Apie žmones, savo ruožtu, manome priešingai: rudenį jie grįžta į namus ir darbovietes, mokyklas ir universitetus. Grįžta iš atostogų ar užmiesčio buveinių, kuriose kiek galėdami leido vasaros laiką. Tačiau, kaip bebūtų keista, geriau pamąsčius paaiškėja, kad apie paukščius ir žmones kalbame ir mąstome bemaž vienodai: tikroji jų vieta ten, kur yra kasdieniai dalykai – namai ir darbovietė, šeima, buvimas su draugais, įprastinis laisvalaikis. Būtent į šiuos, sakytume, rutininius dalykus troškome grįžti iš pandemijos. Į juos gręžiamės ir vasaros atostogoms besibaigiant. Prisipažinkime, kad ir kaip malonu būtų atostogauti, kad ir kaip nesinorėtų vėl dirbti, grįžimu į kasdienybę bent truputėlį, bent slapta, bent pirmomis akimirkomis džiaugiamės. Nes rudenį viskas vėl sustoja į savo vietas, tampa pažįstama ir atpažįstama, o tai, sutikite, teikia malonų saugumo jausmą.
Bet ar tai tiesa? Ar išties grįžtame ten, iš kur išėjome, ar tikrai vėl viskas yra ir bus kaip buvę?
Visi puikiai žinome patarlę: į tą pačią upę dukart neįbrisi. Ne taip gerai žinome, kad bene pirmasis šią mintį išsakė V a. pr. m. e. gyvenęs graikų filosofas Herakleitas, o išversta į lietuvių kalbą ji skamba kiek painokai: „Tosna pačiosna upėsna įžengiantiems atplūsta vis kiti ir kiti vandenys.“ Iš mus pasiekusių šio mąstytojų ištartų fragmentų, kuriuos net amžininkai laikė gerokai mįslingais, žinome, jog Herakleitas manė, kad pasaulis nuolat kinta, kad jame visa kovoja su viskuo („karas – visų tėvas, visų karalius“), kad jame tvyro sumaištis („šlamštas, pabertas kaip papuola – gražiausia darna“), ir mes nieku gyvu nežinome, ką įnoringas likimas iškrės mums ateityje („amžinasis yra vaikas vaikaujantis, kauliukus metantis: vaiko yra karalystė“). Kaipgi tokiame pasaulyje grįžti atgal, jei jūsų vietą jau nuplovė vis kiti vandenys?
Tačiau mes veikiau manome, kad Herakleitas viską pernelyg dramatizavo. Pasaulis nekinta taip sparčiai ir nėra toks nenuspėjamas! Vietas, į kurias sugrįžtame, mes kuo puikiausiai atpažįstame. O būsenas? Argi sugrįžimas kur nors visų pirma nereiškia grįžimo į tą pat būseną? Ar ne dėl to suprantame, kad net ir nuvykę į gimtąsias vietas nieku gyvu negalime grįžti į vaikystę, nes toji būsena beviltiškai prarasta?
Tebūnie vaikystė – pernelyg kraštutinis pavyzdys. Žvilgtelkime arčiau, kur ir kada prasideda ir baigiasi dabartinė mūsų būklė, kada liekame tie patys, o kada keičiamės. Pavyzdžiui, kaip keičiame nuomones? Vargu, ar tai nutinka akimirkų blyksniais, po kurių viskas verčiasi aukštyn kojom. Kuri abejonė, kuri mintis, sukirbėjusi galvoje, pradeda naują požiūrį? Galbūt pirmoji, kurios dar ir patys neatpažįstame ir nepripažįstame, o galbūt gerokai vėlesnė, jau subrandinusi prieštaravimą? Arba kada pradedame sirgti? Pajutę pirmuosius simptomus, vos susidūrę su ligos sukėlėju, kai dar nieko nejaučiame, o gal apskritai kai negandos pakirsti jau nebegalime eiti į darbą? Bet juk tuomet, kai dar galėjome, nebuvome visiškai sveiki. Arba žvilgtelkime į malonesnį nutikimą, kada išties nusipelnome paaukštinimo, palypėjimo karjeros laiptais: kuris atliktas darbas įtikina mūsų darbdavius ir vadovus, kad būtent mes, o ne kas kitas nusipelnė užimti aukštesnę pareigybę? Tokie sprendimai, sakysite, nepadaromi vienu mostu, jie bręsta kurį laiką? Tačiau tą ir reikėjo įrodyti!
