjimas savimi tiesiog ištirpsta nuo jų reikalavimų, ramybė dingsta jums susidūrus su jų emocijų pliūpsniais, o visas pozityvumas išgaruoja kaitinamas pretenzijų. Šitokia būsena, tikiu, daugeliui taip pat neblogai pažįstama, kaip ir tokiais atvejais apimanti neviltis: juk, atrodo, buvome tiek daug pasiekę, bet kurgi visa tai?! Kitaip tariant, panašu, kad būdami vienumoje galime pažindintis su savimi kiek tik įmanydami, tačiau vos pakliuvus tarp kitų šis pažinimas gali pasirodyti visiškai nieko vertas. Nes jis vargiai duoda kokių rezultatų.
Tiesą sakant, nenoriu čia neigti savižinos svarbos, pažvelgti į save tiesiog būtina. Visgi gal bėda ta, kad tokiais atvejais žūtbūt norime atskirti save nuo viso kito? Savasis aš tuomet tampa ne tik svarbiausiu, bet ir vieninteliu dėmesio objektu. Visi kiti – žmonės ir daiktai – tėra tik dekoracijos, scenografija, kurioje tam aš skirta veikti ir skleistis. O gal net blogiau: gal su kitais aš nebūna išties savimi, mat prie jų tenka prisitaikyti, o tai, manome, neautentiška.
Tačiau galbūt viskas yra atvirkščiai – gal žmogus išties yra bendruomeniška būtybė, o buvimas vienumoje tėra išskirtinė, netipiška situacija? XVII a. anglų poetas ir mąstytojas Johnas Donne’as rašė: „Nė vienas žmogus nėra sala, kuriai pakaktų vien savęs; kiekvienas žmogus – dalis žemyno.“ Ir tai ne vien tik poetiškas tekstas, tai mąstytojo kvietimas regėti save per kitus. „Jei jūra nuplauna gabalėlį kranto, žemynas tampa mažesnis.“ Taip, sako jis, nutinka ir mums. Kuo mūsų daugiau, kuo platesni mūsų ryšiai su kitais, tuo esame didesni. Ir net jei nepritartumėte J. Donne’ui, kad „kiekvieno žmogaus mirtis sumažina manęs, nes aš esu susijęs su visa žmonija“, vargu ar neigsite, jog nemažą dalį mūsų sukuria kiti, o kiekvieno draugo netektis, net jei manome, kad ji pelnyta, mus kiek nuskurdina. Tai, ką laikome esant gera, o ką – bloga, tai, kuo džiaugiamės ir dėl ko sielvartaujame, tai, kuo gėrimės ir kuo bodimės – visi šie dalykai geriausiai matomu pavidalu pasireiškia ne mąstant vienumoje, bet mūsų santykiuose su kitais.
Štai ir paradoksas: jei manome, kad tai, kas esame, ne tik atsiskleidžia, bet ir formuojasi mums būnant su kitais, kodėl gi apie laiką, skiriamą sau, galvojame vien tik kaip apie laiką, leidžiamą vienumoje? Nes kiti vargina, su jais smagu pabūti kurį laiką, tačiau užsibuvus ilgėliau neretai pasirodo, kad jie įkyrūs, grubūs, nuobodūs, savimylos, nejautrūs, pikti? Nemaloniausia, kad jie veikiausiai tą pat pasakytų apie mus. Bet tai, manome, netiesa, juk būdami su savimi mes viso to nematome! Tačiau galbūt klystame (juk kirba toks įtarimas) ir tie kiti yra mūsų veidrodis, kuriame save kartais galime pamatyti geriau, nei atskleistų pati geriausia savistaba. O tokio pamatymo poveikis gali būti tiek patikimesnis, tiek ilgiau išliekantis.
Taigi gal problema ir yra ta, kad mes trokštame rasti laiko sau, užuot mokęsi skirti laiko sau su kitais.
