Kai kalbame apie madą, dažniausiai omenyje turime jos praeinamumą ir trumpalaikiškumą. O galbūt yra ir tokių sričių, kurios pagal apibrėžimą nėra pavaldžios sparčiai kaitai ir savo egzistavimą ar veikimą regi ilgalaikėje ar net amžinybės perspektyvoje. Filosofija, atrodytų, galėtų nesunkiai būti tokia sritis. Jau ne vieną tūkstantmetį gyvuojanti intelektinė veikla, neretai sąmoningai siekianti apmąstyti dalykus, esančius anapus kasdienybės, tarsi turėtų nesivaikyti madų.
Jei taip manėte, deja, turiu jus nuvilti. Kaip danguje, taip ir žemėje, kaip gyvenime, taip ir filosofijoje. Mados egzistuoja ir čia. Tiesa, jos dažniausiai nevadinamos filosofinėmis madomis – ne dėl to, kad filosofija bijo susitepti kasdienybės elementais, bet veikiau todėl, kad filosofinės mados netrunka išplisti į platesnį socialinį kontekstą ir pasirodyti kone visoje kultūrinėje terpėje. Taigi filosofines madas dažniausiai vadiname tiesiog intelektinėmis madomis. Ir net jei sakytumėte, kad paskubėjau, kad šiedvi mados ne visiškai sutampa, turbūt sutiksite, jog intelektinėje srityje filosofija vaidina anaiptol ne menkiausią vaidmenį.
Aišku, pradžioje apskritai reikėtų užduoti klausimą, kas ta mada. Į tokį klausimą paties žodžio kilmė neretai pasiūlo įdomų atsakymą. Tad štai: prancūziškas terminas mode kilo iš lotyniškojo modus, reiškiančio būdą, saiką, taisyklę, nurodymą, ką ir kaip daryti. Kaip rengtis, kaip elgtis, galiausiai, kaip mąstyti, kad atitiktum visuotinai (nors galbūt ir ne visuomet atvirai) priimtus gero skonio, deramo elgesio ir tinkamo mąstymo kanonus. Sutinku, galbūt skamba kiek ironiškai, bet, mano galva, taip anaiptol nėra.
Kodėl iš viso turėtume domėtis mąstymo madomis? Juk jos, sakysite, būdingos nebent intelektualams, o kasdieniame gyvenime tų intelektinių madų kažin, ar galime rasti. Neskubėkite! Kaip ir kiekvienos mados atveju svarbu detalės – juk kalbėdami apie labiau paplitusias madas, pavyzdžiui, aprangos, skiriame aukštąją, greitąją ir kitas jos formas. Ir vargu ar jos nėra niekaip tarpusavyje susijusios. Panašiai ir su intelektinėmis madomis. Yra „mąstytojai-dizaineriai“, yra ir sekėjai. Štai kanadiečių režisieriaus Denyso Arcand’o filme „Barbarų invazijos“ pagrindinis veikėjas kiek ironiškai prisimena savo intelektinius virsmus XX a. antroje pusėje: pirmiausia visi buvome marksistai, paskui egzistencialistai, tada struktūralistai. Vargu ar daugelis eilinių kanadiečių galėtų pritarti tokiai „izmų“ sekai dėl suprantamų istorinių priežasčių, dar mažiau jai pritartų mūsų bendrapiliečiai. O vis dėlto, jei manote, kad intelektinės mados jus aplenkia, klystate.
Tos kryptys, tie „izmai“, nusileidę į kasdienybę, pasklinda taip, kad kartais jų nebegalima atpažinti. Sakome: visi taip daro / rengiasi / galvoja, nors parodyti į kažką vieną, kuriam būdingos visos madingosios savybės, ir neįmanoma, juo labiau sudėtinga pademonstruoti kasdienio mąstymo sutapimą su mados kūrėjo pažiūromis.
