Šventės, deja, turi vieną itin nemalonią savybę – jos ateina ir praeina. O mes liekame tokie, kokie buvome. Pirmomis pošventinėmis dienomis dar jaučiame šiokį tokį pakylėtumą, gautos dovanos ir bendravimas su artimaisiais tebekuria šilumą ir dėkingumo jausmą, o šaldytuve tebėra vaišių likučių. Bet jų greitai nebelieka, o nuotaika vis blanksta, kol galiausiai smunka gal net žemiau įprastinės. Pošventinį laiką neretai lydi kartėlis, tuštuma, kažkoks neišsipildymo jausmas – laukėme, laukėme, o štai jau ir viskas. Dažniausiai tą jauseną juokais ar visai rimtai vadiname pošventine depresija.
Kodėl ji kyla? Medikai sako, kad dėl fizinio disbalanso. Gyvenimo ritmo sutrikimas, maisto ir gėrimų perteklius organizmui sukelia nemažą stresą, po kurio jis paprasčiausiai nori pertraukos. Toji pertrauka gali būti skirtingos trukmės, bet net organizmui atsigavus dvasinė pusiausvyra nebūtinai atsistato.
Žinoma, galima viską susieti su tuo, kad po šventinės pertraukos sunku grįžti į darbą. Juk, nepaisant vis dažniau pasigirstančių įkvepiančių istorijų apie tai, kaip hobis virto darbu, ar apie svajonių darbą, virtusį tikrove, didžiuma mūsų slapta ar viešai manome, kad darbas pagal apibrėžimą yra tam tikra kančios forma. Tad kas gi nori po nerūpestingų švenčių vėl užsikrauti šią naštą? Galbūt yra žmonių, kurie per šventes pailsi, o po jų žvaliai metasi dirbti. Bet tokių veikiau mažuma, be to, ir jiems tikriausiai nesvetima situacija su naujametiniais pažadais – metų pradžioje entuziastingai griebiamės juos pildyti, tačiau paprastai liaujamės nepraėjus nė mėnesiui.
O ir šiaip pasaulis po žiemos švenčių tarsi sulėtėja: išjungiamos kalėdinės lempelės, nupuošiamos eglės, gatvės ištuštėja. Išleidę pinigus dovanoms bei vaišėms žmonės mažiau perka ir net ne karantino laiku mažiau rodosi viešumoje. Nes ten – tamsa ir šaltis. Kaipgi nesijausi prislėgtas – juk tokia pagrindinė žodžio depresija reikšmė.
Tačiau ar tikrai norėtume, kad šventės tęstųsi be galo?
Pirmiausia, nelygu kaip tas šventes suprantame. Kaip dienas, kai nereikia dirbti? Ar kaip laiką, kai vyksta kažkas nekasdieniško? Apie tai turbūt retokai susimąstome. Šventės – tai tiesiog kažkas gero, ir to pakanka.
Gana dažnai girdime apie religinę žiemos švenčių prasmę – ne saulėgrąžą ar jaukų pabuvimą su artimaisiais, bet apie metą, kai Dievas ypatingu būdu įžengė į žmonijos istoriją. Nepaisant asiliukų ir piemenėlių, krikščioniška Kalėdų prasmė yra kiek bauginanti. Ši šventė kviečia susidurti su kažkuo nekasdienišku, didingu, gerokai pranokstančiu mūsų suvokimą, susitikti su šventybe, kuri, kaip rašė vokiečių teologas ir filosofas Rudolfas Otto, tiek baugina, tiek ir traukia.
Kad ir kaip būtų, labiau nei susidurti su šventybe mums paprasčiausiai norisi šiek tiek džiaugsmo. Jo ir bandome įsigyti sau ir artimiesiems dar nuo lapkričio pradžios prasidėjusios kalėdinės prekybos metu. Savaime, žinoma, čia nėra nieko blogo. Visgi susiedami šventes su tuo, ką galima nusipirkti, turėtume pripažinti ir galimas pasekmes: tuomet jos, kaip ir bet koks kitas nusipirktas daiktas, laikui bėgant nustos džiuginti, reikės ieškoti vis geresnio ir brangesnio pakaitalo.
