Atrodo per gerai, kad būtų tiesa? Bet taip vilioja!
Net neabejoju, kad tokį vaizdą ne kartą esate matę reklaminiuose plakatuose, lankstinukuose ar vaizdo klipuose, kuriuose kelionių agentūros ar turizmą plėtojančios valstybės siūlo jums tobulas atostogas. Šie vaizdai nei trikdo, nei stebina, maža to, esame prie jų pripratę – tokia atostogų vizualizacija nėra šiandienio pasaulio naujiena. Patrauklius Juodosios jūros kurortų vaizdus buvo matę daugybė Tarybų Sąjungos gyventojų. Spindinčius Malaizijos, Turkijos ar Meksikos paplūdimius matome dabar.
Nežinau, kurią pasaulio ekonomikos dalį sudaro atostogų pramogos ir poilsio paslaugos. Manau, nemenką. Ir reklama čia, kad ir kaip būtų keista, suvaidina svarbų vaidmenį. Juk ji, kaip puikiai žinome, siekia parduoti ne produktą, o jausmą. Žiūrėdami, kaip kas nors beveik alpsta valgydamas ledus ar kone prisikelia iš numirusiųjų gurkštelėjęs kavos, skeptiškai šypsomės – vargu ar tikimės, kad ir mums taip nutiks. Kas kita žvelgiant į reklamuojamų atostogų vaizdus. Net ir žinodami, kad jūroje plaukioja plastiko šiukšlės ir nebūtinai gyvos žuvys, o reklaminiai tušti paplūdimiai iš tiesų net raudonuoja nuo daugybės susispietusių vasarotojų kūnų, susigundę keliauti būtent ten kažkodėl manome, kad mums pavyks patekti į būtent tą, atvaizduotąjį peizažą. O kodėl gi ne?! Juk kažkam pavyko tai nufilmuoti ir nufotografuoti!
XX a. antroje pusėje gyvenęs prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as pastebėjo, kad gyvename vizualinių technologijų sukurtoje hipertikrovėje. Tai nereiškia, kad tikrovės dabar yra gerokai daugiau, kad keliaudami po pasaulį patiriame tokių dalykų, kurių anksčiau gyvenusieji nepatirdavo. Hipertikrovė, kaip sako J. Baudrillard’as, reiškia, kad mūsų gyvenamoji tikrovė yra „tikroviškesnė“ nei realiai egzistuojanti tikrovė. Mūsų gyvenamoji tikrovė ryškesnė, vaizdingesnė, gražesnė. Technologijos nesunkiai leidžia tokį vaizdinį sukurti. Užuot parodę mums tikrovišką vaizdą, medijų kūrėjai užtvindo mūsų ekranus simuliakrais, skelbia J. Baudrillard’as.
Visi žinome, ką reiškia simuliuoti – apsimesti, kad turi tai, ko neturi, esi tas, kas nesi. Veikiausiai daugelis vaikystėje dėl įvairiausių priežasčių esame apsimetę sergantys – kad nereikėtų eiti į mokyklą ar kad išgautume iš mamos kokių materialių rūpesčio ženklų ir privilegijų. Tai puikus simuliacijos pavyzdys. O ką simuliuoja kuo plačiausiai tiražuojami tobulų atostogų vaizdai? Ne, jie slepia ne šiukšles, minias kitų turistų ar kartais stačiai nepakeliamą karštį. Jie slepia tai, kad mums žadamų tobulų atostogų paprasčiausiai nėra.