Norite pavyzdžių? Prašau: nors gyvūnų teisių idėjas jau kurį laiką primygtinai propaguoja įtakingiausiu šiandieniu mąstytoju tituluojamas filosofas Peteris Singeris, dar prieš gerą dešimtmetį net Vakaruose, ką jau kalbėti apie Lietuvą, šias idėjas išpažino pavieniai individai ir kelios organizacijos, tokios kaip PETA (People for the Ethical Treatment of Animals – Žmonės už etišką elgesį su gyvūnais), o kailinius atsisakiusi dėvėti podiumo žvaigždė buvo aptarinėjama kaip didžiausias kuriozas. Dabar jau kurį laiką suprantame, kad į kailius šnairuoti yra gerbtinas pasirinkimas, o noras vietoj jų nešioti kitas medžiagas nė kiek netrikdo. Ar perdėčiau rašydamas, kad šiandien taip mąstyti madinga? Kažin. Tiesa, tam visai nebūtina būti skaičius P. Singerio knygų. Madingam galima būti net nežinant, kas yra vyraujančių tendencijų kūrėjai!
Mada cikliška, ji nuolat grįžta? Tikra tiesa! XX a. pabaigoje mamų nešiotus drabužius šiandienės paauglės traukia iš spintų. Sociologas Andrew Abbottas, savo ruožtu, kiek provokuodamas tvirtino, kad tam tikri idėjų deriniai grįžta maždaug kas 25 metus. Štai dešimtajame praeito amžiaus dešimtmetyje pasaulyje siautėjo postmodernizmas, skelbęs intelektualinę laisvę, priešinęsis autoritetams ir mėgavęsis jų demaskavimu, žaismingai priėmęs nuomonių įvairovę ir abejojęs vertybinių hierarchijų patikimumu. Postmodernistams itin imponavo vokiečių filosofo Friedricho Nietzschės prieš gerą šimtmetį užrašyta ištara: nėra faktų, yra tik interpretacijos.
Mes turime alternatyvius faktus, leptelėjo Donaldo Trumpo atstovė spaudai Kellyanne Conway po poros dešimtmečių, kai postmodernizmas, atrodo, buvo seniausiai dingęs iš akiračio ir apie jį niekas nebekalbėjo. Ir stojo vadinamoji post-tiesos epocha, kai įvairiausias pažiūras išpažįstančios grupės varžosi ieškodamos mokslininkų, kurie geriau pagrįstų jų išpažįstamus faktus, o gal interpretacijas.
Dar vienas mąstytojas, Zygmuntas Baumanas, pastebėjo dvejopą mados poveikį. Viena vertus, ji orientuota į originalumą (susikurk savo stilių!). Tačiau neretai mada pateikia tik tam tikrą, ribotą repertuarą priemonių, kuriomis tas originalumas kuriamas. Antra vertus, tuo pat metu ji jungia žmones į grupes – madingus ir nemadingus, arba vienaip madingus ir kitaip madingus. Kitaip tariant, ji ir išskiria, ir socializuoja, pamoko, kaip reikėtų atrodyti, elgtis, mąstyti.
Taigi mąstymo mados, nors ir praeinančios (bet sugrįžtančios), ir trumpalaikės (nors kartais tveriančios ilgiau nei kitos), galiausiai, sakyčiau, yra visai neblogas dalykas. Galbūt atrodo, kad verčiau mąstyti apie amžinus (ar bent tokiais laikomus) dalykus ir tų madų nesivaikyti, bet visgi pagalvokite, kiek dalykų tuomet liktų ne tik deramai, bet ir apskritai neapmąstyti! Tokia filosofija visiškai atsiskirtų nuo mūsų kasdien gyvenamo pasaulio. Ji gyvuotų sau, o mes – sau. Kam ji tuomet būtų reikalinga? Tam, kad primintų, jog yra kasdienybę pranokstančių dalykų? O gal tam, kad pamokytų juos atrasti nuolat besikeičiant mąstymo madoms?
Ir dar, jei paklaustumėte manęs, aš norėčiau, kad apskritai mąstyti taptų madinga!