Be to, yra dar viena aplinkybė: užkietėję apsipirkinėtojai (shopaholikai) žino, kad pirkti yra gerokai smagiau, nei nusipirkus naudoti. Žiemos šventės tokiu atveju jokia išimtis. Prieššventinės kelionės po parduotuves ar naršymas po internetines jų versijas, galvojimas, kaip artimieji apsidžiaugs jūsų pastangų rezultatais, teikia nesumeluoto džiaugsmo ir nuskaidrina nuotaiką ne blogiau nei šviečiančios vitrinos.
Ne tik daug perkantiems procesas yra svarbesnis nei jo užbaiga: vaikams šventinė nuotaika sukyla gerokai anksčiau, nei Kalėdų Seneliai ima šmirinėti po langais. O ir suaugusiesiems švenčių laukimas sukelia ne vien rūpesčių. Kitaip tariant, tikslas žmonėms dažnai yra ne toks svarbus kaip judėjimas jo link (tai, beje, pasakytina kalbant ne tik apie šventes ir kitus malonius dalykus).
Savo ruožtu pačios šventės džiuginančius laukimo ir pirkimo procesus užbaigia be jokios galimybės įsigyti pratęsimą. Sausį viskas baigiasi. Ir sugrįš tik po metų. Argi tai ne priežastis jaustis prislėgtiems?
Tačiau pabandykime įsivaizduoti ir priešingą dalyką: jūs ilgai ir atkakliai ruošiatės šventėms, o jos dėl kokių nors priežasčių neateina. Sakykime, kažkas yra toks galingas, kad gali įsakyti šventes atidėti. Kaip tuomet jaustumėtės, ar smagus laukimas nevirstų nerimu, o galiausiai ir neviltimi? Arba, kaip provokuoja įsivaizduoti estų filosofas Reinas Raudas, tarkime, kad malonumas galėtų tęstis gerokai ilgiau, nei esame pratę. Būtų puiku? Pavyzdžiui, tai, kas trunka gana trumpai – orgazmas ar jaučiamas maisto skonis, – truktų ne kelias akimirkas, o kelias savaites ar net mėnesius. Argi tuomet nenorėtume jausti ko nors kito? Įsivaizduokite: šventinis stalas kasdien ir nuolatinė prievolė suvalgyti dar gabaliuką silkės arba torto. Dar kelias paras praleisti su retai matomais giminaičiais iš kito Lietuvos krašto (arba šiandieniškiau – dar tiek pat laiko pabendrauti su jais virtualiai). Dar kelias savaites pažiūrėti šventinę televizijos programą arba nuotraukas, kuriose, nepaisant nieko, užfiksuoti jūsų pažįstamų apsilankymai prie visų iki vienos Lietuvos miestų Kalėdų eglių. Ar tai tebebūtų malonumas, ar veikiau neištveriama kankynė?
Galbūt laikinumas bei praeinamumas ir yra svarbiausios švenčių savybės. Ir ne tik švenčių. Neabejotinai žinome, kad niekas šiame pasaulyje netrunka amžinai: nei savaitgalis, nei darbo diena, nei mėgstamas filmas ar serialas, nei pokalbis su nemėgstamu bendradarbiu, nei kavos puodelis, nei pasivaikščiojimas spaudžiančiais batais, nei malonumas, nei skausmas. Nei begalė kitų dalykų. Vis dėlto retai kuriam iš jų pasibaigus taip nusimename, kad diagnozuotume sau tegu ir neklinikinę, bet visgi depresiją. Žiemos švenčių pabaiga šiuo požiūriu gal ir nėra unikali, bet ji puikiai atskleidžia šią prislėgtumo būseną.
Šis pošventinis laikas nuolat primygtinai primena, kad nieko nėra amžino: kad ir kaip dalykų lauktume ar jiems ruoštumės, jie vis tiek kada nors baigiasi ir mes vėl grįžtame, kur buvę. Ir tik nuo mūsų priklauso, pulsime dėl to į neviltį ar bandysime išmokti su tuo gyventi.