Ar tai reiškia, kad nuvykę į išsvajotųjų atostogų šalį žmonės pasijunta apgauti ir suirzę reikalauja grąžinti pinigus? Anaiptol! Galbūt anksčiau grįžę artimiesiems kiek ir paniurnėdavo, kad tas ar anas buvo negerai, o trečio apskritai pristigo. Bet šiandien viskas vyksta kiek kitaip – labiau pagal J. Baudrillard’o pasiūlytus scenarijus. Dar keliaudamas į atostogų vietą dažnas iš mūsų imasi kurti savo atostogų simuliakrą. Vos tik išvydę fotografuojame įvairiaspalvius debesis pro lėktuvo langą, saulės nutviekstą dangų ir visa kita, kas atitinka tobulų atostogų įvaizdį. Tai nesunku, juk neretai atostogų kryptį padiktuoja ir palaiko būtent jos sutvarkymas pagal tam tikrą, dalijimuisi ekrane priderintą estetiką. Ne vienoje turistinėje vietoje galite nesunkiai rasti instagrmiškiausių reginių sąrašą. Tačiau net ir be tokio sąrašo savo atostogų patirtis skubame vizualizuoti ir rodyti. Viena vertus, taip kuriame įspūdį, kad atostogos tikrai pavyko, ir žiūrintieji į mūsų transliuojamus vaizdus socialiniuose tinkluose vargu ar abejoja, kad puikiai leidžiame laiką. Antra vertus, ir patys susikoncentravę į atitinkamų vaizdų paiešką tarsi nebematome to, ko nenorėtume matyti, to, kas netelpa į puikių atostogų koncepciją.
Žinoma, kai kam toks vizualinis įsitraukimas teikia malonumą. Tačiau paklauskime savęs, kiekgi nuolat fotografuojant, filmuojant ir demonstruojant tą atostogų tobulumą lieka pačių atostogų – aplinkos pakeitimo ir poilsio nuo kasdienių veiklų. O argi ne to keliaujame daugybę kilometrų, tolyn nuo namų ir kasdienės rutinos?
Ir štai paradoksas – būtent atitrūkti nuo įprastinių veiklų (bent kai kurių) ir nepavyksta! Kasdien demonstruodami socialiniuose tinkluose savo kiek pagražintą gyvenimą, per atostogas, sakytum, visiškai pašėlstame. Ir viešbutis, ir baseinas, ir pliažas, ir maistas – viskas vau! Mūsų kasdien daugiau ar mažiau gyvenama hipertikrovė tampa beveik absoliučiai tokia. Ir šitokį nuolatinės veiklos suintensyvėjimą mes vadiname atostogomis?
Ne, čia neraginu vienareikšmiškai sprukti iš socialinių tinklų persmelkto pasaulio ir visu atostogų laiku kuo giliausiai paslėpti išmanųjį telefoną. Tiesiog paklauskime savęs, ar tikrai verta viską versti vaizdais. Juk atostogos – tai potyris, jausmas, kad štai čia ir dabar visi rūpesčiai atsitraukė ir aš galiu niekuo nesirūpinti. Žinoma, galima sakyti, kad vizualinėmis technologijomis bandome šį jausmą užfiksuoti, papasakoti apie jį draugams ir išsaugoti sau, kai niūrokomis žiemos dienomis įsisukus į darbus atrodys, jog pasaulį išties amžiams prarijo šalčio ir tamsos jėgos.
Galbūt, bet aš vis tiek nesu tikras, ar fiksuodami atostogų jauseną ją vis dar patiriame. Ar visus kitus džiaugsmus ir skausmus taip pat skubame fiksuoti? Ar, pavyzdžiui, be saiko fotografuodami pasimatymą, galiausiai nepasijustume tuščiai iššvaistę laiką ir nieko doro iš jo negavę? O kaip elgtumės būdami prie sunkios ligos pakirsto artimo žmogaus lovos? Arba šokdami, žaisdami, mylėdamiesi? Argi visi šie dalykai netampa vertingi tik dėl visiško mūsų įsitraukimo, buvimo čia ir dabar, visiškai negalvojant nei apie kitus žmones, nei kitus laikus ar vietas?
Ar atostogų akimirkos skiriasi nuo tokių gyvenimo momentų? Turbūt priklauso nuo žmogaus. Tačiau galbūt kartais tikrai pakanka paprasčiausiai joms pasiduoti ir užmiršti visa kita.