Taigi, būdami savo vietoje ar išvykę, atostogaudami ar šiaip atsitraukę mes patys be paliovos keičiamės, kartais labiau, kartais menkiau regimai, tačiau nuolatos. Tad ir mūsų grįžimas, panašu, visai nėra grįžimas, jis reiškia veikiau naują pradžią nei atgautą ankstesnę būseną.
Turbūt įspūdingiausiai apie sugrįžimo sunkumus pasakoja ir vienas žymiausių Europos literatūros kūrinių – Homero „Odisėja“. Juk tai ne šiaip pasakojimas apie vieno senovės avantiūristo klajones, susidūrimus su netikėčiausiomis būtybėmis, įveiktus didžiausius vargus ir patirtus fantastiškus nuotykius. Odisėjo kelionės istorija – tai pasakojimas apie troškimą grįžti namo, ten, kur viskas įprasta, ten, kur esame laukiami ir mylimi. Ir dar kaip tai sunku, o gal net neįmanoma. Atrodytų, netolima kelionė (mokslininkai sako, vos daugiau nei 1000 km jūromis) truko dešimtmetį. Per tą laiką Odisėjo statusas keitėsi: iš karo didvyrio, keliolikos laivų flotilės vado jis virto sudužėliu, plaukiančiu per jūrą savadarbiu plaustu. Jis grūmėsi su dievybėmis ir pabaisomis, klausėsi sirenų giesmių, pakliuvo į kerų pinkles. Jo bendražygiams mirštant, net kelissyk tapo tėvu, tačiau palikdavo vaikus, moteris, gyventus namus ir keliaudavo toliau. Nors epo autorius to ir netvirtina, nejau manome, kad Odisėjas galiausiai liko toks pat, koks išvyko iš sugriautos Trojos, ką jau kalbėti apie tuos laikus, kai jis išvyko į Trojos karą? Na tai kas, kad senoji auklė jį atpažįsta iš rando, šį randą turi visiškai pasikeitęs žmogus!
Pasiekęs namus Odisėjas pamatė, kad čia taip pat viskas kone neatpažįstamai pasikeitę. Ir nors galiausiai viskas baigiasi laimingai, nejau galėtume tvirtinti, kad Odisėjui pavyko grįžti atgal? Į tą pat vietą? Pas tuos pat žmones? Į tą pat būseną?
„Odisėja“ moko, kad grįžti ten, kur buvome, tokiems, kokiais buvome, aiman, neįmanoma. Bet gal dėl to neverta nusiminti? Juk ji taip pat moko, kad bandymas grįžti atgal reiškia savotišką išsivalymą, visų senųjų vaidmenų, požiūrių ir įpročių permąstymą, o kartais ir atsisakymą. Nykstantys turtai (nesvarbu, išoriniai ar vidiniai) ir dingstantys bendrakeleiviai (tiek ištikimi, tiek atsitiktiniai) atveria erdves naujoms patirtims ir suvokimams, susikaupę nauji įspūdžiai užgožia visa tai, ką kadaise patyrėme ir išgyvenome. Argi ne dėl to traukiamės iš kasdienybės, iš įprastinio gyvenimo, iš rutinos?
Tad gal grįžimas atgal į pažįstamas vietas išties yra žingsnis pirmyn į nežinią?
Tuomet belieka tik ryžtingai jį žengti.
